lietùvių kalbà Mažõsios Lietuvõs mokỹklose. Lietuvininkų šeimų vaikus parapijų bei žemininkų mokyklose gimtąja kalba mokyti pradėta 1530–1560. Praktinius šių mokyklų veiklos klausimus reglamentavo dokumentai –Pamokslas apie pareigų vaikus mokyti mokyklose (vok.Eine Predigt, daß man die Kinder zur Schule halten sollen, 1530),Įsakas apie kunigų parinkimą ir išlaikymą (vok.Artikel von Erwelung und Unterhaltung der Pfarrer <...> 1540),Vyskupų rinkimas (vok.Bischofswahl <...> 1569). Dėl dėstomosios kalbos didelių problemų nekilo 200 metų. 1718 teologas, karališkųjų rūmų pamokslininkas Johannas HeinrichasLysius, Friedricho Wilhelmo I nurodymu ištyręs pradinio mokymo padėtį Mažojoje Lietuvoje, pateikė germanizacijos planą: mokyklose vaikus mokyti vokiečių kalba, nes tokiaimažai žemelei leisti vadovėlius čia vartojamomis šnekomis ekonomiškai neapsimoką. Pasipriešinus vietos kunigams, šio sumanymo atsisakyta. 1739 Prūsijos švietimo ir finansų ministras J. D. Kunheimas pasiūlė kompromisą – lietuvių ir lenkų vaikus mokyti ne tik gimtąja, bet ir vokiečių kalba. 1802 speciali mokyklų komisija parengė išsamų planą lietuvių kalbai išguiti. Pristatydamas jį konsistorijos tarėjas J. F. Zollneris aiškino: valstybės interesai reikalauja jaunimą ugdytivieninga tautine dvasia, o vokiečių kalba turi taptivienintele, viešpataujančia kalba. 1844 vyriausiasis Gumbinės apygardos mokyklų reikalų tarėjas C. A. Rättigas savavališku įsaku uždraudė mokyklose vartoti lietuvių kalbą. Nė vienas šių įsakų nebuvo vykdomas – lietuvių vaikai parapijų bei žemininkų mokyklose ir toliau mokyti gimtąja kalba. Išlikti jai padėjo kelios aplinkybės: Evangelikų Liuteronų Bažnyčios nuostata tikėjimo tiesas aiškinti gimtąja kalba, XVI–XVIII a. palankios istorinės politinės aplinkybės, XVIII–XIX a. Vakarų Europoje susiformavusi klasikinė kultūra, romantizmo idėjomis pagrįsta visuotinės kultūros doktrina, pripažįstanti mažų tautų kultūrų svarbą, gynusi jų teisę užimti deramą vietą visuomeninės minties procese (meno teoretiko G. E. Lessingo, filosofų, rašytojų J. G. Herderio ir J. G. Hamanno, literatūrologų A. ir W. Schlegelių, lingvistų, tautosakininkų J. ir W. Grimmų idėjos). 1800 buvo 411 lietuviškų mokyklų: Įsruties apskrityje – 127, Tilžės – 52, Ragainės – 69, Labguvos – 20, Gumbinės – 58, Klaipėdos – 85 (iš jų 8 mišrios, t. y. kartu mokyti lietuvių ir vokiečių šeimų vaikai).

Lietuvių kalba kaip atskiras dalykas dėstyta dar keliose aukštosiose mokyklose, anksčiausiai – 1586 Tilžėje atidarytoje provincijos mokykloje (ji privalėjo parengti dvikalbių krašto valdininkų). Lietuvių kalbos dėstymą liudija mokyklos vadovų 1593, 1653 paskelbti dokumentai, rektoriaus R. Clemenso XVIII–XIX a. sandūroje sudaryti mokymo planai, 1884 ir kitų metų gimnazijos programos. Lietuvių kalbos mokyta 1811 atidarytojeKaralienės mokytojų seminarijoje, kurioje dirbo lietuvių pedagogų, tarp jų rektoriai – Julius Romeikis (1891–1898) ir Walteris Tomušaitis (1898–1904). Pasirinktinai lietuvių kalba dėstytaKaraliaučiaus Friedricho kolegijoje (1732–1765), Gumbinės aukštesniojoje mokykloje (po 1736), Klaipėdos gimnazijoje (1879–1881),Ragainės mokytojų seminarijoje (1882–1902), Pilkalnio ir Įsrutiespreparandumuose (atitinkamai nuo 1868 ir 1880),Klaipėdos preperandume (nuo 1900) ir seminarijoje (1903–1909). Jos mokyta Karaliaučiaus ir Hallės universitetųlietuvių kalbos seminaruose.

1871 įsikūrus Vokietijos imperijai, germanizacija pradėta vykdyti valstybinės politikos lygmeniu. 1872 X 15 paskelbtiBendrieji nurodymai, 1873 VII 24 –Vyriausiojo prezidiumo nutarimas dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų ir lietuvių vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose, dar keli paskesni valdžios aktai kategoriškai reikalavo mokyti jaunimą valstybine vokiečių kalba. Išimtis padaryta tik per tikybos pamokas žemutinėse klasėse, ją dar leista vartoti, kai prireikdavo paaiškinti vaikams nesuprantamo vokiško žodžio reikšmę. Visus nurodymus moksleiviams įsakyta skelbti tik vokiškai, tarp savęs mokykloje kalbėtis vaikai privalėjo irgi tik vokiškai. Lietuvininkams suskatus siųsti peticijas su tūkstančiais surinktų parašų, kiek nusileista – jei vyresnėse klasėse lietuvių buvo daugiau nei pusė, leista dar kiek pamokyti lietuviškai rašyti, 5 metus Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių mokyklose vesti raštvedybą ir 20 metų – tėvų susirinkimus ir gimtąja kalba. Tačiau tai buvo tik formalios nuolaidos. 1886–1911, nors gyventojų daugėjo, lietuviškai kalbančių vaikų sumažėjo 4885. 12 723 moksleiviai 1886 metais (9599 – 1911 metais) negalėjo kurį laiką suprasti dėstomosios kalbos. Dalyje Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašte lietuvių kalba mokyklose vėl imta dėstyti nuo 1923 (daugiauKlaipėdos krašto mokyklos).

L: Endzinas A.Mažosios Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XVIII a.–XIX a. viduryje // Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai / Red. A. Gučas ir kt. V., 1983, p. 165–173; Vileišis V.Mažosios Lietuvos gyventojų pasiskirstymas kalbomis 1807-1914 m. statistikos šviesoje // Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. K., 1935, p. 144-181; Hermann A.Litauischsprachiger Unterricht in Ostpreußen und seine Darstellung in der deutschen und litauischen Historiographie // Nordost-Archiv.... N.F. Bd. l. Lüneburg, 1992. H. 2. S. 375–393; Hubatsch W.Masuren und Preußisch-Litthauen in der Nationalitätenpolitik Preußens 1870–1920. Marburg, 1966.

Albertas Juška

Iliustracija: Kaimo mokykla Mažojoje Lietuvoje /lš knygos „Lietuvos istorija“, redaktorius Adolfas Šapoka, 1936