Vokiečių kalba (vok.Deutsch (plačiau), tariama:[ˈdɔʏ̯tʃ]; vok.deutsche Sprache, tariama:[ˈdɔʏ̯tʃə ˈʃpʀaːχə]) – Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino valstybinė kalba, viena iš oficialių kalbų Šveicarijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.[24] Tai viena didžiausių pasaulio kalbų po kinų, arabų, hindi, anglų, ispanų, bengalų, portugalų, rusų ir japonų kalbų, taip pat ir viena įtakingiausių.[25]Europos Sąjungoje vokiečių kalba yra pirmoje vietoje pagal skaičių žmonių, kuriems ši kalba yragimtoji (daugiau nei 90 mln.). Daugiausia vartojama pačių vokiečiųVokietijoje, taip pat kitose vokiškai kalbančiose šalyse –Austrijoje,Lichtenšteine,Liuksemburge, vokiškai kalbančiuoseŠveicarijos kantonuose, rytųBelgijoje,Italijoje (Pietų Tirolyje),Elzase irLotaringijoje, šiaurėsŠlėzvige. Vokiškai kalbančių tautinių mažumų yraVidurio Europoje bei kitose pasaulio šalyse. Vokiečių kalbą irliteratūrą tiria vokiečiųfilologija.
Iki VII a. iškilo dvi tarmių grupės – vokiečiųaukštaičių ir vokiečiųžemaičių. Skiriamos šios vokiečių žemaičių rašto kalbos: senoji (VIII–XII a.) ir vidurinė (XIII–XV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IX–XV a. sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarėflamandų irolandų kalbos).[28]
Vokiečių aukštaičių tarme grįstabendrinė kalba. Šios tarmės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius:[29]
Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurtariterių poezijos, ankstyvoji įsigalėjo raštvedyboje. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti VIII a. viduryje lotyniškais rašmenimis. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas: 1454 m. VokietijojeJohanas Gutenbergaslotynų kalba išleido pirmąją spausdintąBibliją.[37] Jo patobulintos technologijos paspartino knygų leidybą.Reformacijos pradininkasMartynas Liuteris 1522 m. į vokiečių aukštaičių tarmę Bibliją išvertė, ir šis nacionalinės reikšmės įvykis įtvirtino vokiečių aukštaičių kalbą, sustiprino jos prestižą.[38] Vėlesniais laikais prie naujosios vokiečių aukštaičių kalbos įsigalėjimo prisidėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra.
Vokiečių kalba kaipgimtoji ir antroji kalba yra plačiai paplitusi visame pasaulyje.[39][40] Be trijų pagrindinių vokiškai kalbančiųVakarų Europos šalių Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos, kaip mažumos kalba vokiečių kalba vartojama ir kitose valstybėse.[41][42] Vokiečių kalba yra gimtoji ar bendravimo kalba vokiečių kilmės asmenimsCentrinėje irRytų Europoje,[43] daugiau nei dviem milijonamsJungtinių Amerikos Valstijų,Kanados irBrazilijos gyventojų, plačiai vartojamaAustralijoje bei kaip kuriose buvusiose Vokietijos kolonijose Afrikoje.
RytųBelgijoje (apie 78 000belgų vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
Čekijoje (vokiečių mažumą šalyje sudaro apie 41 200 arba 0,4 % šalies gyventojų);
Danijos pietuose (apie 20 tūkst.[46] gyventojų vokiečių kalba yra gimtoji; vokiečių kalba čia pripažinta regionine);[47]
Italijoje (iš 487 tūkst.Pietų Tirolio gyventojų (pagal 2006 m. duomenis) 69 % vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
Lenkijoje (pagal 2002 m. Lenkijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 153 tūkst. vokiečių arba 0,381 % šalies gyventojų);
Prancūzijoje (Elzaso irLotaringijos vokiečių tarmėmis kalba apie 1, 2 mln žmonių; šis skaičius nuolat mažėja, ypač Lotaringijoje ir Elzaso miestuose);
Rumunijoje (vokiečių kalba yra gimtoji nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. (0,2–0,3 %) Rumunijos gyventojų; vokiečių pripažinta kaip mažumų kalba,Sibiu mieste leidžiamas savaitraštisHermannstädter Zeitung);[48]
Rusijoje (pagal 2002 m. Rusijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 597 212 vokiečių, tačiau tik dalis jų šneka vokiečių kalba kaip gimtąja; žr.Rusijos vokiečiai);
Vengrijoje (oficialiai apie 200 tūkst. vokiečių, o iš jų tik apie 50 tūkst. vokiečių kalba yra gimtoji)
Vokiečių kalba yra gimtoji etniniams Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, daliai Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos ir kai kurių gretimų šalių regionų gyventojams. Nuo 1990 m. vidurio paprastai nurodoma, kad vokiečių kalba kaip gimtąja šneka apie 98 mln. žmonių.[54] Kiti šaltiniai nurodo 90 mln. kalbančiųjų.[55] Pagal dar kitus šaltinius, vokiškai šnekančiųjų yra 97 mln., įskaitant irVokietijos,Austrijos irŠveicarijos imigrantus, kuriems vokiečių kalba dažniausiai yra naujai išmoktoji.[56]
2005 m. dviem tyrimais buvo nustatyta, kad tuometinėjeEuropos Sąjungoje (beRumunijos irBulgarijos − 25 šalyse) vokiečių kalba yra gimtoji 18-ai % gyventojų,[57][58] t. y. mažiausiai 82 milijonams žmonių, o su Šveicarijos ir Rumunijos vokiečių kalbos vartotojais − 87 milijonams.
Vokiečių kaip užsienio kalbos mokoma daugumoje šalių. Mokymo medžiagoje pateikiama bendrine Šveicarijos, Austrijos arba Vokietijos vokiečių kalba. Europoje vokiečių kaip užsienio kalbos dažniausiai mokomasi po anglų ir rusų kalbų. Ji ypač populiari Nyderlanduose,Flandrijoje,Skandinavijoje,Rusijoje, Baltijos šalyse,Slovėnijoje,Kroatijoje,Lenkijoje,Bosnijoje ir Hercegovinoje, prancūziškai ir itališkai kalbančiuoseŠveicarijos regionuose,Serbijoje,Juodkalnijoje,Slovakijoje,[59]Vengrijoje,Čekijoje,Makedonijoje,Baltarusijoje irBulgarijoje. Kai kuriose iš šių šalių ar regionų vokiečių mokoma kaip pirmosios užsienio kalbos, ji lenkia net anglų kalbą.Japonijoje taip pat dažnai mokomasi vokiečių kalbos. Prancūzijoje (pagal Eurobarometrą, apie keturi milijonai žmonių moka vokiečių kalbą kaip užsienio) irJAV, kur, pasak „Gallup“ tyrimo, 2001 m. apie 7,5 milijono amerikiečių mokėjo vokiečių kaip užsienio kalbą.[60] Vis dėlto vokiečių kalba pamažu nustelbiama ispanų kalbos.Rytų Azijoje (Japonijoje) XIX a. ir XX a. vokiečių kalba (vietojelotynų kalbos) buvo vartojama kaip medicinos kalba.
Vokiečių kalbos žinios Europos Sąjungoje
Po anglų kalbos, vokiečių kalba vartojamiausiainternete (po jos eina prancūzų, japonų, ispanų irkinų kalbos). Daugiau nei 8 % visų interneto puslapių yra vokiečių kalba (internetinių puslapių skaičius anglų kalba siekia apie 50 %).[61]
Pasak nuolatinės darbo grupėsVokiečių kaip užsienio kalba (vok. Deutsch als Fremdsprache), Vokietijos užsienio reikalų ministerijos irGėtės instituto, 2000 m. daugiausia besimokančių vokiečių kalbos buvo šiose šalyse:
Rusijoje: 4 657 500 (3,26 %) (pagal spėjimus – apie 10 mln.)
Lenkijoje: 2 202 708 (5,70 %) (pagal Eurobarometrą – apie 7 mln.)
Prancūzijoje: 1 603 813 (2,52 %) (pagal Eurobarometrą – apie 4 mln.)
Čekijoje: 799 071 (7,80 %) (pagal Eurobarometrą – apie 3 mln.)
Nyderlanduose: 591 190 (pagal Eurobarometrą – apie 11 mln.)
JAV: 551 274 (pagal „Gallup“ tyrimą – apie 7,5 mln.)
2006 m. Eurobarometro apklausos duomenimis, daugiau kaip vienas iš trijų europiečių kaip užsienio kalba gali susišnekėti angliškai (38 %), ir vienas iš septynių – vokiškai (14 %). Vokiečių kalbą ypač gerai moka Nyderlanduose (kur apie 87 % gyventojų moka anglų ir 70 % vokiečių kalbas), Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Taip pat ji dažnai išmokstama Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje. Kitose Europos Sąjungos šalyse ja kalba mažiau žmonių.
Nacionalinės ir regioninės bendrinės vokiečių kalbos tarmės
Vokiečių kalba yra daugiacentrė, nevienalytė. Vokiečių dialektologijos pagrindus padėjo XVIII–XIX a. kalbininkų tyrinėjimai. Iki XX a. pradžios jau buvo iki galo atskleista vakarų germanų tarmių tąsa. Tarpdialektinės kalbos formos yra nacionaliniai variantai, kurie susiformavo Vokietijoje (faktiškaibendrinė vokiečių kalba), Austrijoje (austriškasis variantas) ir Šveicarijoje (šveicariškasis variantas). Kartu su šiomis kalbos formomis vokiečių kalbos pagrindu kūrėsi ir vystėsi pirmosios kontaktinės kalbos, kurių tyrimai pradėti gerokai vėliau. Kai kurie vokiečių kalbos variantai, atsiradę dėl kitų kalbų poveikio, vystosi iki XX a. pabaigos – XXI a. pradžios (pavyzdžiui,Belgranodeutsch), kiti baigia visiškai išnykti veikiami vietinių kalbų ar sąmoningosasimiliacijos politikos (pavyzdžiui,Barossadeutsch Australijoje).
