Vokiečių ordinas (VO,vok.Deutscher Orden,lot.Ordo Teutonicus), oficialiaiŠvč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje (vok.Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem,lot.Ordo domus hospitalis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem) – riterių ordinas, įkurtas Akrėje1190 m. perIII kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavalduspopiežiui ir Vokietijos imperatoriui.
Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).
Teutonų ordino didžiojo magistro antspaudasKryžiuočių ordino kryžius
PopiežiusKlemensas III1191 m.vasario 6 d.bule ordiną patvirtino kaipFratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae.1196 m.kovo 5 d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). PopiežiusInocentas III šį pertvarkymą patvirtino1199 m.vasario 19 d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.
Po paskutiniųjųkryžiaus žygių ir kryžiuočių valstybiųArtimuosiuose Rytuose žlugimo Ordinas persikėlė įVokietiją. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu, susidorojant su savo priešininkais.
1211 m. Ordinas bandė įsikurtiTransilvanijoje, kurVengrijos karaliusAndrius II (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų.1225 m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
1308 m. Ordinas užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliausLokietkos protestus. Ordinas sudarė sąjungą suMeklenburgo valdovuJonu Liuksemburgiečiu ir užpuolėKujavijos žemę bei Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.
Ordinas bandė pulti Kujaviją ir Didžiąją Lenkiją siaubiamaisiais žygiais, tačiau ryžtinga gynyba ir Kazimiero Didžiojo diplomatinė veikla privertė ordiną1343 m. sudarytiKališo taiką, kuria atsisakė Kujavijos, o Pamario ir Kulmo žemių priklausomybę turėjo nuspręsti popiežiaus pasiuntinys. Faktiškai Ordinas jokių žemių Lenkijai negrąžino ir įtampa tarp šių valstybių išliko.
Lietuvių kova su kryžiuočiais. (XIV a. reljefinis paveikslas)
1346 m. Ordinas nupirko iš danų šiaurės estų žemes. Kališo taika privertė Ordiną atsisakyti Lenkijos puolimo. Dėl to Ordinas savo puolimus sukoncentravo prieš Lietuvą, ypatingą dėmesį skyręsŽemaitijai, kurią užėmęs Ordinas būtų galėjęs geografiškai sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje.1337 m.lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperatoriusLiudvikas IV garantavo teises Ordinui į Lietuvos žemes[2].
1382 m. kryžiuočiai prieDarsūniškio pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė išartilerijos.[3] Didėjanti Ordino galia tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovus vertė vienyti jėgas. Tuo tikslu1385 m. buvo pasirašytaKrėvos sutartis.1386 m.Jogaila priėmė krikštą ir vedė Lenkijos karalaitęJadvygą (1382–1399), tapdamas Lenkijos karaliumi. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija, kuriXVI a. viduryje virto į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.
NetrukusLenkijos karalystė ir LDK pradėjo karą su Ordinu (1409–1411 m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtasŽalgirio mūšis (1410 m.liepos 15 d.). Karo pabaigoje sudarytaTorūnės (Torno) taika. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas Lenkijai negrąžino nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavoKlaipėdos, o Žemaitija grąžintaVytautui tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, ekonominė situacija blogėti.
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniaivalstybės nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių, valdant valstybę ir1440 m. įkūrė „Prūsų sąjungą“.1453 m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karaliusKazimieras Jogailaitis.1454 m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta1466 m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalįVarmės su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliausvasalu. Ordinosostinė buvo perkelta į Karaliaučių.
1517 m. kilusios bažnyčiosreformacijos idėjos greitai plito ir Ordino valstybėje.Martino Liuterio patarimu, paskutinis Didysis ordino magistras Brandenburgo markgrafasAlbrechtas[4] perėjo įliuteronybę ir1525 m. gavęs dėdės, karaliausŽygimanto Senojo, sutikimą,Krokuvoje iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinęPrūsijos kunigaikštystę (sostinėKaraliaučius). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais.1562 m. paskutinisLivonijos ordino magistrasGotardas Ketleris (Gotthard Kettler) tapo pasaulietinėsKuršo kunigaikštystės su sostineMintauja, dab.Jelgava) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atitekoŠvedijai. Nuo1569 m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki1809 m., kada jį panaikinoNapoleonas, oAustrijoje pertvarkytas jis išliko net iki šių laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės.1618 m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams.1701 m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.
1809 m.Napoleonas uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje.1834 m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti.1929 m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (Deutscher Orden). Nacių valdymo metu, 1938–1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordinoarchyvas bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų – daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė,Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999,ISBN 9986-892-34-1, s. 18.
↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene,Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999,ISBN 9986-892-34-1, s. 21.
.svg)
_as_reported_by_the_Book_of_All_Kingdoms.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.jpg)
.jpg)
