Komunistiniame judėjime dalyvavo nuo1908 m. VykstantPirmajam pasauliniam karui, 1915 m. buvo mobilizuotas į Vokietijos imperijos kariuomenę. Dalyvavo kautynėseRytų ir Balkanų frontuose. Už dezertyravimą ir agitaciją prieš karą kalintas. Lapkričio revoliucijos dalyvis.1923 m. išrinktas įVokietijos Komunistų partijos Centro komitetą, nuo1935 m. – VKP CK Politinio biuro narys.1926‒1928 m. buvoSaksonijoslandtago narys, 1928‒1933 m. – VokietijosReichstago deputatas nuo VKP.
Po karo grįžo į tėvynę.1946‒1949 m. buvo Vokietijos Vieningosios socialistų partijos pirmininko pavaduotojas,1950–1971 – šios partijos vadovas.
Įkūrus VDR, 1949‒1955 m. buvo Ministro pirmininko pavaduotojas, 1955‒1960 m. – pirmasis pavaduotojas. 1960‒1971 m. buvoVDR Valstybės tarybos ir Nacionalinės gynybos tarybos pirmininkas.[1]
V. Ulbrichtas laikėsistalinistinių šalies valdymo pozicijų.1952 m. liepos mėn. paskelbė „tolygaus socializmo kūrimo“ kursą ir pradėjo pagal tarybinį pavyzdį pertvarkyti VDR ūkį – uždrausta privati prekyba, smulkūs ūkiai,nacionalizuojamos gamyklos ir vystoma sunkioji pramonė. Dėl šių veiksmų pradėjo trūkti maisto ir plataus vartojimo prekių ir prasidėjo vadinamoji „1953 m. Berlyno krizė“.
Jo iniciatyva 1961 m.rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta „Berlyno siena“. Likus tik dviem mėnesiams iki šio įvykio V. Ulbrichtas neigė, jog ruošiamasi ją statyti.[2]