Vokiečių kalbos tarmės priklauso žemyninių vakarų germanųtarmių tąsai, į kurią įeina irolandų kalba. Paprastai kalbantieji gretimomis tarmėmis tarpusavyje puikiai susikalba, o didesni skirtumai atsiranda tarp labiau viena nuo kitos nutolusių tarmių. Visos vokiškai kalbančios šalys turi savo bendrinę kalbą, kurioje esama tarmių ir regioninių skirtumų (Vokietijoje bendrinė yravokiečių aukštaičių kalba). Bendrinių vokiečių kalbos tarmių skirtumai nedideli, ir kalbantieji skirtingomis bendrinės kalbos tarmėmis gali lengvai vieni kitus suprasti.
Vokiečių kalbos skirstymas į tarmes grįstas XIX a. tyrimais. Tuo pat metu daugelyje vietovių tarmės pradėjo maišytis su bendrine kalba ir šitaip susidarė šnekamoji kalba. Nuo XX a. vidurio, ypač dėlAntrojo pasaulinio karo padarinių, šnekamosios kalbos užgožė iki tol vartotas tarmes. Tarmes labai suvienodino iš anksčiau vokiškai šnekėjusių kraštų atvykę pabėgėliai, radijo ir televizijos plitimas. Mokyklose buvo mokoma vokiečių aukštaičių tarme.
Vakarų germanų (vokiečių ir olandų kalbų) tarmės
Kelios iš plačiausiai vartojamų vokiečių kalbos tarmių:
Džilespio apskrityje,Teksase,JAV vis dar kalbama Teksaso vokiečių kalba
Sudėtinga klasifikuoti iš vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių tarmių susidariusią mišriąją kalbą (misingšą; vok.Missingsch). Panašiai yra ir supetu kalba (vok.Petuh), kuri susidarė iš vokiečių aukštaičių, vokiečių žemaičių,danų ir pietųjutlandų kalbų elementų. Pietų jutlandų kalba su stipria vokiečių žemaičių kalbos įtaka apskritai laikomadanų kalbos tarme.
Neskaitant misingšo ir petu kalbų, egzistuoja ir daug kitų vokiečių žemaičių kalba paremtų kalbų, daugiausia tai – mišrios vokiečių, olandų ir fryzų kalbos, kurios laikomos vokiečių žemaičių,olandų arfryzų kalbos tarmėmis.
Kai kurios mišriosios kalbos, pavyzdžiui,Teksaso vokiečių kalba (vok.Texasdeutsch), yra vokiečių aukštaičių ar vokiečių žemaičių tarmės arba pasižymi tarmiška tartimi. XIX a. į Teksasą atvykusių vokiečių imigrantų palikuonys Džilespio apskrityje vis dar kalba Teksaso vokiečių kalba.[62]
Esama ne vien tik iš vokiečių ir kitų germanų kalbų susidariusių mišriųjų kalbų: sakykime, iš vokiečių iržemutinių sorbų kalbų susidarėponašemu kalba (po našemu 'mūsiškai; [šneka] kaip mes'; vok.Ponaschemu),sileziečių kalba su vokiečių kalbos elementais laikomalenkų kalbos tarme, iš dalies klasifikuojama kaip atskira kalba.
Neaiškusvimisojerių kalbos statusas. Ja tebešneka apie 100 senyvo amžiaus žmonių,
Pats seniausiasjidiš kalbos sakinio pavyzdys (1272 m.)
Kolonializmo laikais dabartinėjePapua Naujojoje Gvinėjoje iš vokiečių ir vietinių kalbų susidarėkreolinė kalba, vadinamamūsų vokiečių kalba. DabartinėjeNamibijoje susikūrė kita kreolinė kalba – vietinispidžinas. Vadinamojimūsų vokiečių kalba (vok.Unserdeutsch) beveik nebevartojama, nes dauguma kalbančiųjų šia kalba emigravo. Papua Naujojoje Gvinėjoje vartojamojePapua pidžinų kalboje yra apie 150 vokiškos kilmės žodžių.Virtuvės vokiečių kalba (vok.Küchendeutsch) šiuo metu tebešneka apie 15 tūkst. kalbos vartotojų, tiesa, daugiausia tai – vyresni ir pagyvenę žmonės.[63]Jidiš kalba susidarė vidurio vokiečių aukštaičių (X–XIV a.) tarmės pagrindu, šioje kalboje yra apie 10−15%hebrajiškų iraramėjiškų žodžių. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu – apie 3 milijonus. Dažnai laikoma ne kreoline kalba, o vokiečių aukštaičių kalbos tarme.[64]
Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose taip pat susikūrė kreolų kalbų. Jos paprastai susidarė iš paprastų žodžių ir papildomųneverbalinių ženklų.[65][66] Šioms kalboms apibrėžti 1985 m. Wolfas Oschlies pasiūlė jau koncentracijos stovyklose vartotą terminąkoncentracijos stovyklos vokiečių kalba (vok.Lagerszpracha).[67]
Kaip ir kiti pidžinai bei kreolų kalbos,mūsų vokiečių irvirtuvės vokiečių kalbos lingvistiniu požiūriu laikomos atskiromis kalbų sistemomis.
1522 m.Martyno LiuterioBiblijos vertimas labai prisidėjo prie vokiečių aukštaičių tarmės virtimobendrine kalba. Vėliau, 1617 m.,Veimare buvo įkurta į literatūrą susitelkusi vokiečių kalbos norminimo ir propagavimo organizacijaVaisingoji draugija (vok.Die Fruchtbringende Gesellschaft,lot.Societas fructifera). Ją sudarė didikai ir mokslininkai.[68] Ši draugija rūpinosi kalbos grynumu ir nacionalinėsbendrinės kalbos kūrimu:Gotfrydas Leibnicas, Johanas Kristofas Gotšedas (Gottsched), Johanas Kristofas Adelungas (Adelung) ir kiti sprendė rašybos ir gramatikos klausimus. Pasaulinio garso vokiečių literatūros klasikųFrydricho Šilerio irJohano Volfgango Gėtės kūrybos kalba sustiprino norminimo tendencijas.[69] XIX a. antrojoje pusėje − XX a. pradžioje Teodoras Zybsas (Siebs) ir Konradas Dudenas (Duden) galutinai įtvirtino rašybos, sintaksės bei vartotinos leksikos normas. Vėliau būta kai kurių pokyčių, tačiau bendrinės kalbos pamatai jau buvo padėti.[70]
Dvikalbis ženklas Liuksemburge
Šiais laikais bendrinės vokiečių kalbos tarmės skiriamos į Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos vokiečių tarmes. Bendrinės, bet mažiau įtakos turinčios tarmės − tai Belgijos, PietųTirolio,Lichtenšteino irLiuksemburgo.[71][72] Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Tirolyje ir vokiškai kalbančioje Belgijos dalyje bendrinė tų regionų vokiečių kalbos tarmė atlieka visas bendrinės kalbos funkcijas. Šveicarijoje bendrinė Šveicarijos vokiečių kalba paprastai vartojama raštijoje, o gyvai šnekama įvairiomis Šveicarijos vokiečių kalbos tarmėmis. Liuksemburge, šalia bendrinės Liuksemburgo vokiečių kalbos, egzistuoja ir atskira bendrinė tarmė, vadinama liuksemburgiečių kalba, kuri atlieka kai kurias bendrinės kalbos funkcijas.[73][74][75].
Standartizuotas žodynas, toks pats visose septyniose vokiškai kalbančiose šalyse, vadinamas „Bendriniu vokiečių kalbos žodynu“ (vok.Gemeindeutsch). Šis neišsamus vokiečių kalbos žodynas nepriklauso kuriai nors vienai tarmei, jis sudaro kiekvienos iš septynių tarmių žodyno pamatą.[76]
Vokiečių kalbos abėcėlė − tai vokiečių kalbos rašybai skirtaslotyniškos abėcėlės variantas. Dabartinėje bendrinėje kalboje vartojamos 26 lotyniškosraidės ir trys su umliauto ženklu (Ä, Ö, Ü). Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge,[80] kaip ir vokiečių mažumų rytų Belgijoje,[81] Danijos pietuose[82] bei Italijoje (Pietų Tirolije)[83] dar turimasescetas (ß), bet Šveicarijoje ir Lichtenšteine šios raidės atsisakyta.
Kai kurios raidės yra bevardės giminės, su jomis vartojamas artikelisdas („das A“, „das B“ ir t. t.).
