Venecijos respublika (it.Repubblica di Venezia), oficialiaiŠviesiausioji Venecijos respublika (it.Serenissima Repubblica di Venezia)[a] – istorinėEuropos valstybė, egzistavusi šiaurės rytųItalijoje nuo VII amžiaus pabaigos iki 1797 m.
Kilmingųjų respublika klestėjo, nes veikė kaip prekybos tarpBizantijos irŠventosios Romos imperijos centras ir kartumonopolizavo prekybą svarbiomis prekėmis. Tam palankias sąlygas sudarė Italijos susiskaldymas. Pelningąją tolimąją prekybą (suLevantu) vykdė išskirtinai kilmingieji, kurie didžiąja dalimi ėmė kontroliuoti ir politinę valdžią, panaikino liaudies susirinkimus.
Apie Venecijos istorijos pradžią žinoma daugiausia išlegendų, o patikimų istorinių šaltinių yra mažai. Daugybė rašytinių šaltinių išlikę tik nuo XIII a. Prie legendų kūrimo ženkliai prisidėjo valstybės užsakyti istorijos veikalai. Venecijos visuomenei būdingi bruožai dažnai buvo projektuojami į praeitį, buvo nutylima tai, kas neatitiko Venecijos respublikos sutelktumo, teisingumo ir jėgų balanso idealų.
Venecijos respublikai, nepaisant santykinai ribotų resursų ir padrikų valdų, pavyko pasiekti pirmaeilį vaidmenį Viduržemio jūros regiono politikoje. Siekdama savo tikslų, Venecija iš pradžių laviravo tarp didžiųjų valstybių – Bizantijos, Šventosios Romos imperijos ir popiežių (Bažnyčios valstybės) interesų, naudojosi savo laivyno galia ir išmaniais diplomatais, taikė prekybos blokadas bei samdėsi profesionalią kariuomenę. Kartu Venecija turėjo gintis nuo kitų Italijos prekybos miestų –Amalfio,Pizos,Bolonijos ir visų pirmaGenujos konkurencijos. Tik didelės teritoriniu požiūriu valstybės,Osmanų imperija irIspanija, galėjo spausti Veneciją karinėmis priemonėmis, o naujai susiformavusios ar iškilusios prekybinės valstybės kaipNyderlandai,Portugalija irDidžioji Britanija įveikė Veneciją ekonomiškai. 1797 m. miestą užėmė Prancūzija ir gegužės 12 d. Didžioji taryba (it.Maggior Consiglio,ven.Mazor Consegio) nubalsavo už respublikos panaikinimą.
Šiaurės vakarinės Adrijos jūros įlankos pakrantėse ir šiaurėsItalijoje senovėje gyvenovenetų gentis, nuo kurių vardo kilo ir Venecijos pavadinimas. Palei pakrantę išBrentos ir kitų mažesnių upių sąnašų susidarė salų grupė. Čia nuoetruskų laikų buvo įsikurusios nedidelės žvejų gyvenvietės.[1] Pasak legendos, gyventojų skaičius pasipildė prieglobsčio ieškojusiais pabėgėliais, kai 410 m. įsiveržė Alaricho vadovaujamivestgotai ir ypač 452 m., kai įsiveržęAtilos vadovaujamihunai sugriovėAkvilėją ir užkariavo visą aukštutinę Italiją ikiPo upės. Po to, kai 568 m. į Italiją įsiveržėlangobardai, lagūnos salas pasiekė dar viena pabėgėlių banga. Taip atsirado keletas miesto tipo gyvenviečių:Gradas,Eraklėja,Malamokas,Kjodža. Legendinė Venecijos įkūrimo data – 421 m. kovo 25 d. – galbūt gali būti siejama su gyventojų prisiminimais apie šias migrantų bangas.
