Vilniaus universitetas (VU,lot.Universitas Vilnensis) – seniausias ir didžiausiasLietuvos universitetas. Įkurtas 1579 m. Vilniujejėzuitų po Lietuvos didžiojo kunigaikščioStepono Batoro privilegijos suteikimo.[3]
Būdamas vienu seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiaiJohanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikasJoachimas Lelevelis, poetaiAdomas Mickevičius irJulius Slovackis, istorikasSimonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkasČeslovas Milošas.
XVI a. Vilniaus universitete įkurtas sklindantrenesanso,reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. Už VU anksčiau Rytų Europoje įkurti tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai. Vilniaus universiteto ansamblyje atsispindi visi pagrindiniai Lietuvoje vyravę architektūros stiliai:gotika,renesansas,barokas irklasicizmas.[4]
Šiuo metu Vilniaus universitetas yra Europos universitetųMagna Charta signataras, Tarptautinės universitetų asociacijos, Europos universitetų asociacijos, Baltijos universitetų rektorių konferencijos, tarptautinių Utrechto, UNICA ir Baltijos jūros regiono universitetų tinklo narys. Nuo 2016 m. sausio 1 d. VU pakviestas į prestižinių universitetų tinklą – Koimbros grupę, o nuo 2019 m. priklauso Europos universitetų aljansui „ARQUS“. 2021 m. sausio 1 d., reorganizavus Šiaulių universitetą, įkurtas kamieninis akademinis padalinys – Šiaulių akademija.
1579 m. balandžio 1 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkyta į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerįEustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 30 d. popiežiusGrigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.
Pirmasis universiteto rektoriusPetras Skarga, prieš 1699 m. (nežinomas dailininkas)
1795 m., potrečiojo ATR padalijimo, Vilnius atitekoRusijos imperijai ir universitetas tapo pavaldus carinei valdžiai. 1823 m. ištremti pogrindinėms organizacijoms priklausę studentai (filaretai,filomatai), atleistiLietuvos irLenkijos istoriją dėstę dėstytojai. 1831 m. studentai masiškaidalyvavo sukilime. 1832 m. gegužės 13 d. caroNikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nuolat buvo keliamas aukštosios mokyklos atgaivinimo Vilniuje klausimas, tačiau rusų valdžia nesiryžo jos įkurti ir Lietuvos jaunuomenė buvo verčiama ieškoti aukštojo mokslo Rusijos universitetuose.
1802–1804 m įvykus reformai universitetas tapo Vilniaus švietimo apygardos centru. Vilniaus imperatoriškasis universitetas buvo ne tik aukštoji mokykla, bet ir kontroliavo visas apygardos mokyklas, ypač vidurinės mokyklas. Apygardos globėju – savotišku tarpininku liaudies švietime – buvo paskirtasAdomas Jurgis Čartoriskis.
Kadangi globėjas privalėjo gyventiSankt Peterburge tai garantavo dar didesnę universiteto veiklos laisvę. Universitetas turėjocaro patvirtintą atskirą, skirtingą nuo kitų Rusijos apygardų statutą, išlaikė atskirą finansavimo šaltinį (šį tą gaudavo ir papildomai iš valstybės bei privačių rėmėjų), tad iš esmės galėjo tęsti dar Edukacinės komisijos pradėtą darbą – plėtotilenkų,lietuvių pilietines bei patriotines tradicijas. Su universitetu vienaip ar kitaip siejosi ne tik bemaž visa Vilniaus, bet ir viso krašto, ir didelės švietimo apygardos visuomenės, ir kultūros veikla.
Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras
Paskelbus nepriklausomybę,Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą. 1919 m.Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą.[5] 1939 m. iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinusVilniaus kraštą, pirmą kartą dėstytaslietuvių kalbos kursas. 1941 m. Vilnių užėmusVokietijaižydai,rusai ir dalis lenkų išbraukti iš universiteto studentų sąrašų. 1943 m. kovo 3–17 d. vokiečių kariai nusiaubė universitetą.
TSRS vėl okupavus Lietuvą (1944 m.) universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Vėliau Vilniaus universitetas buvo apdovanotasDarbo Raudonosios vėliavos (1971 m) irTautų draugystės (1979 m., 400 metų jubiliejaus proga) ordinais. Vėliau universitetas oficialiai vadinosi „Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu“. 1990 m.Lietuvos Respublika atgavo nepriklausomybę, o universitetas – autonomiją ir vardą.
Istorijos katedra – kaip atskiras Vilniaus universiteto padalinys – buvo įkurta 1783 m. XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje veikė Vilniaus istorijos mokykla. Atskiras Istorijos fakultetas įkurtas tik 1968 m. (padalijus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą).
Šiuo metu Istorijos fakultete veikia keturios katedros: Archeologijos, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos, Naujosios istorijos bei Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros. Fakultete taip pat veikia šie mokslinių tyrimų padaliniai: Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupė, Kultūrinių bendrijų studijų centras.