Bendrinės vokiečių kalbos balsiai.Garso įrašas: vokiečių kalba deklamuojamasJ. V. Gėtės „Faustas“
Bendrinėje vokiečių kalboje yra 16balsių ir 3 dvibalsiai. Be įprastinių vokiečių kalbos balsių, svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /ʌ/ (Dublin), /æ/ (Canberra), /ə:/ (New Jersey), /ɔ:/ (Hall), /ɶ:/ (Chef d'ɶuvre).[84] Kai kurie kalbininkai balsį/ə/ laiko nekirčiuotu balsio/ɛ/, o balsį/ɐ/ − nekirčiuoto garsų junginio/ər/alofonu. Nesutariama ir dėl balsio/ɛː/ fonetinio įteisinimo, nes šis garsas dažnai tariamas kaip /eː/, be to, daugumoje bendrinės kalbos šnektų jis nevartojamas. Panašu, kad šis balsis traukiasi iš kalbos.[85]
Nors tariami ilgieji ir trumpieji balsiai, paprastai pagal tarimą jie skirstomi į atviruosius ir uždaruosius: ilgieji /iː, yː, uː, eː, øː, oː/ yra uždarieji, o jų trumposios poros /ɪ, ʏ, ʊ, ɛ, œ, ɔ/ − atvirieji balsiai. Norint išlaikyti atvirųjų ir uždarųjų balsių dubletų sistemą, /a/ kartais laikomas atvirai tariama balsio /aː/ pora. Trumpieji balsiai /i, y, u, e, ø, o/ pasitaiko nekirčiuotuoseskolinių skiemenyse, pvz.,Psychometrie /psyçomeˈtʁiː/ ('psichometrija'). Paprastai jie laikomi alofonais uždarųjų balsių, kurie nekirčiuotuose skiemenyse nevartojami (nebent įeitų į sudurtinį žodį). Daugumoje bendrinės vokiečių kalbos šnektų prieš balsiu prasidedantį skiemenį ir tarp balsių ar dvibalsių tariamasglotalinis sprogstamasis priebalsis/ʔ/: atsiranda trumpa pauzė, kurios metu sulaikoma oro srovė, ir ankstesnio balsio tarimas nutraukiamas. Po to oro srovė staiga atidaro uždarumą, balso stygų virpėjimo pradžia esti stipri ir aiškiai tariama. Toks tarimo būdas vadinamasnaujuoju prataru.[86]
Vokiečių kalboje vartojami raidžių junginiai dvibalsiams pažymėti. Pabrėžtina, kad kai kurių dvibalsių tarimas (ei, äu, eu) labai skiriasi nuo tarimo raidžių, kuriomis jie žymimi:
Dvibalsiai
Rašyba
ai, ei, ay, ey
au
äu, eu
Tarimas
/aɪ̯/
/aʊ̯/
/ɔʏ̯/
Be to, dviraidžiu junginiuie paprastai žymimas ilgasis balsis/iː/, o ne dvibalsis. Skiemens gale/r/ dažniausiai subalsinamas. Vis dėlto toks subalsintas/r/ eidamas po balsio dvibalsio nesudaro:Bär[bɛːɐ̯] 'lokys',er[eːɐ̯] 'jis',wir[viːɐ̯] 'mes',Tor[toːɐ̯] 'durys, vartai',kurz[kʊɐ̯ts] 'trumpas',Wörter[vœɐ̯tɐ] 'žodžiai'. Tačiaubalsis, dvibalsis +l, m, n gali sudaryti mišriuosius dvigarsius arba trigarsius:Viertel 'ketvirtis',Teil 'dalis'.
Jaustukepfui [p͡fʊɪ̯] 'fui' tariamas dvibalsis /ʊɪ̯/; angliškas žodisO.K. 'gerai' gali būti ištartas su dvibalsiais /ɔʊ̯/ ir /ɛɪ̯/ − [ɔʊ̯ˈkɛɪ̯]. Svetimuose žodžiuose pasitaiko ir kitokių bendrinei vokiečių kalbai nebūdingų dvibalsių.
Trijų balsių junginiai /aɪ̯ə, aʊ̯ə, ɔʏ̯ə/ bendrinėje vokiečių kalboje niekada nesuliejami į */aə̯, aə̯, ɔə̯/ ar */aː, aː, ɔː/. Kai kada jie vadinamitribalsiais, mat visi trys gali sudaryti vieną skiemenį, pvz,sauer 'sūrus'.
Vartosena
Garsas
Tarimo būdas
Rašyba
Pavyzdys
/a/]
nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras trumpasis
a
Mann [man]
/a:/
nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras ilgasis
a, aa, ah
Tat [ta:t]
/ε/
nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis
e, ä
Held [hεlt]
/ε:/
nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras ilgasis
ä, äh
Bär [bε:r]
/ə/
nusilpęs, redukuotas, neaiškios kokybės (šva)
e
leben ['le: bən]
/e:/
nesulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis
e, ee, eh
legen ['le:gən]
/ɪ/
neįtemptas, nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis
i
Wind [vɪnt]
/i:/
nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis
i, ih, ie, ieh
Wien [vi:n]
/ɔ/
sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis
o
wollen ['vɔlən]
/o:/
sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo uždaras ilgasis
o, oo, oh
Kohl [ko:l]
/œ/
sulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis
ö
Löffel ['lœfəl]
/ø:/
sulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis
ö, öh, oe
Höhle ['hø:lə]
/ʊ/
neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis
u
Hund [hʊnt]
/u:/
sulūpintas užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis
u, uh
gut [gu:t]
/ʏ/
neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis
ü, y
fünf [fʏnf]
/y:/
sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis
Bendrinė vokiečių kalba turi 22priebalsius ir 3afrikatas (dažnai garsų junginiai /kv/ ir /ks/ laikomi afrikatomis, tačiauTFA prie afrikatų jie nepriskiriami).[84] Svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /w/ (Waterproof), /θ/ (Commonwealth), /ð/ (Ciudad Trujillo), /ʤ/ (Gin).
1/x/ turi dualofonus:/x/ po užpakalinių ir/ç/ po priešakiniųbalsių.
2/r/ turi tris alofonus:/r/,/ɐ/ ir/ʀ/. Skiemens pabaigoje alofonas/ɐ/ tariamas daugumoje tarmių.
3 Duslieji sprogstamieji priebalsiai/p/,/t/,/k/ aspiruojami, po sprogimo tariami su juos paryškinančiu šnaresiu. Neaspiruojama, jei šie priebalsiai eina prieš šnypščiamuosius ir švilpiamuosius priebalsius.
4 Žodžio pabaigoje skardieji priebalsiai/b/,/d/,/ɡ/ suduslėja ir tariami kaip/p/,/t/,/k/.
5/d͡ʒ/ ir/ʒ/ pasitaiko tik svetimos (dažniausiai anglų ir prancūzų) kilmės žodžiuose.
Kai kirčiuotas skiemuo prasidedabalsiu, prieš jį eina/ʔ/. Kadangi/ʔ/ buvimas numanomas tik iš konteksto, jis nėra laikomas garsu.
Vokiečių kalbos žodžiuose kirtis fiksuotas ir beveik niekada žodyje nekeičia savo vietos. Šakniniuose žodžiuose dažniausiai kirčiuojamas pirmasis skiemuo, žodžiuose supriešdėliais kirčiuojama arba priešdėlyje, arba šaknyje. Tokiu atveju priešdėliai skirtomi į kirčiuojamuosius (un-, ur-, ab-, auf-, aus-, bei-, ein-, mit-, nach-, vor-, zu-) ir nekirčiuojamuosius (be-, ge-, ent-, emp-, er-, miss-, ver-, zer-), dar vadinamus puspriešdėliais ir priešdėliais (kirčio vieta − vienas iš požymių, pagal kurį supriešinamos šios dvi afiksų rūšys). Dauguma vokiškų priesagų nekirčiuojamos, tačiau didelė priesagų grupė gali gauti kirtį (-ist, -ent, -ant, -ee, -eur, -ion, -tät, -ur, -at, -it, -ot, -et).[84]Dūriniai (sudurtiniai žodžiai) turi pagrindinį (paprastai kirčiuojamas pirmasis dėmuo) ir papildomą kirčius. Papildomą kirtį dažniausiai gauna antrasis dūrinio dėmuo (pvz., kaip žodyjeZeít-verschiébung), tačiau esama išimčių (pvz., kaip žodyjeJáhr-húndert), o santrumpose kirčiuojama paskutinė jų raidė (die BRD [be:’ɛr’de:]).
Sakinyje kirčiuojami savarankiški žodžiai, vadinasi, pagalbiniai kirčio negauna. Kirčių, tono pokyčių, šnekėjimo spartumo ir pauzių derinys kuria intonaciją. Pagrindinis visos frazės kirtis vadinamas frazės kirčiu, jam būdingas aukštesnis arba žemesnis tonas:Was "machen Sie?. Prasminis (loginis) kirtis rodo kalbėtojo norą tą žodį pabrėžti:“Er kommt heute – Er "kommt heute.
Vokiečių kalba pagalkaitybos irdarybos sandarą priklauso mišriosioms kalboms, kur derinamifleksiniai iranalitiniai elementai. Fleksija, arba sintezė (kaitymas galūnėmis), ir analitiškumas (pagalbinių žodžių vartojimas) kalbos morfologijoje dominuoja[87].
Fleksija
Sintetiniu būdu asmenuojami esamojo (Präsens) ir būtojo laikų (Präteritum) veiksmažodžiai; sintetiniu būdu linksniuojamas pažyminiu einąsbūdvardis; sudaiktavardėję būdvardžiai taip pat linksniuojami. Iš esmės visiįvardžiai linksniuojami sintetiškai, tačiau esamasupletyvinių (skirtingašaknių) formų, ypač būdingų asmeniniams įvardžiams:ich – meiner – mir; er – ihm; wir – uns. O daiktavardžių kaityba gana savotiška: nelygu kokiai linksniuotei jie priklauso (vokiečių kalboje jų yra keturios), jie linksniuojami arba mišriai, t. y. linksniuojamas ne tik daiktavardis, bet ir artikelis (stiprioji, silpnoji ir mišrioji linksniuotės), arba linksniuojamas tik artikelis, o daiktavardis visuose linksniuose nekinta, atskirų galūnių negauna (moteriškoji linksniuotė). Tiktai kelintiniaiskaitvardžiai linksniuojami, jie turi tas pačias galūnes kaip irbūdvardžiai.
keturi iš šešių veiksmažodžio laikų formų − tiek tiesioginės, tiek netiesioginėsnuosakų (Perfekt, Plusquamperfekt, Futurum I, Futurum II);
visi neveikiamosios rūšies laikai;
tariamoji nuosaka (Konditionalis I ir Konditionalis II);
artikelis + daiktavardis taip pat yra analitinis darinys, nes prasminis (semantinis) dėmuo čia yradaiktavardis, o artikelis nurodo jo gramatinę kategoriją:giminę, skaičių,linksnį, apibrėžtumą (žymimasis artikelis) ar neapibrėžtumą (nežymimasis artikelis).
