Berniuko vergo nuotraukaZanzibare, daryta maždaug1890 m.
Vergovė – visuomeninių santykių forma, kurioje asmuo ar asmenų grupė, netekę esminių žmogaus teisių ir laisvių, yra išnaudojami kitų asmenų ar institucijos. Dauguma istorinių ir šiuolaikinių vergovės apraiškų remiasipaprotine teise irtradicija.[1]
Teisiniuose ir istoriniuose apibrėžimuose, vergovė yra dažnai apibūdinama kaip sistema, kurioje žmogus yra paverčiamas kito žmogaus nuosavybe – vergu. Vergai yra vienašališkai verčiami dirbti prieš savo valią, gali būti parduoti ar išmainomi kaip nuosavybė.[2] Vergų išnaudojimo ir dehumanizacijos būdai priklauso nuo konkrečios vergovės formos ir jos politinio, socialinio ir kultūrinio konteksto.
Vergovė yra pasmerkta ir uždrausta tarptautine teise visose pasaulio šalyse.[3]
Vergovės sąvokos reikšmė yra daugialypė. Ją nulėmė šio visuomeninio reiškinio įvairovė ir didžiulis vergijos istorinis ir geografinis paplitimas.
Seniausia išsami teisinė vergovės samprata buvo suformuotasenovės Romos teisinėje sistemoje. Pasak Romos jurisprudencijos specialistoFlorentino, vergija buvo institucija, kuri priklausėtautų teisei (lot.ius gentium) ir pagal kurią žmogus priešingai prigimčiai (lot.contra naturam) buvo laikomas kito žmogaus nuosavybe.[6] Anot romėnų juristoGajaus, visi žmonės buvo skirstomi į laisvus asmenis ir vergus. Remiantis universalia tautų teisės praktika, vergai neturėjo teisinio savarankiškumo ir visiškai priklausė nuo savo savininkų valios, grindžiamomis jųpotestas teisėmis.[7]
Tarptautinės žmogaus teisių srityje kertinis vergovės apibrėžimas buvo suformuotasTautų Sąjungos 1926 m.konvencijoje dėl vergovės ir išplėstas jos papildymu 1956 m.
Konvencijos pirmasis punktas apibrėžia vergovę kaip
žmogaus padėtį arba būklę kai jo atžvilgiu yra taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės.
Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.
Šiuolaikinių humanitarinių ir socialinių mokslų darbuose vergovės samprata nesiremia išskirtinai jos teisiniais apibrėžimais. Istorijos darbuose vergija yra apibūdinama kaip visuomeninių santykių sistema, priklausoma nuo politinių ir ekonominių veiksnių. Sociologijoje vergovė yra suprantama kaip visuomeninis reiškinys, dažnai tradicinis ir paprotinis, kartais išaugęs į teisiškai reglamentuotą visuomenės institutą. Antropologijoje vergovė apima itin platų žmonių gyvensenos spektrą su įvairiomis žmonių priklausomumo formomis.
Vergovės pagrindiniai bruožai žymi ir apibūdina žmonių pavergimo, įverginimo ir išnaudojimo būdus. Istoriniuose ir sociologiniuose tyrimuose vergovė yra dažnai charakterizuojama remiantis ryškiausiomis šio socialinio reiškinio apraiškomis istoriniuose vergovinių santvarkų pavyzdžiuose.