PoVakarų Romos imperijos žlugimo Venecijos salos kartu su visa Italija patekoOdoakro, po toostgotų valdžion. ImperatoriuiJustinianui I užkariavus ostgotų valstybę (apie 535–562 m.), lagūna aitekoRytų Romos imperijai. 569 m. didžiąją dalį Italijos užkariavus langobardams imperatorius Marikijus buvo priverstas pakraščių provincijoms suteikti didesnį savarankiškumą. Taip VI a. pabaigoje buvo įkurtasRavenos egzarchatas. Egzarchas provincijos karinių ir civilinių reikalų tvarkytoju skyrėMagister militum. Lagūnoje jam pavaldūs buvo tribūnai. Provincijos sostine iš pradžių buvoOdercas, tačiau jį 639 m. nukariavo, o 666 m. sugriovė langobardai. Po to provincija faktiškai buvo panaikinta ir lagūna palikta savivaldai. Vyskupo rezidencija 635 m. išAltino buvo perkelta į saugesnįTorčelą. Jau nuo VI a. svarbų vaidmenį jau atliko prekyba su žemynine Europa,[2] visų pirma druska ir prieskoniais, o VIII a. ši prekyba dar gerokai išaugo.
Per daugelį karų su langobardais iškilo poreikis glaudžiau bendradarbiauti. Pagal tradicinę versiją, dvasiniai ir pasaulietiniai gyventojų vadovai, kartu su salų grupės gyventojais, 697 m. išrinko Paulių Lucijų Anafestą (Paolo Lucio Anafesto) vyriausiuoju vadu iki gyvos galvos; vėliau šios pareigos sietos sudožo titulu. Vyriausybės būstinė pradžioje buvo Eraklėjoje, 742 m. buvo perkelta į Malamoką, o 810 m. į tuo metu tuščiąRialto salą, kur susikūrė Venecijos miestas. 806 m. Venecijos miestai trumpam buvo prijungti prieKarolio Didžiojo imperijos, bet jau 812 m. kartu suDalmatija buvo grąžinti Bizantijai.
Netrukus po to Venecijos respublika, naudodamasi savo patogia ir saugia padėtimi tarp Bizantijos irFrankų imperijos, tapo turtingu ir galingu prekybiniu miestu. Jos laivynai kartu su Bizantija sėkmingai kovėsi sunormanais irsaracėnais pietų Italijoje, taip pat ir suslavais rytiniame Adrijos jūros krante. Apie 841 m. Venecijos respublika pasiuntė 60galerų (kiekvienoje 200 vyrų) laivyną padėti Bizantijai išvytiarabus išKrotonės, bet to nepavyko padaryti.[3] 1000 m.Petras II Orseolas (Pietro II Orseolo) pasiuntė 6 laivus kovoti sukroatų pirataisDalmatijoje.[4] Prie rytinės Adrijos jūros lagūnų salų buvo prijungtaIstrija, o Dalmatijos pakrantės miestai 997 m. savanoriškai pasidavė Venecijos globai. Būdama Adrijos jūros valdove, Venecija faktiškai buvo visiškai nepriklausoma, tačiau dar ilgą laiką respublika išlaikė formalius politinius ryšius su Bizantijos imperija.