Inkorporavimas
Norsinkorporavimas nėra pagrindinis vokiečių kalbos morfologinis tipas, vis dėlto jis labai dažnas. Inkorporavimo pavyzdžiai:
visi dūriniai:Damenschuhabsatz – 'moteriškų batelių kulniukas';
prielinksnių ir artikelių suliejimas:im (in + dem),ins (in + das),zum (zu + dem),zur (zu + der),vom (von + dem),am (an + dem),ums (um + das) ir t.t;
dalelėszu inkorporavimas tarp priešdėlio ir veiksmažodžio šaknies:Wir haben keine Zeit, unsere Freunde anzurufen.
Agliutinavimas
Agliutinavimas vokiečių kalboje retokas. Agliutinavimo pavyzdys:der Bär – die Bärin – die Bärinnen (dgs.vard. 'lokės').Priesaga-in (-inn) žymi tik moteriškąjągiminę, o priesaga-en – tikdaugiskaitą.
Vokiečių kalbosartikelis – tarnybinis žodis, žymintis daiktavardžiogiminę,skaičių irlinksnį.[88] Artikelis gali būti žymimasis (der, die, das, die) ir nežymimasis (ein, eine, ein, nežymimasis artikelisdaugiskaitos neturi). Jie gali būti linksniuojami kaip parodomieji (dieser, jener), savybiniai (mein, dein, sein), klausiamieji (welcher? was für ein?) ir kaip nežymimieji (jeder, mancher)įvardžiai, neigiamasis įvardiskein ir daugiskaitiniai įvardžiai (alle, viele, einige, mehrere)[89]
Nežymimasis artikelis su daiktavardžiais vartojamas pirmą kartą juos paminint arba jeigu jie prastai žinomi. Žymimasis artikelis pasitelkiamas tuomet, kai dalykas jau žinomas, arba jis vartojamas su pažyminiu (daiktavardžiokilmininku, kelintiniaisskaitvardžiais, aukščiausiojo laipsnio (Superlativ) būdvardžiais). Artikelį galima praleisti, jei prieš daiktavardį eina įvardis arba kelintinis skaitvardis, jei daiktavardis – šalies arba miesto pavadinimas (bevardė giminė), abstrakti sąvoka arba ji reiškia nenurodyto kiekio medžiagą.
Vokiečių kalbosdaiktavardžiaivienaskaitoje turi keturias linksniuotes:vyriškosios irbevardės giminių stipriąją, vyriškosios giminės silpnąją,moteriškosios giminės daiktavardžių moteriškąją ir kai kurių vyriškosios ir bevardės giminės daiktavardžių mišriąją. Tikriniai daiktavardžiai turi galūnę-s tikkilmininke. Yra keturilinksniai:vardininkas (Nominativ),kilmininkas (Genitiv),naudininkas (Dativ) irgalininkas (Akkusativ).[90] Bevardės giminės vardininkas ir galininkas paprastai sutampa. Vokiečių kalboje labai lengvai daiktavardėja kitos kalbos dalys, itin paplitę dūriniai, jie gali būti įspūdingai ilgi, iš daugybės dėmenų, pvz.:Kinderbuchverlag 'vaikiškų knygų leidykla',Donaudampfschiffahrtsgesellschaft (1. Donau 'Dunojus' + 2. Dampf 'garas' + 3. Schiff 'laivas' + 4. Fahrts 'vykimo, važiavimo' + 5. Gesellschaft 'bendrovė') 'Dunojaus garlaivių laivybos bendrovė' ir kt.
Daiktavardžiai su mažybinėmis, malonybinėmis priesagomis (-chen,-lein) virsta bevardės giminės daiktavardžiais.
Pažymėtina, kadvisi vokiečių kalbos daiktavardžiai visada rašomi didžiąja raide.
Daiktavardžiųdaugiskaita sudaroma penkiais būdais (1 tipas – supriesaga-e; 2 tipas – su priesaga-(e)n (visada be balsio kaitos); 3 tipas – su priesaga-er (dažnai su balsio kaita); 4 tipas – be priesagos (su balsio kaita ir be jos); 5 tipas – su priesaga-s (pasitelkiama sutrumpintiems bei iš trumpinių sudurtiems žodžiams, taip patskoliniams; be balsio kaitos)[91]. Daugiskaitai sudaryti taikoma balsių kaita, kuomet supriešakėja balsis ardvibalsis, vadinamaumliautu.
Daiktavardžių daugiskaita
Tipas
Skaičius
Vyriškoji g.
Moteriškoji g.
Bevardė g.
I
Vienaskaita – daugiskaita
der Platz — die Plätze
die Stadt — die Städte
das Jahr — die Jahre
II
Vienaskaita – daugiskaita
der Junge — die Jungen
die Uhr — die Uhren
das Bett — die Betten
III
Vienaskaita – daugiskaita
der Mann — die Männer
—
das Bild — die Bilder
IV
Vienaskaita – daugiskaita
der Vogel — die Vögel
die Tochter — die Töchter
das Gebäude — die Gebäude
V
Vienaskaita – daugiskaita
der Park — die Parks
die Mutti — die Muttis
das Hotel — die Hotels
Daugiskaitoje visi daiktavardžiai linksniuojami vienodai. Daugiskaitos naudininke pridedama-n, jeigu žodžio forma tokios galūnės (arba galūnės-s) dar neturi daugiskaitos vardininke.
silpnoji – būdvardis eina po žymimojoartikelio arbaįvardžiųdieser, jener, jeder, welcher; visuose vienaskaitos linksniuose, išskyrusvardininką, turima galūnė-en; moteriškosios ir bevardės giminių giminėsgalininkas turi galūnę-e, o daugiskaitoje visi linksniai įgyja galūnę-en;
stiprioji – pagal ją linksniuojama, jei prieš būdvardį nėra pažymimojo žodžio, žymimojo artikelio, išskyrus vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitoskilmininką, kur vartojama silpnoji galūnė-en;
mišrioji – būdvardis eina po nežymimojo artikelio, savybinių įvardžių arba po neigiamojo įvardžiokein; stipriosios galūnės vardininke ir galininke, silpnosios − kilmininke irnaudininke.
Prireikus vokiečių kalbosįvardis pakeičia daiktavardį. Tokie yra asmeniniai (ich 'aš', du 'tu',er 'jis',sie 'ji',es 'tatai; jis, ji', wir 'mes', ihr 'jūs',sie 'jie',Sie 'Jūs'), klausiamieji (wer? 'kas? (su gyva)',was? 'kas? (su negyva)'), nežymimieji (man '-ma (pvz., yra sakoma)',etwas 'kažkas',jemand 'kažkuris, kažkoks',alle 'visas',alles 'visi',viele 'daug, daugybė',einige 'kai kas') ir žymimieji įvardžiai (nichts 'niekas',niemand 'nė vienas'), taip pat neasmeninis įvardises 'tai' ir įvardiniai prieveiksmiai.[95] Klausiamieji ir asmeniniai įvardžiai turi tris linksnius,[96] nes vietoj jųkilmininko vartojami savybiniai įvardžiai.
Savybiniai įvardžiai atsako į klausimąwessen? 'kieno?'. Jie atitinka asmeninių įvardžių kilmininko formas, atmetus visų vienaskaitos ir daukislaitos 3 asmens kilmininko galūnę-er:mein, dein, sein, ihr, sein, unser, euer, ihr, Ihr. Kiekvienas savybinis įvardis derinamas su juo susijusio daiktavardžio gimine, skaičiumi ir linksniu (kaipliet. 'manas kambarys, mana knyga, manam kambariui, manai knygai' ir t. t.) Vienaskaitoje linksniuojama kaip nežymimasis artikelis, o daugiskaitoje − kaip žymimasis[97].
Nežymimasis asmeninis įvardisman vartojamas asmenį tik numanant, o į lietuvių kalbą jis neverčiamas, vertime keičiama beasmeniais ir neveikiamosios rūšies bevardės giminės sakiniais, pvz.,man sagt 'sakoma'. Labai dažnai įvardisman vartojamas su modaliniaisveiksmažodžiais (man kann 'galima',man darf 'leidžiama, galima' ir kt.)[98] Neasmeninis įvardises beasmeniuose sakiniuose vartojamas kaipveiksnys (Es regnet 'Lyja' .Es ist Sonntag 'Sekmadienis'.Wie geht es Ihnen? 'Kaip Jums sekasi?'Es ist etwas passiert? 'Ar kas nors atsitiko?'). Įvardiniai prieveiksmiai vartojami negyviems daiktams nurodyti. Jie gali būti parodomieji (sudaromi iš parodomojo prieveiksmioda ir tam tikro prielinksnio:dabei, dafür, damit, darüber, dazu ir kt.) ir klausiamieji (klausiamasis prieveiksmiswo irprielinksnis:wobei, wofür, womit, worüber, wozu). Kalbant apie gyvuosius dalykus, klausiamieji sakiniai sudaromi kitaip, pasitelkiami prielinksnio ir klausiamojo įvardžiower, kuris turi atitinkamą linksnį, junginiai (Um wen geht es? 'Apie kokį žmogų šnekama?').
Vokiečių kalbosskaitvardžiai skirstomi į kiekinius (eins, zwei, drei, vier, fünf, sechs ir t. t.) ir kelintinius (erste, zweite, dritte, vierte, fünfte, sechste…). Sudaiktavardėję, neretai galintys eitiveiksniu skaitvardžiai ne visada priskiriami skaitvardžių klasei.
Kiekiniai skaitvardžiai atsako į klausimąkiek? Jie būna vientisiniai (1–12, 100, 1000), sudurtiniai (13–19; sudaromi iš vienetus reiškiančių skaitvardžių irzehn '10') ir išvestiniai. Kiekiniai skaitvardžiai nuo 20 iki 99 rašomi vieno žodžio junginiu, kuris susideda iš vieneto, jungtukound 'ir' bei dešimties pavadinimo (pvz., 35 –fünfunddreißig = fünf 'penki' + und 'ir' + dreißig 'trisdšimt').[99][100] Šimtų ir tūkstančių pavadinimai sudaromi viename žodyje sujungiant tūkstančių, po to šimtų skaičių, tada kaip sudedamoji dalis nurodomos dešimtys arba vienetai. Milijonas ir didesni skaičiai rašomi atskirai, jų skaičius nurodomas prieš skaitvardinį žodžių junginį (pvz., 1 364 819 –eine Million dreihundertvierundsechzigtausendachthundertneunzehn = eine Million 'vienas milijonas' drei 'trys' + hundert 'šimtas' + vier 'keturi' + und 'ir' + sechzig 'šešiasdešimt' + tausend 'tūkstantis' + acht 'aštuoni' + hundert 'šimtas' + neunzehn 'devyniolika)[101].