1989 m. Istorijos fakultete įsikūrė studentų istorikų korporacija „Tilia“.
Pagrindiniame universiteto rūmų ansamblyje yra 13 kiemelių. Iš jų didžiausi ir svarbiausi yra 4: Didysis (Petro Skargos),Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Bibliotekos ir seniausias – Observatorijos.
Universiteto centriniai rūmaiLietuvos banko 100litų banknote (fragmentas)
Kiemas taip pat dar vadinamas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Kiemą sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės erdvės suvienyti į dinamišką erdvę. 1579 metais šiaurinio korpusofasade buvo atidengta paminklinė lenta su įrašuAcademia et Universitas Societatis Jesu Erecta anno 1580 (lot.Jėzaus draugijos akademija ir universitetas, įkurtas 1580 metais). Pietiniame kiemelio sparne yra akademinio teatro salė bei naujosios barokinės aulos dalis, šalia yra M. Šulco 1810 metais perstatytasklasicistinis aulos (Kolonų salės) fasadas, kurio nišose stovi stilizuotų studentų skulptūros, taip patŠv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, kuri yra aukščiausiasVilniaus senamiesčio pastatas (68 m). Didžiojo kiemo galerijose įamžinti universiteto mecenatai, steigėjai, įžymūs mokslininkai. Spalvotose fasadų piliastrų freskose – universiteto herbas, vyskupoValerijono Protasevičiaus, karvedžioJono Karolio Chodkevičiaus, karaliųAugusto II Stipriojo irStanislovo Augusto Poniatovskio portretai.
Kiemelio korpusai dabar yra restauruoti ir priklauso Filologijos fakultetui. Prie vakarinio kiemelio sparno, virš vartų yra balto marmuro paminklinė lenta poetui M. K. Sarbievijui. Pro pietinį sparną galima pereiti į Didįjį kiemą, aukštyn kylančiais granito laiptais. Virš praėjimo yraVinco Kudirkos „Varpo“ šimtmečiui skirtas paminklas. Pats pietinis sparnas turi masyvius dviejų aukštųkontraforsus su nišomis. Vakariniame korpuse stovi trijų aukštų bibliotekos pastatas, visus aukštus sutvirtina masyvūs klasicistiniai kontraforsai.
Kiemo rytinėje dalyje iškilęs vienas seniausių Vilniaus universiteto pastatų ansamblio statinių – trijų aukštų bibliotekos fasadas, ju centre yra paminklinės bronzinės bibliotekos durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450-osioms metinėms, piečiau yra Astronomijos observatorijos sparnas – seniausias ansamblio pastatas, tarp jo 4rokoko stiliaus aukšto langų freskų ir stiuko technikomis pavaizduotipiliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais (piliastrų autorius – Ignotas Egenfelderis, 1772 m.). Pagal S. Norembskio projektą 1938 metais pietiniame korpuse buvo iškirstos trys arkos, 1964 metais ten pastatyta K. Bogdano sukurtaKristijono Donelaičio skulptūra. Ant šiaurinio korpuso yra paminklinė lenta ukrainiečių poetuiTarasui Ševčenkai. Čia įsikūręs Istorijos fakultetas. Kiemas sujungtas su M. K. Sarbievijaus irMikalojaus Daukšos kiemu, vakarinėje dalyje –Lietuvos Respublikos Prezidentūra.
Tai seniausia universiteto architektūrinio ansamblio dalis. Kieme dominuoja senoji Astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu, kuris turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sienądienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Sienos viršuje – romėnų poetoVergilijaus žodžiai apie astronomiją, žemiau parašytaHaec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra („Šis namas yraUranijos, eikit šalin niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menkaŽemė, iš čia kylama į žvaigždes“). Dar kiek žemiau yra paminklinė lenta Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai pažymėti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninioorderio frizas su zodiako ženklais metopuose. Vakarinio sparno sienoje įmūryta paminklinė lenta VU rektoriuiMartynui Počobutui.
2002–2012 m. Vilniaus universiteto rektorius buvo prof.Benediktas Juodka. 2015–2020 m. rektoriaus pareigas ėjo prof.Artūras Žukauskas. Nuo 2020 m. balandžio 1 d. rektoriaus pareigas eina istorikas prof.Rimvydas Petrauskas.
Yra ir kitų organizacijų, mokslinių bendrijų, tarptautinių organizacijų vietos padalinių. Organizacijos ir studentai organizuoja renginius. Pvz. organizuojama Fiziko diena (FiDi), kai fizikos studentai su dienos simboliu – dirbtiniu dinozauru – žygiuoja per miestą. Fakultetų dienas su jų tradicijomis ir kitų fakultetų studentai. Yra ir kitų tiesiogiai su studijomis nesusijusių renginių, pavyzdžiui, intelektualus komandinis žaidimasProtmušis, universiteto debatų klubo rengiami debatai, Vilniaus universiteto teatro spektakliai ir kita.
_(cropped).jpg)
.jpg)