Venecija tapo nepaprastai turtinga, valdydama prekybos kelius tarp Europos irLevanto, tad plėtė savo valdas Adrijos jūroje ir už jos ribų. 1084 m.Dominykas Selva (Domenico Selvo) asmeniškai vadovavo laivynui kare sunormanais, bet buvo nugalėtas ir prarado 9 didžiąsias galeras, didžiausius ir geriausiai ginkluotus laivus Venecijos karo laivyne.[5]
Kryžiaus žygių laikotarpiu Venecija suklestėjo ir išplėtė savo prekybinius ryšius į visusArtimuosius irVidurinius Rytus, nepaisant kitų Italijos respublikų (Pizos irGenujos) konkurencijos. Venecija dalyvavo kryžiaus žygiuose beveik nuo pat jų pradžios. 200 venecijiečių laivų padėjo užimti pakrantės miestusSirijoje poPirmojo kryžiaus žygio ir 1123 m. jiems buvo suteikta faktinė savivaldaJeruzalės karalystėje pagalPactum Warmundi.[6] 1110 m. Ordelafo Faljero (Ordelafo Faliero) 100 laivųflotilė padėjo Jeruzalės karaliuiBalduinui I užimtiSidono miestą.[7]
Respublikos viduje ne kartą kilo kova tarpdemokratiškosios iraristokratiškosios partijų. Buvo net pasiūlymų dožų valdymą iki gyvos galvos keisti į paveldimąjąmonarchiją. Po vieno iš sukilimų, kuriame žuvo dožasVitalė II Mikelis (Vitale II Michiel), 1172 m. pirmą kartą buvo sušaukta iš renkamų deputatų susidedanti Didžioji taryba, kuri tapo aukščiausia valdžios institucija ir stipriai ribojo dožų galią. Nuo respublikos pradžios šaukti visuotiniai liaudies susirinkimai imti šaukti tik išskirtiniais atvejais, o 1423 m. panaikinti. Valdant aristokratijai, buvo sukurta respublikos teisinė sistema ir administracinė sandara.
XII a. Venecija gavo didelių prekybos privilegijų Bizantijos imperijoje ir ji dažnai tiekdavo imperijai karinius laivus. 1182 m. Konstantinopolyje kilo didelis antivakarietiškas maištas, kuris buvo nutaikytas prieš lotynus, ypač venecijiečius. Daugelis imperijoje pavydėjo Venecijai įtakos ir turtų, tad 1182 m., kaiAndronikas I Komninas įžengė į Konstantinopolį, venecijiečių turtai buvo konfiskuoti, o jų savininkai išvyti ar įkalinti. Tai ypač supykdė respublikos valdžią. Venecijos laivynas buvo labai svarbusKetvirtajame kryžiaus žygyje, bet kai kryžiuočiai neturėjo pinigų sumokėti, dožasHenrikas Dandolas (Enrico Dandolo) sutiko juos gabenti, jei jie užims VenecijaiZaros miestą Dalmatijoje (dabar Zadaras, Kroatija), kuris sukilo 1183 m. ir pasiprašė popiežiaus irVengrijos karaliaus globos bei buvo gerai įtvirtintas. Kai kryžiuočiai užėmė miestą, jie buvo nukreipti prieš Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį, Venecijos priešą nuo 1182 m. įvykusių skerdynių. Miestas buvo užimtas ir nusiaubtas 1204 m. Bizantija nebeatsigavo ir galiausiai buvo užimtaOsmanų, kurie sukūrėOsmanų imperiją, o ši užėmėBalkanus,Vengriją ir net kelis kartus apgulėVieną. Kryžiuočiams dalinantis Bizantijos imperiją, Venecija gavo tris aštuntąsias jos teritorijos – daugybę salųEgėjo jūroje, įskaitantKretą irEuboją. Egėjo salos suformavo Venecijos valdomą Nakso, arba Salyno, kunigaikštystę (it.Ducato di Nasso,Ducato dell'arcipelago). Visgi Venecija nesugebėjo išgelbėtiLotynų imperijos nuo žlugimo 1261 m., o vėlesni Bizantijos imperatoriai ypač dideles teises Konstantinopolyje suteikė genujiečiams. Venecijiečiai buvo nustumti į antrąjį planą.
1295 m. dožasPetras Gradenigas (Pietro Gradenigo) pasiuntė 68 laivus užpulti Genujos laivynąAleksandretoje (dabar Iskenderunas, Turkija), dar 100 laivų užpuolė genujiečius 1299 m.[8] Venecija 1350–1381 m. su pertraukomis kariavo prieš Genują ir ją nugalėjo 1380 m. Kjodžos mūšyje, kuriame užsitikrino stipriausias pozicijas rytinėje Viduržemio jūros dalyje silpstančios Genujos imperijos sąskaita.
