Pirmasis „viduramžių“ sąvoką pavartojo italųRenesanso humanistas Flavijus Biondo (lot.Flavius Blondus (1392–1463) veikale „Historiarium“XV amžiaus viduryje. Sąvokos populiarumas tiek jo, tiek ir vėlesniais laikais parodo, jog humanistai nujautė kultūrinius pokyčius, troško susieti save su atgimstančiuAntikos palikimu bei reiškė vidinį poreikį oponuoti tebevyraujančiaischolastinei tradicijai. Toks neigiamas viduramžių vertinimas lėmė ir vėlesnių kartų požiūrį į šį laikotarpį kaip į barbarišką, dogmatišką, fanatišką ir visai nevaisingą metą.
Vėlesniais laikais, formuojantis istorijos mokslui ir galutinai įsivyraujant istorijos periodizacijai, kokią turim ir dabar, viduramžių sąvoka sąlyginai neteko to neigiamo atspalvio ir atsidūrė greta Antikos irNaujųjų laikų kaip dar viena istorinė epocha.
Viduramžiai apima visą tūkstantmetį. Tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas.Geografinės priežastys taip pat neleidžia traktuoti viduramžių kaip homogeniškos epochos.
Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais ir trūkumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos viduramžius. Viduramžių „etalono“ pavyzdžių daugiausia galima rasti Prancūzijoje. Tai lėmė tiek anuometinis to regiono prestižas, tiekprancūzų indėlis į istorijos mokslą.
Dar viena viduramžių problema – tokio periodizavimo (Antika – viduramžiai – Naujieji laikai)eurocentriškumas. Giliau susipažinus su neeuropietiškomiscivilizacijomis, suprasta, jog šis modelis dėl visai kitokių kultūrinių procesų dažniausiai kitur netinka. Todėl viduramžiai paprastai siejami su Europos istorija arba agrarinėmis šalimis, turėjusiomis stiprią karių kastą. Kadangi panaši situacija buvo ir tų laikų Japonijoje, „viduramžių“ sąvoka kartais taikoma ir jai.
Tradiciškai viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t. y. maždaug tarp476 ir1492 m.
Alternatyvūs viduramžių pradžios variantai yra šie:
nuoislamo ekspansijos pradžiosVII a. pr.Viduramžių menas
Taip patistoriografijoje yra diskusijų dėl vidurinių amžių pabaigos. Vieni ją sieja suBizantijos žlugimu1453 metais, spausdinimo išradimu (apie1450 m.),Reformacijos pradžia (1517 m.Martino Liuterio „95 tezės“). Tarybinėje istoriografijoje viduramžių pabaigą žymiAnglijos revoliucijaXVII amžiuje. Tačiau nereikia užmiršti, kad tai tik simbolinės datos žyminčios ilgų procesų pabaigą ir pradžią, pačios tebūdamos jų rezultatu.
PrasidėjusDidžiajam tautų kraustymuisi ir politiniam, ekonominiam bei kultūriniam centrui išRomos persikėlus įKonstantinopolį, Vakarų Europoje ėmė nykti senosios visuomenės struktūros. Nesibaigiantysbarbarų antpuoliai bei naujų karinių valstybėlių kūrimasis visiškai nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiomisRomos provincijomis. Bene vienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo Krikščionių bažnyčia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo ji nenusilpo ir toliau pamažu plėtė savo įtaką.
Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykių –frankų karaliausChlodvigokrikštas apie496 m. Tai buvo vieningos krikščioniškos Europos kūrimosi pradžia. Chlodvigo valstybė išaugo į galingąFrankų imperiją, sustabdžiusiąarabų ekspansiją išPirėnų pusiasalio irKarolio Didžiojo (768–814 m.) valdymo metu išsiplėtusią iki didžiausios imperijos Europoje (nuo antikinės Romos ikiNapoleono laikų). Su šio valdovo vardu siejama ne tik frankų karinės galios viršūnė, bet ir kultūrinis pakilimas, vadinamasisKarolingų Renesansas. Stipricentralizuota valdžia buvo palanki sąlyga klasikinei kultūrai nors ir trumpai atsigauti. Tačiau komunikacijų ribotumas neleido ilgai išlaikyti centralizuotos valdžios.
