Kodėl šlubas žmogus mūsų neerzina, o šlubuojančioproto erzina? Dėl to, kad šlubasis supranta, jog mes vaikščiojame kaip reikia, o šlubuojančio proto žmogus tvirtina, jog ne jis, o mes šlubuojame.
Kuo daugiau žmonės turiproto, tuo daugiau mato originalių žmonių. O paprasti žmonės nemato tarp žmonių skirtumo.
Kuoprotingesnis žmogus, tuo daugiau jis randa originalių žmonių. Eiliniams visi vienodi.
Kuo žmogusprotingesnis ir geresnis, tuo daugiaugero jis pastebi žmonėse.
Niekas taip nepriekaištaujaprotui, kaip jo nepasitikėjimas savimi.
Paskutinis žingsnis, kurį gali žengtiprotas – pripažinti, kad ir už jo ribų dar plyti daugybė dalykų. Jei protas nepajėgia to suprasti, jis yra menkas.
Proto paliepimai daug svaresni už bet kurio valdovo įsakymus: nepaklausęs valdovo, žmogus tampa nelaimėliu, o nepaklausęs proto – kvailiu.
Žmogus, priverstas gyventi tik vienas pats ir galvoti tik apie save, nepakeliamaikenčia.
Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko.
Kitaip sudėliotižodžiai turi kitokią prasmę, o kitaip sudėliotosprasmės – kitokį poveikį.
Kur kas geriau šiek tiekžinoti apie viską, negu žinoti viską apie vieną dalyką.
Labiausiai nepakeliama žmoguiramybė, netrikdoma nei aistrų, nei darbų, nei pramogų, nei užsiėmimų. Tada jis jaučiasi menkas, apleistas, netobulas, priklausomas, bejėgis, tuščias.
Teisingumas bejėgos silpnas, jėga be teisingumo – tironija. Vadinasi, reikia suderinti teisingumą su jėga – kad teisingumas būtų stiprus, o jėga būtų teisinga.
Tie, kurie rašė apiešlovės tuštumą, vis dėlto nori išgarsėti tuo, kad taip gerai apie tai parašė.
Tikdarbo pabaigoje paprastai sužinome, nuo ko derėjo jį pradėti.
Tikram iškalbingumui nereikiaiškalbos mokslo, kaip tikram dorovingumui nereikiadorovės mokslo.
Žmogausdorybingumas matuojamas ne ypatingais jo žygiais, o kasdienėmis pastangomis.
Žmonės mokomi ko tik nori, tik nepadorumo, tuo tarpu jie labiausiai stengiasi pasipuikuoti padorumu, o ne mokytumu, taigi kaip tik tuo, ko niekada nebuvo mokomi.