Kelintiniai skaitvardžiai atsako į klausimuskelintas? kelintà? keliñta? (bev. g.) ir skirstomi į šias grupes:
išimtys:der/die/das erste (1.), dritte (3.), sieb(en)te (7.), achte (8.)[102];
likusieji skaitvardžiai iki 19 (prie šių skaitvardžių pridedamapriesaga-t- ir galūnė, pvz.,der/die/das fünfte (5.)) ir
nuo 20 ir didesni (prie jų jungiama priesaga-st- ir galūnė;der/die/das einundzwanzigste (21.)).
Trupmenos sudaromos prie kiekinio skaitvardžio pridedant priesagą-tel (1/4 –Viertel, 3/5 –drei Fünftel). Dešimtainės trupmenos skaitomos įvardijant ir kablelį (0,348 –Null Komma dreihundertachtundvierzig 'nulis kablelis trys šimtai keturiasdešimt aštuoni')[103].
Vokiečių kalbos veiksmažodis turi penkias pagrindines kategorijas[104]: asmenį (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį), skaičių (vienaskaitą irdaugiskaitą), laiką (esamąjį, būtąjį ir būsimąjį), rūšį (veikiamąją ir neveikiamąją) irnuosaką (tiesioginę, liepiamąją ir tariamąją). Yra ne tik asmenuojamųjų formų, bet ir neasmenuojamųjų: Infinitiv I (I bendratis), Infinitiv II (II bendratis),[105] Partizip I (I dalyvis) ir Partizip II (II dalyvis).[106] Pagal darybą skiriami silpnieji, stiprieji ir netaisyklingieji veiksmažodžiai.[107] Pagal valdymą veiksmažodžiai skirstomi į galininkinius (tranzityvinius), reikalaujančiusgalininko linksnio, ir negalininkinius (intranzityvinius), kuriems papildinys nebūtinas. Veiksmažodžiai gali būtisangrąžiniai (reiškia į veiksmo atlikėją nukreiptą veiksmą) irmodaliniai (veiksmažodžiaidürfen, können, mögen, müssen, sollen, wollen irlassen, nors šis dažnai prie modalinių nepriskiriamas).[108]
Vokiečių kalboje yra šeši laikai:
Präsens – vientisinis esamasis laikas, sudaromas iš bendraties šaknies ir asmenų galūnių, pvz:Ichschreibe einen Brief.[109]
Präteritum (Imperfekt) – vientisinis būtasis laikas vien iš pagrindinio veiksmažodžio. Sudaromas iš antrosios (preterito) veiksmažodžio formos šaknies ir asmenų galūnių, pvz.:Ichmachte schon die Türauf. Šio laiko veiksmažodžių asmenų galūnės panašios į Präsens (esamojo laiko), išskyrus vienaskaitos pirmąjį ir trečiąjį asmenis.[110]
Perfekt – sudėtinis esamasis atliktinis laikas. Sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, o jis reiškiamas Partizip II (II dalyviu), ir pagalbinių veiksmažodžiųhaben 'turėti' arbasein 'būti' esamojo laiko (Präsens), pvz.:Ichhabe die Geschichteerzählt; Ichbin zu schnellgefahren. Pagalbiniai veiksmažodžiai asmenuojami, o katrą iš šiųdviejų rinktis lemia pagrindinio veiksmažodžio leksinė reikšmė.[111]
Plusquamperfekt – sudėtinis būtasis atliktinis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Partizip II (II dalyviu), ir iš pagalbinių asmenuojamų veiksmažodžiųhaben arbasein vientisinio būtojo laiko (Präteritum), pvz.:Erhatte den Regenschirm nichtgenommen.[112]
Futur I – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Infinitiv I (I bendratimi), ir iš pagalbinio asmenuojamo veiksmažodžiowerden 'tapti', pvz.:Ichwerde um jeden Preiskommen.[113]
Futur II – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš Infinitiv II (II bendratimi) reiškiamo pagrindinio žodžio ir asmenuojamo pagalbinio veiksmažodžiowerden, pvz.:Morgen um neun Uhr abendwerde ichgekommen sein.[114]
Tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas
Präsens Aktiv
Präteritum Aktiv
Perfekt Aktiv
Plusquamperfekt Aktiv
Futur I Aktiv
ich mache
ich machte
ich habe gemacht
ich hatte gemacht
ich werde machen
du machst
du machtest
du hast gemacht
du hattest gemacht
du wirst machen
er (sie, es) macht
er (sie, es) machte
er (sie, es) hat gemacht
er (sie, es) hatte gemacht
er (sie, es) wird machen
wir machen
wir machten
wir haben gemacht
wir hatten gemacht
wir werden machen
ihr macht
ihr machtet
ihr habt gemacht
ihr hattet gemacht
ihr werdet machen
sie (Sie) machen
sie (Sie) machten
sie (Sie) haben gemacht
sie (Sie) hatten gemacht
sie (Sie) werden machen
Rūšis priklauso nuoveiksnio pobūdžio. Jis gali būti tiesiogiai veikiantis, aktyvus (Aktiv – veiksmas kyla iš veikėjo, kuris reiškiamas veiksniu; pvz., kaipliet. 'Draugas stato namą') arba veikiantis netiesiogiai, pasyvus (Passiv – veiksmas nukreiptas į save; kaip liet. 'Namas yra statomas draugo'). Neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai turi tuos pačius laikus kaip ir veikiamosios rūšies. Sudaroma pagal tą pačią schemą. Präsens Passiv (esamasis neveikiamosios rūšies laikas) sudaromas su pagalbiniu veiksmažodžiuwerden, asmenuojamu Präsens (vientisiniame esamajame laike) ir su pagrindiniu veiksmažodžiu, reiškiamu Partizip II (II dalyviu). Präteritum Passiv –werden Präteritum laike (vientisiniame būtajame) ir Partizip II (II dalyviu). Perfekt ir Plusquamperfekt Passiv –werden atitinkamuose laikuose (ypatingoji forma −worden) ir Partizip II. Futur Passiv –werden Futur laike (būsimajame) ir Partizip II.[115]
Tiesioginės nuosakos neveikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas
Präsens Passiv
Präteritum Passiv
Perfekt Passiv
Plusquamperfekt Passiv
Futur I Passiv
ich werde gefragt
ich wurde gefragt
ich bin gefragt worden
ich war gefragt worden
ich werde gefragt werden
du wirst gefragt
du wurdest gefragt
du bist gefragt worden
du warst gefragt worden
du wirst gefragt werden
er (sie, es) wird gefragt
er (sie, es) wurde gefragt
er (sie, es) ist gefragt worden
er (sie, es) war gefragt worden
er (sie, es) wird gefragt werden
wir werden gefragt
wir wurden gefragt
wir sind gefragt worden
wir waren gefragt worden
wir werden gefragt werden
ihr werdet gefragt
ihr wurdet gefragt
ihr seid gefragt worden
ihr wart gefragt worden
ihr werdet gefragt werden
sie (Sie) werden gefragt
sie (Sie) wurden gefragt
sie (Sie) sind gefragt worden
sie (Sie) waren gefragt worden
sie (Sie) werden gefragt werden
Statyvas (būsenos neveikiamoji rūšis arba trumpoji neveikiamoji rūšis) reiškia ne veiksmą, o jo rezultatą. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžiosein atitinkamu laiku ir galininkinio veiksmažodžio, kuris čia pagrindinis, antruoju dalyviu.
Tariamoji nuosaka (Konjunktiv – reiškia norimą arba galimą veiksmą) turi tuos pačius laikus, kaip ir tiesioginė nuosaka (Indikativ).[116].Präsens Konjunktiv (vientisinis esamasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su bendraties šaknimi,priesaga-e ir asmens galūne, tačiau šaknies balsis lieka nepakitęs. Vienaskaitos 1 ir 3 asmenyse priesaga ir asmenų galūnės suliejamos, todėl priebalsis nesikartoja. Silpnųjų veiksmažodžiųPräteritum Konjunktiv (vientisinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sutampa su tiesioginės nuosakos būtuoju vientisiniu laiku, o stipriųjų veiksmažodžių šis tariamosios nuosakos laikas sudaromas su jų būtojo vientisinio laiko šaknimi, pridėjus priesagą-e ir asmenų galūnes. Šaknų balsiaia, o, u gauna umliautą. Nemaža veiksmažodžių, sudarant vientisinį būtąjį tariamosios nuosakos laiką, nepaklūsta bendrosioms taisyklėms: tai − netaisyklingieji veiksmažodžiaisein (wäre), tun (täte), gehen (ginge), stehen (stände); netaisyklingiejihaben (hätte), werden (würde), bringen (brächte); vientisinių esamojo-būtojojo laikų veiksmažodžiai (išskyrussollen irwollen):dürfte, könnte, möchte, müsste, wüsste.Perfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su pagalbinių veiksmažodžiųhaben arbasein vientisiniu esamuoju tariamosios nuosakos laiku (Präsens Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio II dalyviu (Partizip II).Plusquamperfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas, reiškiantis anksčiau už Perfekt Konjunktiv vykusį veiksmą) sudaromas su tais pačiais veiksmažodžiais, tik Präteritum Konjunktiv (vientisiniame būtajame tariamosios nuosakos) laike ir su pagrindinio veiksmažodžio Partizip II (II dalyviu). Futurum I (I būsimojo l.) ir Futurum II (II būsimojo laiko) tariamoji nuosaka sudaroma su pagalbiniu veiksmažodžiuwerden, asmenuojamu Präsens Konjunktiv laike, ir atitinkamai su pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I (I bendratimi) ir Infinitiv II (II bendratimi). Be šių tariamosios nuosakos formų, yra dar dvi − taiKonditionalis I (I kondicionalis) irKonditionalis II (II kondicionalis), kur vartojamas pagalbinio veiksmažodžiowerden tariamosios nuosakos vientisinis būtasis laikas (Präteritum Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I ir Infinitiv II.