1982 m. lyginamosios sociologijos veikaleVergovė ir socialinė mirtis, amerikiečių sociologasOrlandas Patersonas pasiūlė naują vergovės apibrėžimą, kurio pagrindu tapo nauja teorinė sąvoka apie žmogaussocialinę mirtį.[8] Pasak sociologo, asmeninių santykių lygmenyje vergovė yra smurtinis ir nuolatinis dominavimas taikomas nelaisvėje esančių žmonių atžvilgiu, kurie šio proceso metu priverstinai netenka savo žmogiškosios garbės ir natūralių giminystės saitų. Dėl šių aplinkybių vergus ištinkasocialinė mirtis: jie tampa paniekinti, garbės ir žmogiškųjų ryšių netekusiais asmenimis, kurie atsiduria įprastinių visuomeninių santykių užribyje.[9]
Nors Patersono vergijos kaip socialinės mirties teorija tapo plačiai naudojamu bendruoju vergovės apibūdinimu anglosaksiškuose darbuose, jis nėra taikomas be išlygų. Viena ryškiausių šiuolaikinių krypčių vergovės tyrimuose pabrėžia, kad asmeniniai santykiai vergovėje buvo sąlygoti derybiniais žmogiškaisiais santykiais.[10] Tokio pobūdžio santykiuose galios persvara ir jos svertai priklausė vergvaldžiams, tačiau pavergti asmenys turėjo galimybių varžytis ir priešintis jų savininkų valiai.
Prancūzų menininkoŽano-Baptisto Debre tapybos darbas sukurtas jo kelionių poBraziliją laiku (nutapytas tarp 1816–1823 m.).Įprasto likimo dama savo namuose tarp jos kasdienių įpročių vaizduoja devyniolikotojo amžiaus pradžios kasdienybę Brazilijoje su vergais namų tarnystėje.
Pastebima, kad tik dalis jų pasižymėjo aukštu vergijos kaip visuomeninio instituto išsivystymu. 1980 m. veikaleSenovės vergija ir moderni ideologija, amerikiečių antikinės istorijos tyrinėtojasMozis Finlis pasiūlė išskirti penkias išsivysčiusias vergovinės santvarkos visuomenes.[13] Jomis, Finlio nuomone, buvosenovės Graikijos poliai (išskyrusSpartą),senovės Roma,Karibų jūros kolonijinės šalys,Brazilija irŠiaurės Amerikos pietų valstijos.[14][15] Anglosaksiškose šalyse, ypač antikinės istorijos srityje, Finlio penkių išsivysčiusių vergovinių santvarkų kanonas tapo bene įtakingiausia teorija vergijos istorijos studijose. Šiuolaikiniuose darbuose, Finlio teorija yra laikoma nors ir įtakinga, bet tik viena iš daugelio lyginamųjų istorinės vergijos vertinimų.
Nors nėra bendro sutarimo, dažniausios aplinkybės leidžiančios visuomenei tapti pilnaverte vergovine santvarka reikalavo didelio pavergtų žmonių skaičiaus, vergijos teisę užtikrinančių įstatymų ir institutų, svaraus vergų ekonominio indėlio ir paplitusios vergvaldinės kultūros.
VergovėMesopotamijos civilizacijoje niekada netapo dominuojančiu veiksniu ekonominiame visuomenės gyvenime ir pavergti žmonės nebuvo reikšmingos darbo jėgos atstovais. Tai pasakytina ir apieNaujosios Babilonijos karalystės ir jos vėlyvojo laikotarpio visuomenes, kada vergija buvo reikšmingesnė nei ankstesniais laikotarpiais Mesopotamijos istorijoje. Tikėtina, kad vergų darbas buvo sutelktas privačiuose namų ūkiuose, o ne rūmų aršventyklų ekonominėse ir biurokratinėse veiklose.
