Volgogradas (iki 1925 m.Caricynas, 1925–1961 m. vadintasStalingradu) – miestasRusijos europinės dalies pietuose,Volgos žemupyje, jos dešiniajame krante;srities centras.[1] Nuo Volgogrado prasidedaVolgos-Dono laivybos kanalas, per Volgą nutiestasVolgogrado tiltas. Yra didelis upių uostas, geležinkelio mazgas, oro uostas. Mieste išvystyta naftos, mašinų, metalo, laivybos pramonė, juodoji ir spalvotoji metalurgija, chemijos, statybų, medžio apdirbimo, maisto pramonė. Volgograde ir prie miesto yra kelios jėgainės.
Tai didelis mokslo ir kultūros centras, čia yra 20 mokslo tyrimų institutų, trys universitetai, keturi institutai, kitos mokyklos. Teatrai: dramos, muzikinės komedijos, lėlių, jaunimo. Yra filharmonija, cirkas, simfoninis orkestras, planetariumas. Muziejai: Caricyno gynybos, kraštotyros, meno, muzikos instrumentų ir kt.Stalingrado mūšiui pažymėti pastatytas memorialinis kompleksas, įrengtas parkas.
Gyvenvietė žinoma nuo1555 m., kaipCaricynas pirmą kartą minima1589 m. XVII a. pradžioje gyvenvietė sudegė, atstatyta1615 m. prie Caricos (Царица) upės žiočių (pagal ją ir pavadintas).1780 m. gavo miesto teises. XIX a. antroje pusėje miestą sujungus geležinkeliais su kitais Rusijos regionais, jame smarkiai augo naftos, metalurgijos, medienos pramonė. VykstantRusijos pilietinio karui, 1919 m. birželį Caricyną užėmėbaltagvardiečiai.1925 m. pavadintasStalingradu (Stalino garbei). Per XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį dar labiau išplėtota pramonė.Antrojo pasaulinio karo metu miesto prieigose įvyko vienas didžiausių ir svarbiausių šio karo mūšių –Stalingrado mūšis.1942–1943 m. miestas beveik visiškai nusiaubtas, po karo atstatytas.1961 m. pavadintasVolgogradu,1965 m. gavo miesto-didvyrio vardą.1967 m. buvo atidengta statula„Tėvynė-motina šaukia“.