Liepiamoji nuosaka (Imperativ) turi keturias formas: Vienaskaitos 2 asmens (arbeite, nimm), daugiskaitos 1 asmens (arbeiten wir/wollen wir arbeiten, nehmen wir/wollen wir nehmen), daugiskaitos 2 asmens (arbeitet, nehmt) ir mandagiojo kreipimosi (arbeiten Sie, nehmen Sie). Taip pat liepimas gali būti reiškiamas bendratimi (Nicht aus dem Fenster lehnen!) arba antruoju dalyviu (Hiergeblieben!). Vokiečių kalboje raginimas, skatinimas gali būti reiškiamas tam tikrais dariniais su bendratimi (pvz., haben/sein + zu + Infinitiv, modalinis veiksmažodis + Infinitiv).
Bendratis (Infinitiv) irdalyvis (Partizip) pasitelkiami įvairioms gramatinėms konstrukcijoms ir laikų formoms sudaryti.
Su bendratimi sudaromos neasmenuojamosios gramatinės grupės ir konstrukcijoss taikant prielinksnįzu (pvz., neasmenuojamieji dariniaium zu, ohne zu, (an)statt zu; konstrukcijoshaben/sein + zu + bendratis)[117] ir be šio prielinksnio (su modaliniais, slinkties ir kitais išimtiniais veiksmažodžiais). Sintaksėje bendratis atlieka įvairią paskirtį: gali eitiveiksniu (Es ist eine Vergnügen, zu reiten),tariniu (Vielleicht haben Sie die Absicht, auch unsere Vororte mit ihren schönen Palästen und Parks zu besuchen),papildiniu (Marion war von Herzen froh (darüber), in diesem schrecklichen halbzerstörten Haus nicht allein zu sein) ir sudarytiaplinkybes (Er fährt nach Vilnius, um seine Eltern zu besuchen).
Vokiečių kalboje yra dviejų rūšiųdalyviai: Partizip I (I dalyvis; veiksmažodžių esamojo laiko šaknis su priesaga-(e)nd) ir Partizip II (II dalyvis; veiksmažodžio šaknis, priešdėlisge- ir priesaga-(e)t (su silpnaisiais veiksmažodžiais) arba-en (su stipriaisiais)).[118] Pirmasis dalyvis dažnai einadaiktavardžiopažyminiu (Das zulesende Buch 'viena iš skaitomiausiųjų knygų; populiari knyga') ir aplinkybėmis (Aus dem Kino zurückgehend, besprachen die Leute den Film 'Eidami iš kino teatro žmonės aptarinėjo filmą'). Antrasis dalyvis vartojamas Perfekt ir Plusquamperfekt laikams sudaryti (Mein Freund hat das Institutabsolviert 'Mano draugas yra baigęs universitetą'),[119] taip pat visuose neveikiamosios rūšies laikuose (Der Text wird/wurde nacherzählt, nachdem er zweimal vorgelesen worden ist/worden war 'Tekstas yra/ buvo perpasakotas, po to jis yra/ buvo du kartus perskaitytas') ir kaip dalyvinis daiktavardžio pažyminys (Die von mir gekaufte Zeitung liegt auf dem Tisch 'Mano nupirktas laikraštis guli ant stalo').
Vokiečių kalbojeprielinksniai vartojami priešdaiktavardžius ir asmeniniusįvardžius ir šitaip lemia jųlinksnį, tad išskiriamos trys prielinksnių grupės: valdančiosnaudininką (mit, aus, nach, zu, bei, von, außer, seit, gegenüber, entgegen),galininką (für, gegen, durch, ohne, um, bis, entlang) arbakilmininką (während, trotz, wegen, (an)statt, unweit).[120]
Dvejopas linksnių valdymas būdingas prielinksniamsin, an, auf, vor, hinter, über, unter, neben, zwischen, jie gali būti vartojami su naudininku ir su galininku. Šiuo atveju atsižvelgtina įtarinio reikšmę sakinyje, pavyzdžiui:Sie hängt ein Bild über die Couch (gal.) –Das Bild hängt über der Couch (naud.). Čia linksnio pasirinkimą lemia tai, kokį su šiais prielinksniais galima iškelti klausimą –wohin? 'kurlink?' (kryptis – gal.) arwo? 'kame?' (vieta – naud.)[98]
Vokiečių kalbossintaksės raida truko nuo pat kalbos gyvavimo pradžios, tačiau sintaksė galutinai buvo sunorminta tik XIX–XX amžiuose.Viduramžių irnaujųjų laikųskyryboje nebuvo daugybės skiriamųjų ženklų, todėlsakiniai būdavo vientisiniai, bet, ėmus rašyti kablelį, ankstyvuoju naujosios vokiečių aukštaičių kalbos laikotarpiu įvyko reikšmingas sakinio plėtotės lūžis, nulėmęs dabartinę jo sandarą.[121]
Vokiečių kalbos sakiniai gali būti vientisiniai ir sudėtiniai. Vientisiniai sakiniai paprastai sudaromi iš dviejų žodžių –veiksnio irtarinio (neišplėstinis sakinys), tačiau gali būti įtrauktos ir antrinės sakinio dalys (išplėstinis sakinys). Sudėtiniai sakiniai sudaryti iš dviejų arba daugiau vientisinių sakinių, tad jie gali būti sujungiamieji (bejungtukiai irjungtukiniai), formuojami iš dviejų savarankiškų sakinių, ir prijungiamieji, susidedantys iš pagrindinio ir vieno ar keleto šalutinių sakinių.[122]
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai jungiami sujungiamaisiaisjungtukaisund, aber, oder, denn, deshalb, darum, doch, dann, so, also, taip pat sudedamaisiais jungtukaisbald… bald, nicht nur… sondern auch, sowohl… als auch, entweder… oder. Šalutinis sakinys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje jungiamas prijungiamaisiais jungtukais (dass, wenn, als, weil), santykiniaisįvardžiais (der, die, das, die), klausiamaisiais įvardžiais (wer, was, welcher),prieveiksmiais (wo, wann), klausiamaisiais įvardiniais prieveiksmiais (woran, wovon, worüber) ir kt. Jų pasirinkimą lemia šalutinio sakinio rūšis. Šie sakiniai būna:papildinio,pažyminio,aplinkybių (vietos, laiko, būdo, sąlygos, nuolaidos, priežasties, tikslo) ir prijungiamieji.[123]
Žodžių tvarka sakinyje tiesiogiai priklauso nuo jo pobūdžio. Tiesioginiame vientisiniame sakinyježodžių tvarka gali būti įprastinė arba sukeistoji. Pirmuoju atveju visos sakinio dalys griežtai sudėliotos į savo vietas: pirmaveiksnys, po jo −tarinys ir antrinės sakinio dalys. Pavyzdys:Der Lehrer kommt bald. Antruoju atveju žodžiai sukeičiami:Bald kommt der Lehrer. Sudėtinio arba suvestinio tarinio kaitomoji dalis yra savo vietoje, o nekaitomoji nukeliama į pabaigą:Ich stimme zu.
Klausiamuosiuose sakiniuose be klausiamojo žodžio tarinys iškeliamas į sakinio pradžią:Hat er das gemacht? Klausiamuosiuose sakiniuose su klausiamuoju žodžiu (wer? was? wann? wo? wohin? woher? wie? warum? wozu? ir kt.) pirmiausia eina klausiamasis žodis, o tarinys − po jo:Was hat er gemacht?[124]
Neigiamuosiuose sakiniuose dažniausiai pasitelkiama neigiamoji dalelėnicht, kuri paprastai eina prieš neigiamąjį žodį:Nicht alle verstehen das. Bet jeigu norima nuneigti tarinį, neigiamoji dalelė nukeliama į sakinio pabaigą prieš nekaitomąją sakinio dalį:Das weiß ich nicht. Jeigu nuneigiamas daiktavardis, prieš jį vartojamas neigiamasis įvardiskein, atstojantis nežymimąjį artikelį ir su daiktavardžiu derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu:Ich habe keine Zeit. Dvigubas neiginys vokiečių kalboje negalimas, t. y. dariniai „nieko/niekada ne…” verčiami tik vienu neiginiu (šiuo atvejunichts arbaniemand).[125]
Vokiečių kalba pasižymi ypač lanksčia žodžių daryba. Gausybė tiek vokiškų, tiekskolintų žodžio elementų leidžia sudaryti įvairiausius žodžius. 1999 metais VokietijosMeklenburgo–Pomeranijos žemės parlamentas svarstė įstatymą, kuris vadinasi „Rinderkennzeichnungs- und Rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz” („Jautienos žymėjimo kontrolės pareigų perdavimo įstatymas”). Šis pavadinimas oficialiai pripažintas visų ilgiausiuoju vokiečių kalbos žodžiu (63 raidės, 7 dėmenys). Internete nurodomas žodis iš 79 raidžių –„Donaudampfschiffahrtselektrizitätenhauptbetriebswerkbauunterbeamtengesellschaft” („Statybų priežiūros tarnybos jaunesniosios darbuotojų grandies bendrija prie vyriausiosiosDunojaus laivybos elektros paslaugų teikimo valdybos”).[126]Šiame žodyje pagal naująsias rašybos taisykles pridedama dar viena raidė (…schifffahrt…). Panašių sudurtinių žodžių vokiečių kalboje labai daug.[127]
Kalbos sistemoje vokiečių kalbos žodžių darybos vieta vis dar iki galo nenustatyta. Paprastai ji nagrinėjama kaipleksikologijos[128] arba gramatikos dalis, bet kadangi ji susijusi ir su gramatika, ir su leksika, žodžių daryba turi tik jai būdingų ypatybių.[129] Žodžių daryba gali būti nagrinėjama tiek diachroniniu (skirtingų laikotarpių), tiek sinchroniniu (to paties laikotarpio) atžvilgiais − tai svarbu, norint suprasti žodžio darybos istorinę raidą, tiksliai nustatyti darybos procesus ir dabartinę žodžio sandarą. Su sinchroniniais ir diachroniniais tyrimais glaudžiai susiję procesiniai ir statistiniai aspektai (darybos tendencijos ir esamoji padėtis).