843 m. imperija buvo padalinta į tris dalis. Tuo pat metu prasidėjo irvikingų, o šiek tiek vėliau irvengrų klajoklių puldinėjimai. Tai tik paspartinofeodalinės santvarkos formavimąsi didžiojoje Vakarų Europos dalyje, o kartu ir riterių luomo kūrimąsi bei galutinį valstiečių įbaudžiavinimą. Bažnyčia Frankų imperijos laikais vis dar buvo išlaikiusi ankstyvosios krikščionybėsaskezės idealus ir tik ėmusi dėl įtakos konkuruoti su kylančio naujo karių luomo pasaulėžiūra pati patyrė stiprią jos įtaką. Tų laikųvyskupijos ėmė panašėti į senjorų dvarus su visa pritinkama prabanga ir gyvenimo būdu. Baigiantis Ankstyviesiems viduramžiams (962 metai) įkuriamaŠventoji Romos imperija kaip romėniškos pasaulietinės valdžios tęstinumo simbolis.
Po neramių Ankstyvųjų viduramžių gyvenimas Europoje (XI amžiuje) ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiektaXII irXIII a. Tuo laikotarpiu itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač ŠiaurėsItalijoje beiFlandrijoje). Tai leido suklestėti ir menui. Brandieji viduramžiai laikomiromaninio stiliaus vienuolynų irgotikinių katedrų laikotarpiu.
XI amžius pažymėtas pokyčių krikščionybėje. Kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, kuriam vadovavoKliuni vienuolynas. Įgavę didžiulę įtaką, vienuolyno auklėtiniai pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintąKliuni reformomis. Buvo griežtai atskirta dvasinė bei pasaulietinė valdžia.Popiežių pradėta rinkti Bažnyčios viduje, centralizuota jo valdžia, įvestas griežtascelibatas, uždraustas bažnytinių pareigybių pirkimas bei pardavimas (simonija).
Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Istoriografijoje kova dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios dar žinoma kaip ginčas dėl investitūros.
Dar vienas krikščionybei reikšmingas įvykis –1054 metais galų gale įvykusiosOrtodoksų bei Katalikų Bažnyčių atskilimas (schizma).
Pagrindinis straipsnis:Kryžiaus žygiaiDar vienas esminis Brandžiųjų viduramžių bruožas – Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ireretikus. NuoJeruzalės užėmimo1099 metais jie tęsėsi iki pat1271-ųjų (tais metais surengtas paskutinis devintasis žygis). Viena šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu. „Šventos misijos“ idėja turėjo padėti „asimiliuoti“ juos, paverčiant savo sąjungininkais, o ne konkurentais. Kryžiaus žygių metu europiečiai praturtėjo daugeliu įvairių sričių naujovių, ir tai labai ženkliai pakeitė kultūrinį žemyno veidą.
Nors ir apsivaliusi nuokorupcijos, Bažnyčia ir toliau skendo prabangoje, kilo puošnūs vienuolynai, kurių žemes dirbobaudžiauninkai. Praturtėjusią miestietiją slėgė giliai įsišaknijęs kaltės jausmas (prekyba ir lupikavimas tradiciškai buvo laikomi mirtinomis nuodėmėmis). Tai kirtosi su neturto idealais ir visuomenėje kėlė didelius prieštaravimus.
Po miestus klajojo Pasaulio pabaigą skelbę pranašai ir liaudies šventieji. Tuo metu taip pat kūrėsi religiniai sąjūdžiai, gyventojus kvietę asketiškai gyventi. Dėl tam tikrų kultūrinių priežasčių jie ypač populiarūs buvo pietiniuose Prancūzijos regionuose, kur tradicinių tikinčiųjų beveik nebeliko.
Kaip atsakas į tokią rimtą grėsmę Bažnyčios vienybei surengti keli Kryžiaus žygiai eretikų žemėse. Kita priemonė – naujo tipovienuolių ordinų, skelbusių neturtą, įkūrimas.1209 metais leidžiama įsteigtipranciškonų broliją,1216-aisiais įsikuriadominikonai. Šių ordinų nariai negyveno uždaruose vienuolynuose, o keliaudami po žmones savo pavyzdžiu ir pamokslais skleidė tikėjimą.Pati žinomiausia priemonė prieš ereziją, tapusi savotišku visų viduramžių simboliu buvoInkvizicija. Šis popiežiausbule1084 metais įkurtas bažnytinis teisminio persekiojimo aparatas ėmė griežtai kontroliuoti viduramžių visuomenę. Tuo pat metu pradėtas formuoti irparapijų tinklas, turėjęs palengvinti inkvizicijos darbą.