VadinamojiŪro vėliava, vaizduojanti įvairiųŪro visuomenės sluoksnių dalyvavimą karo, puotos ir aukojimų scenose (Britų muziejus)
Dauguma vergų priklausė viduriniojo ir aukštesniojosocialinio sluoksnio šeimynoms. Manoma, kadtrečiosios Ūro dinastijos laikais (2112–2004 m. pr. m. e.), dauguma vergų buvo kilę iš vietinių bendruomenių sušumeriškais,akadiškais irhuritiškais asmenvardžiai. Iš išlikusių privačių dokumentų žinoma, kad laisvi gyventojai ir visos jų šeimynos galėjo būti įverginamos oficialiu teismo nuosprendžiu. Nors įverginimu baudė už sunkius nusikaltimus, daug dažniau teisiniai nuosprendžiai dėl asmenų perdavimo į vergiją buvo įprasta bausmė už negrąžintas skolas ar sugadintą turtą.[16]
Nuostatai apie vergus ir vergovę buvo įtraukti į seniausią Mesopotamijoje teisyną –Urnamo kodeksą. Jo nuostatai numatė visų asmenų skirstymą į laisvus bendruomenės narius ir vergus. Vėlesni Mesopotamijos šalių teisynai taip pat įtraukė ir išvystė panašius vergiją reguliuojančius įstatymus. Garsiausiuose tokio pobūdžioEšnunos irHamurabio teisynuose vergams yra taikomos griežtesnės bausmės nei laisviems bendruomenės nariams. Vergams buvo draudžiama pabėgti, numatytos bausmės už jų slėpimą ir pasisavinimą. Įverginimas už skolas buvo įteisintas, bet ribotas. Pavyzdžiui, šeimos galvai buvo leidžiama išleisti iki tol laisvais laikytus šeimynos narius į skolinę vergiją, bet ne ilgiau nei trejų-ketverių metų laikotarpiui.[17]
Senovės Viduržemio jūros valstybėse egzistavo kelių rūšių vergovė: skolinė vergovė, vergovė kaip bausmė už nusikaltimą ir karo belaisvių vergovė. Geriausiai rašytinių šaltinių paliudyti vergovės pavyzdžiai yra žinomi išgraikų polių,helenistinių imperijų irsenovės Romos visuomeninių sanklodų. Naujuose istoriniuose tyrimuose vis didesnis dėmesys yra teikiamas mažiau žinomoms Viduržemio jūros vergijos sistemoms, kurios egzistavokartaginiečių,etruskų ir kitų etninių grupių bendruomenėse.[18]
Senovės Graikijospolių-valstybėse egzistavo didžiulė vergų įvairovė. Yra žinoma apie žmonių pavergimus ir įverginimą per skolinę vergiją, per karus tapus belaisviais ar grobiu, per savanorišką parsidavimą ar atsidūruspiratų ir vergų grobėjų nelaisvėje.[19]
Degto molio senovės graikų vaza vaizduoja sidabro kasyboje dirbančius žmones, tikėtina – vergus (V amžius pr. m. e.)
Daugiausia yra žinoma apie senovėsAtėnų vergovinę santvarką. Atėnų vergųhierarchijoje aukščiausia padėtis priklausė keliems šimtams valstybinių vergų (sen. gr.demosioi), kurie atlikoviešosios tvarkos palaikymo ir kitas miestui būtinas priežiūros veiklas. Antrajam lygmeniui priklausėamatais ar kitais verslais užsiimantys vergai, kurie dažniausiai gyvendavo atskirai nuo savo savininkų, bet mokėdavo jiems savo uždarbio dalį ir atlikdavo savininko nustatytus darbus. Namų ūkių vergai –oiketai – gyveno su savo šeimininkais. Sunkesnėje padėtyje buvo žemės ūkyje dirbantys vergai. Pats sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo atliekamas įkalnakasybas pavergtų žmonių. Šaltiniai mini tūkstančius žmonių vergaujančių itin pavojingomis sąlygomis Atėnų poliui priklausančioseLavrijosidabro kasyklose.
Anksčiausi pasakojimai apie vergus minimiHomeroepopėjoseIliadoje irOdisėjoje. Anot Homero, asmuo išsyk prarasdavo pusę savo žmogiškosios prigimties tada, kai tapdavo vergu (Iliada, 6.463). Palaipsniui senovės graikai liovėsi savo tautiečius graikus grobę ir pardavinėję. Atėnuose paplitusi skolinė vergija, kada graikai buvo pavergiami savo tautiečių už įsiskolinimus, buvo uždraustaSolono įstatymais600 m. pr. m. e.