Mažiausioji žodžio dalis vadinamamorfema, o jos savo ruožtu gali būti gramatinės ir leksinės. Žodžio darybą galima nagrinėti morfemomis (skaidyti į smulkiausius reikšminius vienetus:be-auf-trag-en) ir tiesiogiai žodį sudarančiomis jo sudėtinėmis dalimis (Erfrischung → erfrischen + -ung → er- + frisch). Vokiečių kalboje pagal darybą žodžiai skirstomi į paprastuosius ir dūrinių (sudurtinius) vedinius. Žodžių modeliai klasifikuojami pagal jų darybą, kur skiriami aštuoni lygiai: šakninis modelis, žodžių darybos modelis be afiksų, priešdėlinis modelis, priesaginis modelis, priešdėlinis ir priesaginis modeliai, šakninis modelis su puspriešdėliais bei puspriesagėmis ir apibrėžiamojo dūrinio modelis (pirmasis dūrinio dėmuo apibrėžia, aiškina, tikslina arba sukonkretina antrąjį dūrinio dėmenį).[130]
Modelis
Aprašas
Šakninis
Šakniniai žodžiai neskaidomi į morfemas, jie nemotyvuoti. Paprastai vokieičų kalbos šakniniai žodžiai sudaryti iš vieno ar dviejų skiemenų (Tisch, klug, Abend), tačiau pasitaiko ir triskiemenių (Ameise); šakniniaiskoliniai gali turėti daugiau kaip du skiemenis. Prie šakninių žodžių priskiriami ir ištiktukai (paff, piep, miau) bei santrumpos.
Be afiksų (implikacinis)
Viena kalbos dalis virsta kita kalbos dalimi, tos pačios šaknies reikšmė priklauso nuo vartosenos (grünen (vksm.), grün (bdv.), Grün (dkt.)). Darybinio afikso nėra, nes kaip žodžio darybos priemonė taikoma vidinė fleksija, t. y. šaknies balsio kaita (binden — Band, krank — kränken).
Priešdėlinis
Darybinė morfema eina prieš šaknį, kuri yra žodžio pamatas (entlaufen, missgelaunt, Unruhe). Priešdėlis suteikia žodžiui tam tikrą kategorijos požymį (pvz., priešdėlisbe- veiksmažodžiamsbesetzen 'užimti', besticken 'išsiuvinėti' suteikia pilnumo, pripildymo reikšmę).
Priesaginis
Darybinė morfema eina po šaknies, kuri yra žodžio pamatas (Schönheit, nächtlich). Priesaga tampa tam tikru platesnės semantinės kategorijos leksiniu vienetu. Pavyzdžiui, moteriškosios giminės daiktavardžių priesaga-ung reiškia vyksmą, atskirus veiksmus, veiklą (Abdankung, Beaufsichtigung), reiškinius (Lösung), technikos įrenginius (Abdichtung), negyvuosius daiktus, kartais − visumą (Besegelung, Kleidung).
Priešdėlinis−priesaginis
Žodžio pamatą sudarantis žodis turi ir priešdėlį, ir priesagą (Gefrage, befrackt).
Su puspriešdėliais
Dauguma puspriešdėlių atitinkaprielinksnius (ab-, an-, mit-, vor-, zu-). Dažniausiai puspriešdėliai yra atskiriamieji, bet esama ir išimčių (über-, um-); puspriešdėliai grupuojami į semantines kategorijas (sustiprinamieji –hoch-, allzu-, blitz-; neigiamos reikšmės —teufels-, sau-).
Šaknų su puspriesagėmis
Nuo priesagų skiriasi savo semantinių kategorijų ribotumu (turėjimas, gausa —-voll, -reich; kryptis –-weg, -seits; galėjimas, vertingumas –-fertig, -fächig).
Dūrinių
Gali būti apibrėžiamieji ir neapibrėžiamieji. Pirmuoju atveju − tai dviejų šaknų junginys (Freiheitsliebe, Braunkohle), antruoju − „liepiamieji žodžiai” (Vergissmeinnicht „nepamiršk manęs”, t. y. 'neužmirštuolė'), prijungiamieji dūriniai (Freundfeind) ir kai kurios kitos sudurtinių žodžių rūšys.
Vokiečių kalba XXI amžiuje. Mišinys iš vokiečių, anglų ir prancūzų kalbų. Iškaba prekybos centre.
Saviems vokiečių kalbos žodžiams priklauso išgermanų prokalbės paveldėti žodžiai, mat vokiečių kalba susidarė iš įvairių germanų tarmių.[131] Savi žodžiai sudaro žodyno daugumą, germanų prokalbė juos paveldėjo išindoeuropiečių prokalbės, pavyzdžiui:įvardžiaiich (germanų prok.*ek),du (*þū),mein (*mīnaz) ir kt.;skaitvardžiaiein (germanų prok.*ainaz),zwei (*twai),hundert (*hundaradą) ir kt.;daiktavardžiaiVieh (germanų prok.*fehu),Haus (*hūsą),Feuer (*fōr) ir kt;veiksmažodžiaigehen (germanų prok.*gāną),stehen (*stāną),sehen (*sehwaną) ir kt.[132][133][134]
Dauguma vokiečių kalbosskolinių gauta iš kitųindoeuropiečių kalbų, nes su jomis būta glaudžiausių kultūrinių, politinių ir ekonominių ryšių. Neretai skoliniai iš dalies išsaugo savo pirminį tarimą ir rašybą.[135] Tačiau yra (gautų per tarpininkus) skolinių ir iš neindoeuropiečių:tiurkų,finougrų,[136]malajų-polineziečių,Afrikos ir kitų kalbų.[137][138]
Viduramžiais ir iki jų vokiečių kalbai didžiausią įtaką darėlotynų kalba. Iš lotynų kalbos kilę daug kasdienių bei architektūros ir religijos sričių žodžių (pvz.,dominieren 'dominuoti',Fenster 'langas',Keller 'rūsys',Kloster 'vienuolynas'). Išgraikų kalbospasiskolinta nemaža religijos, mokslo ir filosofijos terminų:Demokratie,Krypta,Philosophie,Physik ir kt. Iš šios kalbos skolinių buvo sudaryta vedinių, pvz.,Arzt,Mediziner 'gydytojas' ir šnekamojoje kalboje vartojamasDoktor („daktaras”), jie nustelbė senesniuosius žodžiusLaachi (Lachi) irBader.
Vėliau didžiausią įtaką padarėprancūzų kalba. PoTrisdešimtmečio karo daugelyje dvarų buvo kalbama prancūziškai, ir netPrūsijos karaliai prancūzų kalbą mokėjo geriau nei vokiečių. Į vokiečių kalbą pateko prancūziški žodžiaiBoulevard 'bulvaras',Konfitüre 'uogienė',Trottoir 'šaligatvis' ir daug kitų.
Kai kurie žodžiai gauti išslavų kalbų (pvz.,Grenze 'pasienis, muitinė',Gurke 'agurkas',Pistole 'pistoletas'),jidiš bei rotvelšo (Rotwelsch, vagiųslaptakalbė), pavyzdžiui:Kaff 'sąvartynas',Zoff 'problema'. Tačiau šių kalbų įtaka, palyginti su anksčiau minėtosiomis, buvo labai menka.
Įvairiose srityse nemažą įtaką padarėarabų kalba: prekyboje (Magazin 'žurnalas',Tarif 'tarifas',Tara 'tara'), botanikoje (Orange 'apelsinas',Kaffee 'kava',Ingwer 'imbieras'), medicinoje (Elixier 'eliksyras',Balsam 'balzamas'), matematikoje (Algebra,Algorithmus 'algoritmas',Ziffer 'dalis'), chemijoje (alkalisch 'šarminis',Alkohol 'alkoholis') ir astronomijoje (Almanach 'almanachas',Zenit 'zenitas'). Kasdienėje kalboje vartojami arabiškiskoliniaiKoffer 'lagaminas',Benzin 'benzinas',Limonade 'limonadas'.
Atskirą skolinių grupę sudaro tautinius ir kultūrinius dalykus nusakantys kitų kalbų žodžiai (egzotizmai), pavyzdžiui, iškinų kalbos pasiskolintaFeng Shui (風水),Mahjong (麻將),Kungfu (功夫),Ketchup (茄汁),Tee (茶),[139] išjaponų –Kamikaze (神風),Ninja (忍者),Aikido (合気道),Origami (折り紙),Karaoke (カラオケ),Tsunami (津波),[140] išrusų kalbos –Sputnik (спутник),Sowjet (совет),Pogrom (погром),Datsche (дача),Kosaken (казак) ir kt.[141]
Nuo XX a. vidurio vokiečių kalbai didžiausią įtaką daroanglų kalba. Ekspertai šią įtaką dažnai kritikuoja: net esant pakankamai daug vokiškų sinonimų vis tiek vartojamas angliškas žodis.
↑Šitame istoriniame žemėlapyje, pagal to metoVokietijos imperijoje gyvavusią nacionalistinę dvasią,[34] vaizduojamos nevisiškai tiksliai kalbos ir tautos,[35] o Nyderlandų ir šiaurės Belgijos gyventojai sulyginami su šiaurės vokiečiais (vok. „Niederdeutschen“). Daugiau apie tai:[36]
↑SIL Ethnologue (2006). 95 million speakers of Standard German; 105 million including Middle and Upper German dialects; 120 million including Low Saxon and Yiddish.