Popiežiaus pavedimas naujiesiems ordinams, ypač dominikonams, ginti krikščioniškąsias tiesas reikalavo atitinkamo išsilavinimo. Imta rengti vienuoliusdisputams su eretikais. Šie disputai privertė peržvelgti teologinius paties tikėjimo prieštaravimus, ėmė vystytis rafinuotas teologinis mokslas, persmelkęs visą viduramžių intelektinį pasaulį –scholastika. Pradėjo kurtis švietimo centrai, iš kurių žymiausiBolonijoje (1088 m.),Paryžiuje(XII a. antr. pusė), vėliauOksforde (1214 m.), pamažu peraugo į Vakarų Europos pirmuosius universitetus. Į Paryžių mokytis plaukė studentai iš viso krikščioniškojo pasaulio.XIII amžiuje Europa įstengė perimti Antikos palikimą. Buvo iš naujo atrastasAristotelis, iki tol nežinotiPlatono raštai.
Juodosios Mirties iliustracijaTogenburgo Biblijoje (1411).
Po dviejų pakilimo lydimų šimtmečiųXIV amžiaus Europa susidūrė su gilia krize. Nors, kaip pažymi kai kurie istorikai, ši krizė greičiau buvo transformacija nei nuosmukis, ji nusinešė apie pusę tuometinės Europos gyventojų.XIV amžiaus pradžioje stipriai atvėsoklimatas, todėl tas laikotarpis dar kartais vadinamasMažuoju ledynmečiu. Su juo atėjo badmečiai, o1348–1350 metais nusilpusius žmones užpuolėmaroepidemija (Juodoji mirtis). Šias nelaimes lydėjoantisemitizmo bangos iržydų pogromai,raganų medžioklė.Vis dėlto sumažėjęs gyventojų skaičius stipriai pagerino valstiečių padėtį.XV amžiuje beveik nebeliko baudžiauninkų. Paplitotrilaukė ūkininkavimo sistema, apskritai tobulėjožemės ūkiotechnologijos, taigi padidėjo ir derliai.
XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką. Po Kliuni reformos tapęs faktiniu visos Europos „senjoru“, dabar pats atsidūrė stiprėjančių valdovų globoje.1309 metais (iki1376 metų)Šventasis sostas iš Romos perkeliamas įAvinjoną, čia tampa labai priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus. Vėliau dėl Bažnyčios hierarchų vidaus kofliktų įvykoDidžioji schizma.1378–1417-aisiais buvo renkami du popiežiai. Vienas Romoje, kitas Avinjone. Ir taip netvirtą Bažnyčios pamatą ėmė klibintireformaciniai judėjimai. Tačiau pirmieji intelektualai, siekę tikėjimo reformų,Johnas Wyclifas (1320–1384) irJanas Husas (1369–1415), buvo sudeginti inkvizicijos. Lūžis įvyko tikXVI amžiaus pradžioje.
Pats didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas buvoŠimtametis karas (1337–1453) tarp Prancūzijos bei Anglijos monarchų. Nepaisant pradžioje anglų turėtos persvaros Prancūzija sugebėjo laimėti. Kaip ir kiti monarchai feodalizmo suskaldytoje Europoje, Prancūzijos karalius iki šio karo teturėjo simbolinę valdžią. Karas karaliui padėjo vienyti šalį,XV amžiaus pabaigoje ji jau buvocentralizuota. Prancūzijos pavyzdžiu sekė ir Anglija,Ispanija.
Europoje dar tebeklestint gotikiniam menui (paskutinė iš didžiųjų viduramžių katedrųStrasbūre pabaigta tik1439 metais), Šiaurės Italijos miestuoseXIV amžiuje pradėjo atgimti klasikinė Antikos kultūra, o vėliau pasiekė ir kitus kraštus.Gutenbergo1448 metais išrasta spausdinimo mašina visiškai pakeitė visuomenę. Viduramžiams įprastą žodinę kultūrą, kur raštas buvo tik saujelės intelektualų „nuosavybė“, pakeitė rašytinė. Taigi, daug dinamiškesnė ir ilgaamžiškesnė. Spauda stipriai prisidėjo prie reformatų ir humanistų idėjų sklaidos. Imta rašyti nacionalinėmis kalbomis, versti į jasBibliją. Lotynų kalba neteko ankstesnės reikšmės.