Aristokratinė-oligarchinė respublikos sandara 1297 m. pasidarė dar uždaresnė: kasmet renkami deputatai buvo pakeisti paveldimąjakolegija, į kurios sudėtį įėjo į vadinamąją Auksinę knygą (it.Libro d'Oro) įrašyti kilmingieji. PoTjepolo sąmokslo 1310 m. įsteigta Dešimties taryba (it.Consiglio dei Dieci), kuriai buvo patikėta su plačiais įgaliojimais tvarkyti respublikos vidaus reikalus, papildė aristokratinę valdymo sistemą. Nuo to laiko Auksinė knyga buvo atverčiama tik retais atvejais (1379 m., 1646 m., 1684–1699 m., 1769 m.) ir tik nedaugelis šeimų buvo įtrauktos į deputatus. Už savo sąmokslą prieš aristokratiją 1355 m. dožasMarinas Faljeris sumokėjo gyvybe. Permainos Levante paskatino respubliką savo pagrindinį dėmesį atkreipti į Italiją, ypač po to, kai konkurentė Genuja 1381 m. buvo nugalėta po 130 metų trukusios kovos.Venecijos žemyninės valdos (it.Domini di Terraferma) vis labiau plėtėsi.Vičenca,Verona,Basano del Grapa,Belunas irPaduja su savo teritorijomis buvo prijungtos 1404–1405 m.,Friulis – 1421 m.,Breša irBergamas – 1428 m.,Krema – 1448 m., tuo pačiu metu buvo baigtasJonijos salų užkariavimas. Galiausiai paskutinioKipro karaliaus našlė venecijietė Kotryna (Katerina Kornaro) 1489 m. užleido respublikai Kipro salą. Venecijiečiai atstatė keletą sukilimo prieštamplierius metu sugriautų miestų, nors didžiausio iš jų, Limoso,[paaiškinti] atstatyti nepavyko.
1410 m. Venecija turėjo 3 300 laivų, kuriuose tarnavo 36 tūkst vyrų, užėmusi daugumą aplinkinių žemių ir tokius svarbius miestus kaip Verona (kuri prisiekė ištikimybę 1405 m.) ir Paduja. XV a. pabaigoje Italijos miestuose-valstybėse buvo daugybė vergų. 1414–1423 m. Venecijoje parduota apie 10 tūkst. vergų, iš kurių didžioji dalis buvo jaunos moterys išRusijos,Graikijos,Bosnijos,Gruzijos,Armėnijos,Bulgarijos ir Turkijos.[9][10]
XV a. pabaigoje Venecijos respublika buvo turtinga ir galinga, o jos gyventojų mokslinis bei meninis išprusimas buvo žymiai aukštesnis nei kitose Europos šalyse. Prekyba ir pramonė klestėjo. Klestėjo ir paprasti Venecijos gyventojai, nesmokesčiai buvo nedideli, o valdymas turėjo švelnų pobūdį, nors vyko politinių nesikaltinų, kuriems nagrinėti 1539 m. buvo paskirti trys valstybiniai inkvizitoriai.
1423 m. Osmanų imperija pradėjo jūrinę kampaniją, kai kilo septynerius metus trukęs karas su Venecija dėl Egėjo ir Adrijos jūros kontrolės. Karas su Venecija atsinaujino 1463 m. ir vyko iki 1479 m., kai buvo sudaryta palanki taikos sutartis. 1480 m.(netrukdomi Venecijos laivyno) turkai užėmėRodą irOtrantą. 1490 m. Venecijoje gyveno apie 180 tūkst. žmonių.[11]
Karas su Osmanais vyko 1499–1503 m. Venecija sudarė sąjungą su Prancūzijos karaliumiLiudviku XII priešMilaną, gaudama Kremoną. Tais pačiais metais Osmanų sultonas pasiuntė įLepantą (dabar Nafpaktas, Graikija) armiją ir didelį laivyną. DožasAntanas Grimanis (Antonio Grimani), geresnis verslininkas ir diplomatas nei jūreivis, buvo nugalėtas Dzonkijaus mūšyje prie dabartinioPilo 1499 m. Turkai vėl nusiaubė Friulį. Venecija atsisakė Lepanto, Modono ir Korono bazių.
