Vilnius yravandenvardinis vietovardis – jam vardą davusiVilnios upė, tekanti pro miestą.[5] UpėvardisVilnia sietinas su bendriniu žodžiuvilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantasvilnis). Senoji Vilniaus vardo formaVilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo formaVilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaipAlyta (upės vardas) irAlytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti irlenkų kalbos galūnė-o (išWilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[6] Taip pat gali būti, kad pats žodismiestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[7] VardoVilnius vyriška forma minima jauM. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme.Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo formaVilna.
Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, vandenys 2,1 %.
Paviršius
ĮsikūręsBaltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotąMedininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringąAukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys –Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plytiNeries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakasVilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais.[8] Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz.,Pūčkorių atodanga,Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).
Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).
Miestas patenka įNeries baseiną. Upė kerta miestą skersai. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa,Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas –Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakasRiešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių –Antavilis,Veržuva,Upelė (suDvarčione),Verkė,Turniškė,Cedronas,Sudervėlė).
Neryje yra susiformavusių bevardžių upiniųsalų ties Gariūnais, Vingio parku, Turniškėmis, tačiau tik viena ties Žvėrynu oficialiai vadinamaBebrų sala.
Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.
Gamta
Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantisLavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyraujašilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ireglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasiPanerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasidedaGirulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų:Vingio parkas,Kalvarijų parkas,Bernardinų sodas,Kalnų parkas,Misionierių sodai,Sapiegų rūmų parkas ir kt.
Klimatas yra pereinamasis, šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia sausį (vidutinė temperatūra −4 °C), o šilčiausia liepą (vidutinė temperatūra 17 °C). Vidutinis kritulių kiekis – 688 mm.
Pasitaiko šiltų vasarų (>30 °C). Galimos savaites besitęsiančiossausros.
Būna šaltų žiemų (naktimis −30 °C), užšąla upės.
Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitur Lietuvoje.
Oro temperatūra matuojama nuo 1770 m. (duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887 m.[9]
Pavadinimas kilęs nuo mieste tekančiosVilnios upės.[11] UpėvardisVilnia sietinas su bendriniulietuvių kalbos žodžiuvilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantasvilnis). Senoji Vilniaus vardo formaVilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo formaVilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaipAlyta (upės vardas) irAlytus (miesto vardas). VardoVilnius formos yra užrašytos XVI amžiauslietuviškuose raštuose.Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo formaVilna.
Medalis „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vilniui – 690 metų“ (Lina Kalinauskaitė)
„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengėRusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideligaisrai 1737 m.,1748 m.,1749 m.
Nuo 1795 m. ikiPirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvoRusijos imperijos sudėtyje, buvogubernijos centras.[12] Po1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.
1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavoLenkija, Lietuvos sostinė perkelta įKauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis –Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti netVilniaus arkikatedros rūsiai.
1939 m. prasidėjusAntrajam pasauliniam karuiRaudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotasSovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų taponacionalsocialistų vykdytosžydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti įgetą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.
1944 m. Vilnių užėmė sovietai, jis tapoLietuvos SSR sostine, atstatytas po karo nuniokojimų. Prasidėjo daugiabučių namų, naujų Vilniaus rajonų statyba. Lietuvąrusinant į statomas Vilniuje gamyklas perkelti kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijojeŠiaurės miestelyje dislokuotasovietų armijosdivizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūsPabaltijo geležinkelio Rygos valdybos Vilniaus apygardai.
Pokariu Vilniuje sparčiai vystėsi ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. PastatytaVilniaus termofikacinė elektrinė.
Miesto savivaldybė priklausoVilniaus apskričiai. Vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, apimanti ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių irGrigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo18 ežerų.
Baltijos šalių finansinis centras. Mieste daug stambių Lietuvos įmonių ir visi Lietuvos bankai. Jis pasižymi sparčiausiais augimo tempais, aukščiausiuBVP vienam gyventojui. Taip yra dėlsostinės statuso, valdžios institucijų išsidėstymo, užsienio investicijų.
2020 m. pradžioje mieste veikė ~37 tūkst. įmonės, kuriose dirbo ~358 tūkst. žmonių.[reikalingas šaltinis]
2019 m. mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR.[reikalingas šaltinis]
Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. eurų (41,8%) Lietuvos BVP. BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.[13]
2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.
Pagaminama 16% Lietuvos gaminių. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti svarbūs objektai.
Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.
Turistų skaičius Vilniaus apgyvendinimo įstaigose¹
2014
2015
2016
2017
2018
2019
Užsieniečiai
764 617
799 954
842 632
876 053
970 577
1 090 113
Lietuvos gyventojai
163 786
178 887
189 622
194 683
230 281
266 654
Visi turistai:
928 403
978 841
1 032 254
1 070 736
1 200 858
1 356 767
¹ —Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.[14]
2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[16]
2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado 5 greitieji autobusų maršrutai, atsirado privežamieji maršrutai, juose įrengtos papildomos stotelės. Nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė maršrutų trasos ir grafikai, maršrutų numeracija.
2024 m. rugpjūčio 22 d. prasidėjo Vilniaus troleibusų atnaujinimo projektas – į sostinės gatves išvažiavo pirmieji 20 naujų „Škoda 32 Tr“ troleibusų. Iki 2025 m. kovo mėnesio Vilniuje iš viso bus naudojamas 91 naujas tokio tipo troleibusas.[17]
Veikia privatūs autobusų vežėjai („Eurolines“, „Ollex“).
Nuo 2025 m. liepos 26 d. Neries upėje pradėjo veikti elektrinių keleivinių laivų sistema, jungianti penkias prieplaukas mieste: Verslo trikampį, Žvėryno tiltą, Baltąjį tiltą, Žaliąjį tiltą ir Karaliaus Mindaugo tiltą. 2025 m. rudenį sistemą aptarnaus 4 tokio tipo laivai.[18]
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti grafiką, be paaiškinimo paveikslėlis Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos – atnaujinkite informaciją, remdamiesipatikimais šaltiniais.
Vilniaus gyventojų pasiskirstymas pagal gimimo metus
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti duomenis Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos – atnaujinkite informaciją, remdamiesipatikimais šaltiniais.
Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūksoVilniaus aukštutinės pilies liekanos suGedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°–40°).
Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinėRotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje,Katedros autoriausLauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus.Rotušės aikštės tolimiausiame kampe –Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausiųBaroko paminklų Vilniuje. Bažnyčioskertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičiošv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.
Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau –Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.
Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliutauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Boufalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu –Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.
_(cropped).jpg)
.png)
_-_cathedral.jpg)
