Viziris (arab.وزير =wazīr) – musulmonų šaliųministro ir aukščiausio valdininkotitulas.Osmanų imperijoje didysis, arba vyriausiasis, viziris vadovavo vyriausybei; sultono vardu leido fermanus (įsakymus), sudarydavo taikos sutartis.[1]
Vizirio pareigybė atsiradoAbasidų kalifate. Taip vadintas vyriausiasis ministras arbakalifo atstovas. Jis veikė kaip tarpininkas tarp monarcho ir jo pavaldinių. AnkstesniaisOmejadų laikais monarchas pats bendravo su pavaldiniais, tačiau Abasidai perėmė iš persų principą, kad valdovas nuo bendravimo su pavaldiniais turi būti atribotas.[2]
Osmanai vizirio pareigybę perėmė iš Mažosios Azijosseldžiukų. Pradžioje veikėpervane („patarimo“) institucija, o nuo 1384 m. minimas viziris. Iki Konstantinopolio užkariavimo viziris buvo ne titulas, o institucija, kurią galėjo sudaryti keletas asmenų, įskaitant ministrus. Tuo laikotarpiu vizirių pareigas paprastai ėmė įtakingos Čandarli šeimos nariai.[2]
XV a. vid., valdantMehmedui II, grąžinta sena islamiška praktika (didžiuoju) viziriu vadinti vyriausiąjį ministrą. Didžiajam viziriui buvo pavaldūs kiti viziriai, kurie jį pavaduodavo, reikalui esant vadovaudavo armijoms. Vėliau viziriais pradėti vadinti provincijų administratoriai, aukšti valdžios pareigūnai (pvz., iždininkas).[2]
Didysis viziris buvo absoliutinis Osmanų sultono atstovas, kuris naudojosi sultono antspaudu. Tikroji didžiojo vizirio galia priklausydavo nuo sultono jam suteiktų kompetencijų. Nuo XIX a. pr. didysis viziris vadovaudavo sultono paskirtai ministrų tarybai, o nuo 1908 m. įgijo teisę pats skirti ministrus.[2]
Viziriais kartais vadinami ir Senovės Egipto pareigūnai, turėjęfaraono padėjėjo pareigas. Šitokia pareigybė žinoma nuo IV-osios dinastijos laikų, o didelę svarbą įgijo valdantSesostriui III (XIX a. pr. m. e.), kai viziris tapo atsakingas už viso šalies biurokratinio aparato priežiūrą.[2]
Viziriais vadinamus valdininkus turėjo įvairūs musulmoniški kraštai – Persija (Gaznevidai ir kt.),al Andalusija, EgiptoFatimidai, HidžazoHašemitai, TunisoHuseinidai,Bengalijos sultonatas,Duranio imperija ir kt. Šio titulo svoris galėjo smarkiai skirtis – nuo vyriausiojo ministro, monarcho atstovo iki eilinių valdininkų. Kai kuriose islamiškose valstybėse ir dabar žodžiuviziris vadinami ministrai.
Žodis greičiausiai persiškos kilmės – išvid. persųvičir („nutarimas, nurodymas, įgaliojimas“) <av.vīčira („sprendimas“).[3]