Nors skolinė vergija išliko kituose poliuose, graikų savimonėje vergovė tapo vis labiau tapatinama su kitakalbiųbarbarų pavergimais. Išsamiausiame senovės graikų teoriniame vergijos pagrindime,Aristotelis „Politikoje“ pabrėžė kitataučių barbarų prigimtį, kuri, filosofo nuomone, buvo tinkama vergystei.[20] Nors Aristotelio paaiškinimas yra nenuoseklus, jis aiškiai patvirtino senovės graikų tikėjimą savo išskirtinumu ir prigimtiniu tinkamumu būti vergvaldžiais.[21]
Senovės Romos visuomenė buvo viena iš labiausiai išvystytų vergovinių santvarkų pasaulio istorijoje.Romėnų vergija pasižymėjo istoriniu tęstinumu su didelio masto vergų įsitraukimu į šalies ekonominę ir socialinę veiklą. Romėnams priklausė viena iš sudėtingiausių ir istoriškai įtakingiausių vergijos teisinių sistemų.[22] Neturint tikslių demografinių duomenų, nėra sutariama dėl apytikriai nustatomų vergų skaičiaus. Tikėtina, kad didžiausias vergų skaičius gyveno romėnų Italijoje vėlyvosiosrespublikos irprincipato laikais. Tada jie galėjo sudaryti nuo 8 % iki 40 % bendro gyventojų skaičiaus.[23]
Anksčiausi patikimi liudijimai apie vergusRomoje yra žinomi išDvylikos lentelių įstatymų (450 m. pr. m. e.). Šis įstatymų rinkinys įteisino skolinę vergiją, taip pat numatė galimybę skolas negrąžinančius romėnus parduoti į vergovę kaimyniniuose kraštuose. Tikėtina, kad jau penktajame amžiuje romėnai turėjo nuostatas apie galimą vergųišlaisvinimą (manumisiją) ir įtraukimą į laisvų gyventojų gretas.[24]
Didžiausia vergijos plėtra Romoje prasidėjo po romėnų pergaliųPūnų karuose. Augant romėnų karinei ir ekonominei galiai, išaugo ir prekyba vergais. Vergai buvo grobiami ir parduodami ne tik karo metu. Dažnai vergų grobiamieji žygiai vykdavo imperijos pakraščiuose su pirklių užsiimančių vergų prekyba dalyvavimu.
Įstatymiškai vergai buvo vergvaldžių nuosavybė. Savininkai galėjo savo vergus įdarbinti, parduoti, iškeisti, nuomoti ir išnaudoti. Vergai nebuvo ginami įstatymų, tačiau tikėtina, kad tam tikri paprotiniai ir visuomeniniai nuostatai ribojo vergvaldžių savivalę.
Pasak teisės normų, romėnų vergai sudarė vienalytę visuomenės grupę. Vergai buvo laikomi įstatymų užribyje: jiems buvo draudžiama sudaryti santuokas, būti turto savininkais, tarnauti kariuomenėje. Vergams buvo nustatytos griežtesnės bausmės nei laisviems gyventojams. Jiems buvo draudžiama kreiptis į teisėtvarkos atstovus ir duoti bet kokius parodymus prieš savo šeimininkus. Vergai buvo įpareigoti ginti savo savininkus, net jei tai pareikalautų jų pačių gyvybės.[25]
Tikroji vergų visuomeninė padėtis buvo itin įvairi. Ji priklausė nuo vergų išsilavinimo, padėties vergvaldžių šeimynoje ir jų savininkų sprendimų. Aiškiausi skirtumai buvo tarp miestuose ir žemės ūkyje įdarbintų vergų. Miesto vergai gyveno savo šeimininkų namų ūkiuose, dažnai dirbdavo vietinėje prekyboje ir amatuose. Turtingųjų romėnų namų ūkiai buvo aptarnaujami išskirtinai didelio skaičiaus vergų su itin specifinėmis pareigomis. Tokiose šeimynose vergų gausa buvo laikoma priimtina prabangos išraiška. Apie žemės ūkyje dirbusius vergus žinoma mažiau. Didžiausias vergų įdarbinimo mastas buvo romėnųlatifundijose. Vis dėlto dauguma jų dirbo vidutiniuose ir mažuose kaimiškų šeimynų ūkiuose.
