Antikos laikotarpiu šiaurinė dabartinės Vokietijos dalis buvo apgyvendinta įvairių germanų genčių.Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu germanų gentys apgyvendino teritorijas ir pietinėje dabartinės Vokietijos dalyje. Nuo X a. vokiečių teritorijos sudarė centrinęŠventosios Romos imperijos dalį.[8] XVI a. šiaurinė Vokietija tapo protestantiškosiosreformacijos centru.
PagalBVP dydį Vokietija yra ketvirta pasaulyje ir laikoma viena turtingiausių bei ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena išEuropos Sąjungos steigėjų. Be to,JTO,EBPO,NATO,ESBO beiG7, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.
Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 7000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 5000 metų.Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaipNebros dangaus diskas (vok.Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniameSaksonijoje-Anhalte.[10] Nuo58 m. pr. m. e. iki maždaug455 m. teritorijos kairiauReino ir piečiau nuoDunojaus priklausėRomos imperijai, taip pat maždaug nuo80 iki260 m. dalisHeseno (Wetterau) ir šiandieninisBadenas-Viurtembergas, į pietus nuoLimo. Pirmąją visosGermanijos istoriją parašė romėnų istorikasTacitas,98 m.
Po kruvinų prijungimų ir prievartiniosaksų krikšto,Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninėsAustrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapoKarolio Didžiojo karūnacija imperatoriumiRomoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prieVerdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.
Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų),1605 m.
Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas suŠventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta962 m. buvusioseRytų Frankų karalystės žemėse. Nuo1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimuSacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tikXV a., kai nuo1438 m. atsirado dar vienas priedėlis –Nationis Germanicae, o1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.
Nors nuoXV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo1485 m. oficialiai vadinosiŠventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jauXIV–XV a. Dar labiau jas pagilinoXVI a.reformacija ir po to sekusikonfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.
PoReino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo1806 m.liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtasNapoleonas Bonapartas.1810 m. priePrancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos paleiŠiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuotiAnglijos kontinentinės blokados vykdymą.1813 m. po Napoleono pralaimėjimoLeipcigo mūšyje konfederacija žlugo.
1991 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta perkelti parlamentą ir vyriausybę iš tuometinės sostinėsBonos įBerlyną. Visgi Bona neprarado visiškai sostinės statuso, joje liko daug ministerijų atstovybių ir miestas vis tiek dar atlieka kai kurias sostinės funkcijas. Naująją parlamento būstinę nuspręsta išrinktiReichstago pastatą, kuris buvo iš pagrindų modernizuotas. Pirmasis vyriausybės posėdis jame įvyko1999 m. balandžio 19 d. Nuo1999 m. valstybė yraeuro zonos narė.
Policijos kontrolėMiunchene 2015 m. rugsėjo mėnesį.
2015 m. Vokietijoje buvo užregistruota apie 1,1 mln. pabėgėlių. Prieš tai buvo spėjama, kad į šalį atvyks 450 tūkst, o po to 800 tūkst. pabėgėlių, bet prognozės nebuvo tikslios. Yra spėjama, kad dar apie 250 tūkst. pabėgėlių šalyje yra neregistruoti. Dideli pabėgėlių skaičiai, kurie daugiausiai atvyko išArtimųjų Rytų irAfrikos, bei skirtingi krizės sprendimo būdai didina įtampą tarpES šalių[13].
Federalinio Kanclerio kanceliarija BerlyneBundestagas – dabartinė ir buvusi Vokietijos parlamento vieta
Vokietija yrafederacinė parlamentinėdemokratinė respublika.Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renkaBundestagas irBundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymųveto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).
Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 3 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD) irŽalieji. Vyriausybei vadovaujafederalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.
Vokietija yra viena išEuropos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjųES narių, kartu suPrancūzija irItalija daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu suPrancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. PagrindinėEuropos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietosJungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remiaPrancūzija,Rusija irJaponija).
Vokietija yra užmezgusi santykius su daugiau nei 190JTO narių, turi 229 diplomatinių misijų tinklą. Lietuva ir Vokietija diplomatinius santykius atkūrė1991 m.
Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (vok.Bundesland, dgs.Bundesländer).Berlynas irHamburgas yra miestai-žemės.Brėmeno žemę sudaro dvi dalys:Brėmeno miestas irBrėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):
Vokietijos plotas yra 357 111,91 km²[14] jos krantus iš šiaurės vakarų skalaujaŠiaurės jūra, o iš šiaurės rytųBaltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis):Danija (67 km),Lenkija (442 km),Čekija (811 km),Austrija (815 km),Šveicarija (316 km),Prancūzija (448 km),Liuksemburgu (135 km),Belgija (156 km),Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.
Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos:akmens anglis, rudoji anglis,akmens druska,geležiesrūda,varis,gamtinės dujos,nikelis,nafta.
Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui:Reinas (su intakaisMainu,Nekaru),Elbė (su intakaisZale,Hafeliu),Vėzeris,Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklausoJuodosios jūros baseinui – ten prasidedaDunojus (su intakaisIzaru,Inu,Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausantiOderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras –Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose:Bodenas (536 km²),Kimo ežeras (82 km²),Amerio ežeras ir kt.
Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamaislaukais,ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais.Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės,pušys,bukai,ąžuolai,skroblai ir kt.), upių slėniuose augaalksnių,gluosnių,tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyraujaviržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yraelnių,lapių,stirnų,šernų,vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.
Vokietijoje vyrauja švelnusvidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis išjūrinio įžemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daroGolfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis1961–1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok.Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok.Nennig)Saro krašte.
Vokietijos ekonomika yra didžiausiaEuropoje ir ketvirtapagal nominalųjį BVP pasaulyje.[15] Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų.2008 m.BVP sudarė 2 918 mlrd. €[16]. Itin išplėtotapramonė. Pagrindinės ūkio šakos –chemijos pramonė,metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikosprekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės.[3] Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen,BMW,Audi,Opel,Mercedes),fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaipHanoveryje,Frankfurte prie Maino irBerlyne.[17]
Nuo1948 m.pinigų reformos iki8-to dešimtmečio pradžiosVakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečiorecesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytusMastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd.JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.
Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).[18]
Žemėlapis pagal užsieniečių skaičių. Kuo tamsiau nuspalvota šalis, tuo daugiau iš jos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje
Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje.[22] Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiausmedianą, kuri šalyje yra net 43,8 m.[23] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.[3]
Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų.[24]Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yraturkai (2,4 %),serbai,kroatai,italai,lenkai,rusai,graikai irispanai.[3] Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvenaJungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų[25]),Brazilijoje (5 milijonai[26]),Kanadoje (3 milijonai[27]) irArgentinoje (2 milijonai[28][29]). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.[30]
95 % gyventojų gimtoji kalba yravokiečių arba vienas iš jos dialektų.[31] Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik bendrinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yraturkų,lenkų irrusų. 67 % Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27 % – bent dvi, ir 8 % – bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjųES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yraanglų (56 %),prancūzų (15 %) irrusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.[32]
Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Buvęs popiežiusBenediktas XVI yra kilęs išBavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose.[34] Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos.[35] Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvenaBerlyne,Frankfurte prie Maino irMiunchene.[36]
Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.[37]
Didžiausias šalies miestas yraBerlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yraHamburgas irMiunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:
Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai,1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo bendros Vokietijos valstybės, kultūrą jungėvokiečių kalba. Vokietijos kultūra yragermaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok.das Land der Dichter und Denker,angl.the land of poets and thinkers).[38] Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios –Gėtės institutas,Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt[39][40].
↑Danų,vokiečių žemaičių,sorbų,romų irfryzų kalbos yra pripažintos kaip regioninės ar mažumų kalbos pagal Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją (ERMKC)
↑Lotyniškas pavadinimasSacrum Imperium (Šventoji imperija) dokumentuose minimas nuo 1157 m. Lotyniškas pavadinimasSacrum Romanum Imperium (Šventoji Romos imperija) pirmą kartą dokumentuose minimas 1254 m. Pilnas pavadinimas „Vokiečių Tautos Šventoji Romos imperija“ (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) naudojamas nuo XV a. Zippelius, Reinhold (2006) [1994].Kleine deutsche Verfassungsgeschichte: vom frühen Mittelalter bis zur Gegenwart [Brief German Constitutional History: from the Early Middle Ages to the Present] (vokiečių) (7th leid.). Beck. p. 25.ISBN978-3-406-47638-9.
↑Johannes Koch:Bedenkenswertes zur Himmelsscheibe von Nebra. Koenen-Dresp, Glons 2007, S. 9; AnmerkungSch05: Wolfgang Schlosser:Korrespondenz vom 12. Mai 2005.
↑Günther Heydemann:Zwischen Konsens, Krise und Konflikt. Der 11. September 2001 und seine Auswirkungen auf die deutsch-amerikanischen Beziehungen. In: Klaus Hildebrand, Udo Wengst, Andreas Wirsching (Hrsg.):Geschichtswissenschaft und Zeiterkenntnis. Von der Aufklärung bis zur Gegenwart. Festschrift für Horst Möller. Oldenbourg, München 2008, S. 437–452, hierS. 439. Abgerufen am 7. Januar 2013.
Axel Schildt, Detlef Siegfried:Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser Verlag, München 2009,ISBN 3-446-23414-4.
Enzyklopädie deutscher Geschichte, hrsg. von Lothar Gall. In Verbindung mit Peter Blickle, Elisabeth Fehrenbach, Johannes Fried, Klaus Hildebrand, Karl Heinnrich Kaufhold, Horst Möller, Otto Gerhard Oexle, Klaus Tenfelde. R. Oldenbourg Verlag, München 1988 ff.
.jpg)
.svg)
.svg)
.jpg)