↑Немецкий язык // Языкознание. Большой энциклопедический словарь / Гл. ред. В. Н. Ярцева. – 2-е изд.. – М.: Большая Российская энциклопедия, 1998. – С. 329. –ISBN 5-85270-307-9.
↑Немецкий язык. Энциклопедия Кругосвет. Tikrinta 2011-11-06.
↑Lebek, S. (1993).Frankų kilmė. V-XI amžiai. T. I. Maskva: Skarabej.ISBN5-86507-001-0.(rusų k.)
↑Stellmacher D. Niederdeutsche Sprache. Berlin, 2000.
↑Haubrichs, W. (2005).Reallexikon der Germanischen Altertumskunde (Theodiscus). Berlin, New York.ISBN3-11-018385-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Sonderegger, S. (1987).Althochdeutsche Sprache und Literatur: eine Einführung in das älteste Deutsch. Darstellung und Grammatik. Berlin.ISBN3-11-004559-1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Vgl. zu selbigem mit Bezug auf die Perzipierung des Niederländischen: Ulrike Kloos:Niederlandbild und deutsche Germanistik 1800–1933: Ein Beitrag zur komparatistischen Imagologie (Studia imagologica; 04), Rodopi, Amsterdam [u. a.] 1992, S. 12–13, 98 ff., 128 ff.
↑ In der ersten Ausgabe von Karl BernhardisSprachkarte von Deutschland von 1844, deren Inhalt vergleichbar ist, wurde diedeutsche Sprache hingegen in Übereinstimmung mit dem SprachgebrauchJacob Grimms (Vgl. zu diesem Ulrike Kloss, op. cit., S. 18 ff.) als Bezeichnung für die Germanischen Sprachen insgesamt verwendet und in denhochdeutschen Sprachstamm, denniederdeutschen Sprachstamm und dennordischen Sprachstamm unterschieden. In Heinrich KiepertsVölker[-] und Sprachen-Karte von Deutschland und den Nachbarländern von 1872 wurden Völker statt Sprachen abgebildet und die Deutschen inoberdeutsche,mitteldeutsche undniederdeutsche Stämme unterteilt, parallel dazu wurde jedoch das Gebiet mitnur hochdeutscher Schriftsprache von dem des zu denniederdeutschen Stämmen gezähltenflämisch-holländischen [Stamm]mit Dialect-Schriftsprache auch farblich abgesetzt. (Vgl.The Maps of Heinrich Kiepert, Ethnology, Germany, 1872; Heinrich Kieperts ältereNationaliäts-Karte von Deutschland von 1848 ist bei Morgane Labbé:Die Grenzen der deutschen Nation. Raum der Karte, Statistik, Erzählung. In:Die Grenze als Raum, Erfahrung und Konstruktion: Deutschland, Frankreich und Polen vom 17. bis 20. Jahrhundert. Hg. von Etienne François u. a., Campus, Frankfurt am Main [u. a.] 2007, S. 293–320, zwar im Anhang nach S. 320 auch mit abgedruckt, aber zu undeutlich, als dass die Beschriftung lesbar wäre.) In der hier abgebildeten Karte von 1880 sind nur noch die StaatennamenNiederlande undBelgien und ein kleinerer SchriftzugVlämingen im Norden Belgiens vorhanden, jeder Hinweis auf eine sprachliche Eigenständigkeit dieser Gebiete wurde getilgt.
↑Thomas Marten, Fritz Joachim Sauer (Hrsg.): Länderkunde Deutschland, Österreich und Schweiz (mit Liechtenstein) im Querschnitt. Inform-Verlag, Berlin 2005,ISBN 3-9805843-1-3, S. 7.
↑gefolgt von Englisch und Italienisch mit je 13 Prozent sowie Französisch mit 12 Prozent
↑Diskussionsrunde anlässlich des slowakischen Germanistentages 2010 zum Thema „Die Bedeutung der deutschen Sprache in der Slowakei und in der Welt“ mit Ludwig M. Eichinger (IDS Mannheim), Oskar Reichmann (Univ. Heidelberg), Hans Golombek (DAAD), Helena Hanuljaková (SUNG), Josef Aregger (Botschafter der Schweizerischen Eidgenossenschaft), Ladislav Šimon (Univ. Košice) und Michael Huprich (Leiter des Österreich-Instituts Bratislava)Slowakischer Rundfunk Sendung vom 2. September 2010
↑הירשע־דוד, קאַץ (1993).תקני תקנות, פראַגן פון יידישער סטיליסטיק, פאַרלאַג. אָקספאָרד: אָקספאָרדער יידיש. pp. 161–228.ISBN9781897744000.
↑O. Lustig, selbst Überlebender, hat 1982 eine Sammlung solcher Begriffe veröffentlicht. Oliver Lustig: Camp Dictionary, online-Version (2005,Concentration Camp Dictionary, 1982; mehrsprachig: ungar., de, eng., portug. und Italienisch. Beiisurvived.org.
↑Vgl. Conermann: Fruchtbringende Gesellschaft. Band 1: „Kurtzer Bericht“ im Gesellschaftsbuch Fürst Ludwigs v. Anhalt-Köthen (1646).
↑Keller R. E. Die Deutsche Sprache und ihre historische Entwicklung // Bearb. und übertr. aus dem Engl., mit e. Begleitw. sowie e. Glossar vers. von Karl-Heinz Mulagk. – Hamburg: Buskem 1986. – 641 S.
↑Bickel H., Landolt Ch. (2012).Schweizerhochdeutsch. Wörterbuch der Standardsprache in der deutschen Schweiz. Mannheim, Zürich: Dudenverlag.ISBN978-3-411-70417-0.
↑Pollak, W. (1992).Was halten die Österreicher von ihrem Deutsch? Eine sprachpolitische und soziosemiotische Analyse der sprachlichen Identität der Österreicher. Wien: Österreichische Gesellschaft für Semiotik/Institut für Soziosemiotische Studien.
↑Ministerin für Erziehung und Berufsausbildung, Mady Delvaux-Stehres:Communiqué – Neuregelung der deutschen Rechtschreibung im luxemburgischen Schulsystem. 3. August 2005 (onlineArchyvuota kopija 2011-10-17 išWayback Machine projekto.)
↑84,084,184,2Noskov, S. A. (2002).Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. Minskas: Minsko Aukštoji mokykla. p. 415.ISBN985-06-0819-6.(rusų k.)
↑Heinz, V. (1979).Das System der Artikelformen im gegenwärtigen Deutsch. Tübingen.ISBN3-484-10359-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Smirnova, Т. N. (2005).Deutsch Intensiv. Pradinis etapas. Maskva. p. 352.ISBN5-329-01422-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑98,098,1Michalenko, А. О. (2010).Deutsche Sprache; morfologijos sk. Krasnojarskas: Valstybinis Sibiro universitetas, Federalinis Sibiro universitetas. pp. 12–76.ISBN978-5-699-20204-1.(rusų k.).
↑Myškovaja, I. B. (2007).Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikai. Sankt Peterburgas: Viktorija plius. p. 96.ISBN978-5-91281-007-7.
↑Michalenko, А. О. (2010).Deutsche Sprache; morfologijos sk. Krasnojarskas: Valstybinis Sibiro universitetas, Federalinis Sibiro universitetas. pp. 12–76.ISBN978-5-699-20204-1.(rusų k.)
↑Behaghel, O. (1928).Deutsche Syntax. Winter, Heidelberg.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Eisenberg, P. (2004).Das Wort (Bd. 1), Der Satz (Bd. 2) — Grundriß der deutschen Grammatik. Stuttgart.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Snegiriova, N. S (2004).Vokiečių kalbos sintaksė. Omskas: Valstybinis Omsko F. M. Dostojevskio universitetas. p. 149.(rusų k.)
↑Noskov, S. A. (2002).Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. § 3. Žodžių tvarka klausiamajame sakinyje. Minskas. pp. 268–269.ISBN985-06-0819-6.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)(rusų k.)
↑Noskov, S. A. (2002).Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. § 5. Žodžių tvarka sakiniuose su neiginiu. Minskas. pp. 270–273.ISBN985-06-0819-6.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)(rusų k.)
↑Schmidt, W. (1972).Deutsche Sprachkunde. 7. Aufl. Berlin.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Jung, W. (1996).Grammatik der deutschen Gegenwartssprache. Leipzig.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
↑Zueva A. N., Molčanova I. D. ir kt. (1979).Vokiečių kalbos žodžių darybos elementų žodynas. Maskva. p. 536.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)(rusų k.)
↑Wiese, H. (2010).Eine Zeitreise zu den Ursprüngen unserer Sprache. Wie die Indogermanistik unsere Wörter erklärt. Berlin: Logos Verlag.ISBN978-3-8325-1601-7.
↑žr.straipsnius knygojeKluge, F. (2001).Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache; bearbeitet von Elmar Seebold. Berlin, New York: Walter de Gruyter.ISBN978-3-11-017473-1.
↑Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm. 16 Bände in 32 Teilbänden. Leipzig. 1854–1961.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
Regeln und Wörterverzeichnis. Überarbeitete Fassung des amtlichen Regelwerks 2004.Rat für deutsche Rechtschreibung, München und Mannheim, Februar 2006 (vokiečių kalbos taisyklės).
Wolfgang Krischke:Was heißt hier Deutsch? – Kleine Geschichte der deutschen Sprache. C. H. Beck, München 2009.ISBN 978-3-406-59243-0. Allgemeinverständliche Darstellung (vokiečių kalbos istorija).
Pasvirusiu šriftu pažymėtos nykstančios arbamirusios kalbos,paryškintu šriftu pažymėtosbendrinę formą turinčios kalbos. *Germanų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės germanų kalbos ir tarmės.
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis „Vokiečių kalba“ yra paskelbtaspavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
.svg)
.jpg)