Romėnų vergovinė santvarka išsiskyrė savita vergų išlaisvinimo tradicija – manumisija (lot.manumissio). Vergvaldžiams buvo leidžiama išlaisvinti jų nuosavybėje esančius vergus. Po teisiškai atlikto išlaisvinimo vergai išsyk tapdavo pilnateisiais Romos piliečiais. Nuo imperatoriausAugusto laikų, jų teisinė padėtis buvo pakeista suteikiant apribotas pilietines teises. Nors nėra žinoma tikslaus vergų išlaisvinimo masto, gausūs rašytiniai ir paminkliniai duomenys apie išlaisvintus vergus rodo, jogvėlyvosios respublikos irprincipato laikais tai tapo dažnu reiškiniu.
↑Burnard, T. (2015),History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54-58.
↑Brac, L. (2004),The Politics of Property – labour, freedom and belonging: Edinburgh University Press.
↑Bales, K., Datta, M. N. (2015),Slavery as Social Institution,International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 43-48.
↑„What is Modern Slavery?“.Office to Monitor and Combat Trafficking in Persons. United States Department of State. Nuoroda tikrinta14 September 2016.
↑Buckland, W. W. (1908),The Roman Law of Slavery: The Conditions of the Slave in Private Law from Augustus to Justinian, Cambridge: Cambridge Press, 1-2.
↑De Zulueta, F. (1946),Institutes of Gaius: Text with Critical Notes and Translation, Part 1, Oxford: Oxford Press, 5, 17.
↑Patterson, O. (1982),Slavery and Social Death: A Comparative Study, Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press.
↑Patterson, O. (1982),Slavery and Social Death: A Comparative Study, Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press, 13:At this point we may offer a preliminary definition of slavery on the level of personal relations: slavery is the permanent, violent domination of natally alienated and generally dishonored persons.
↑Burnard, T. (2015),History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences, ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54
↑ Neumann, H. (2011),Slavery in Private Households Toward the End of the Third Millennium B.C.,Slaves and Households in the Near East, ed. L. Culbertson, Oriental Institute Seminars, 7, Chicago: The University of Chicago, 21-22.
↑Richardson, M. E. J. (2004),Hammurabi’s Laws: Text, Translation, Glossary, London, New York: T&T Clark International, 79:(117) If a man is gripped in poverty, and he has sold his wife, or his son, or his daughter for silver, or has put them into bound-service, they shall work in the house of their purchaser or of their bond-master for three years but in the fourth year their liberation shall be agreed. (118) If he has given a slave or a slave-girl into bound-service, the merchant may pass them on and sell them for silver.
↑Lewis, D. M. (2018),Greek Slave Systems in Their Eastern Mediterranean Context, c.800 – 146 BC, Oxford: Oxford University Press.
↑Bradley, K. R. (2003), 'Slavery',The Oxford Classical Dictionary, Oxford: Oxford Press, 1415–1417.
↑Scheidel, W. (2011), 'The Roman slave supply’,The Cambridge World History of Slavery, 1: The Ancient Mediterranean World, K. Bradley, P. Cartledge, Cambridge: Cambridge University Press, 287–310.
↑Crawford, M. H. (1996),Roman Statutes, 2, London.
↑Watson, A. (1976),Rome of the Twelve Tables. Persons and Property, Princeton and London: Princeton University Press.
