Vestgotai arbaVizigotai – viena iš dviejųgotų genčių šakų (kitaostgotai). Ji priskiriama priegermanų genčių, kurios vaidino svarbų politinį vaidmenįEuropojeDidžiojo tautų kraustymosi metu ir stipriai prisidėjo prieRomos imperijos žlugimo. Šiai žlugus, vestgotai išsaugojo savo reikšmę dar du su puse šimto metų.
Atsiskyrę nuo pagrindinės gotų grupės, romanizuoti vestgotai kaip atskira tauta atsirado IV amžiuje Balkanuose, kur jie kariavo kelis karus su Roma.Alariko I vadovaujami vestgotai atvyko į Italiją ir nusiaubė Romą410 m.
Galiausiai vestgotai apsistojo pietų Galijoje ir tapo romėnų sąjungininkais. Kodėl taip įvyko vis dar ginčijamasi. Susipykę su romėnais jie įkūrė atskirą karalystę su sostineTulūzoje. Palaipsniui jie užėmė Ispaniją išstumdamialanus irvandalus. Juos iš Galijos pradėjo stumtifrankų karaliusChlodvigas, kai nugalėjo vestgotus Vouillé mūšyje507 m. Į šiaurę nuo Pirėnų vestgotams liko tik Septimanija. Mažas vestgotų elitas valdė beveik visą Pirėnų pusiasalį išskyrus Svebų karalystę irBizantijos Ispaniją.
Apie489 m. karaliuiRekaredui valdant vestgotai išarijonizmo perėjo į katalikybę, tad netrukus išnyko kultūriniai skirtumai tarp vestgotų ir jų pavaldinių.[1]Liber Iudiciorum (baigtas654 m.) panaikino seną tradiciją vestgotus ir romėnus teisti pagal skirtingus įstatymus, tad jie greitai susiliejo ir tapo ispanais. Kitą šimtmetį karalystėje dominavo Toledo tarybos ir vyskupų valdžia. VII a. paliko mažai istorinių šaltinių. Gvadaletės mūšyje711 ar712 m. įsiveržę arabai ir berberai nugalėjo vestgotus, nužudė jų karalių ir daugelį elito narių. Vestgotų karalystė greitai žlugo ir vis dar ginčijamasi dėl to priežasčių. Gotų tapatybę išlaikė Astūrijos karalystės ir Ispanijos markos gyventojai.
Vizigotų migracija
Vestgotai Portugalijoje ir Ispanijoje paliko keletą bažnyčių ir daug archeologinių radinių, bet didžiausias jų palikimas yra vardai ir pavardės. Vestgotai buvo vienintelė Vakarų Europos tauta stačiusi naujus miestus po Romos imperijos žlugimo ikiKarolingų iškilimo. Iki viduramžių pabaigos didžiausias vestgotų palikimas buvo Liber iudiciorum, kuris buvo teismų procedūrų pagrindas Ispanijos krikščionims praėjus net keliems šimtmečiams po jų karalystės žlugimo.
↑Dietrich Claude, in Walter Pohl (ed.)Strategies of Distinction: Construction of Ethnic Communities, 300-800 (Transformation of the Roman World, vol. 2), 1998 ISBNISBN 9004108467 (p.119-120: dress and funerary customs cease to be distinguishing features in 570/580)