LaivaiXV amžiuje jau buvo pakankamai geri tolimoms kelionėms. AušoDidžiųjų Geografinių atradimų amžius, išplėtęs tiek visuomenės pasaulėvaizdį, tiek monarchų lobynus. Trumpiau tariant, EuropaXVI amžių pasitiko visiškai kitokia nei ankstesniuosius. Europiečiai išgyveno vieną intensyviausių laikmečių savo istorijoje.
Lietuvoje viduramžiais vykę procesai labai skyrėsi nuo „klasikinio“ Vakarų Europos modelio. Kalbėti apie Viduramžių Lietuvą galima tik su didelėmis išlygomis, o išskirti Ankstyvuosius, Brandžiuosius ar Vėlyvuosius viduramžius apskritai neįmanoma. Procesai, bent kiek panašūs į Vakarų Europos, šalyje ėmė rastis tikXIV amžiaus antroje pusėje.V-XII amžiuje Lietuvos teritorijoje formavosibaltųgenčių ir genčių junginių,žemių, sistema. Kontaktai su kitais kraštais tuo metu apsiribojo plėšikavimo žygiais į Rusios kunigaikštystes ir Lenkiją. Kuršių gentysIX-X amžiuje atremdavo vikingų antpuolius, vėliau pačios ėmė plėšti vakarinesBaltijos jūros pakrantes. XIII a. pradžioje į baltų žemes paskui pirklius atsikėlėriterių ordinai. Vienaslyvių žemėse,Rygos įlankoje, kitasprūsų žemėse. Taip prasidėjo vokiečiųkolonizacija Pabaltyje, paspartinusi Lietuvos valstybės atsiradimą apie1240-uosius. Po nesėkmingoMindaugo bandymo apkrikštyti valstybę ir įsilieti į krikščionišką pasaulį, tęsėsi ilgas izoliacijos ir karų su ordinais laikotarpis. Tuo pat metu vyko irLDK ekspansija į rusų žemes. XIV a. pirmoje pusėjeDidysis kunigaikštisGediminas bandė pralaužti šią izoliaciją ir užmegzti diplomatinius santykius su Vakarais. Į Vilnių buvo pakviesti amatininkai, leista steigti vienuolynus.
Tačiau didesnės permainos į LDK atėjo tik XIV a. pabaigoje, po Krėvos sąjungos su Lenkija1385 metais. Lietuva buvo pakrikštyta, baigė formuotis feodalinė sistema (kai Vakarų Europoje prasidėjo valstybių centralizacija). Tai LDK politinės galios viršūnės laikotarpis, kuris pelnytai siejamas suVytauto Didžiojo vardu. Valstybės plotas siekė nuo Baltijos ikiJuodosios jūros;1410 metais kartu su lenkaisŽalgirio mūšyje lietuviai įveikė didžiausią savo priešą –Kryžiuočių ordiną, kuris po to daugiau ir neatsigavo. Tačiau kultūriniu atžvilgiu valstybė, priversta beveik du šimtus metų kovoti dėl išlikimo, buvo beviltiškai atsilikusi. Po Vytauto mirties šalį susilpnino kovos dėl valdžios. Tuo naudojosi Lenkija, stiprindama savo įtaką šalyje. Pasibaigus kovoms ir valdovu paskyrus mažametįKazimierą, prie valstybės vairo stojo per palyginti labai trumpą laiką Vytauto suformuotabajorija. Valstybiškai mąstę didikai iki patLiublino unijos, o ir po jos kovojo prieš Lenkijos įtaką.
Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo Dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinajam gyvenimui po mirties. Trokšdami būti išganyti turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčių „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodalų suskaldytą Europą.
Bažnyčia palaikė ir tuometinės visuomenės kultūrą. Vienuolynuose buvo kaupiami, perrašinėjami ir saugomi senieji raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.
Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.
Georges Duby „Katedrų laikai: menas ir visuomenė, 980–1420“, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004;
Johan Huizinga „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“, Vilnius : Amžius, 1996;
Jacques Le Goff „Viduramžių vaizduotė: esė“, Vilnius, Alma littera, 2003.
Oskar Halecki "Europos istorijos ribos ir skirstymai", Vilnius: Margi raštai, 2014.