Venecijos tvirtovėNauplijoje (dab. Nafplijus, Graikija) buvo viena iš daugelio tvirtovių, saugojusių Venecijos prekybos kelius rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Veneciją nuo jūros reikalų atitraukė sudėtinga situacijaRomanijoje, vienoje iš turtingiausių Italijos sričių, kuri nominaliai buvo Popiežiaus valstybės dalis, bet iš tiesų buvo suskilusi į daugybę valdų, kurias sunkiai sekėsi kontroliuoti popiežiaus karvedžiams. Norėdami Venecijos žemių, jos kaimynai 1508 m. susijungė įKambrų lygą, vadovaujant popiežiuiJulijui II. Popiežius norėjo Romanijos, imperatoriusMaksimilijonas Friulių ir Veneto srities, IspanijaApulijos uostų, Prancūzijos karalius Kremonos, Vengrija Dalmatijos ir vienas kito pretenduojamų valdų. Prancūzija ruošėse pulti dideles Venecijos pajėgas. 1509 m. gegužės 14 d. Venecija buvo sutriuškinta Agnadelo mūšyje. Tai vienas iš svarbiausių įvykių Venecijos istorijoje. Prancūzų ir Šventosios Romos imperijos kariai pradėjo Veneto sritiesokupaciją, bet Venecija išsigelbėjo diplomatinėmis priemonėmis. Ispanija atsitraukė gavusi Apulijos uostus, o popiežius suprato pavojų, kurį kelia Venecijos sunaikinimas (tuo metu Venecijos respublika buvo vienintelė Italijos valstybė, gebėjusi pasipriešinti tokioms galingoms valstybėms kaip Prancūzijos karalystė ar Osmanų imperija).Andrius Gritis užėmė Padują 1509 m. liepą ir apgynė nuo ją apgulusių imperijos karių. Ispanija ir popiežius nutraukė sąjungą su Prancūzija, be to, Venecija iš prancūzų atgavo Brešą ir Veroną. Po septynerių ilgų metų respublika atgavo valdas į vakarus nuoAdos. Nors pralaimėjimas baigėsi pergale, 1509 m. baigėsi Venecijos ekspansija.
1489 m., pirmaisiais Venecijos valdymo Kipre metais, turkai užpuolėKarpazo pusiasalį, nusiaubė gyvenvietes, daug žmonių pagrobė į vergiją. 1539 m. turkų laivynas užpuolė ir sugriovėLimasolį. Bijodama Osmanų imperijos, Venecija sutvirtinoFamagustos,Nikosijos irKirenijos miestus, bet kiti buvo lengvas grobis turkams. 1563 m. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo iki 168 tūkst.[11]
1570 m. turkai vėl puolė, bet šįkart tai buvo plataus mastoinvazija. 60 tūkst. karių, įskaitantraitiją irartileriją, vadovaujami Mustafos Pašos be pasipriešinimo išsilaipino prie Limasolio liepos 2 d. ir apgulė Nikosiją. Rugsėjo 9 d. miestas buvo paimtas ir nužudyta 20 tūkst Nikosijoje gyvenusiųgraikų ir venecijiečių, o miestas buvo nusiaubtas. Žinia apie skerdynes pasklido ir po kelių dienų Kirenija pasidavė be kovos. Tačiau Famagusta heroiškai gynėsi nuo 1570 m. rugsėjo iki 1571 m. rugpjūčio.
Kritus Famagustai, turkai pradėjo valdyti Kiprą. Po dviejų mėnesiųJonas Austras nugalėjo turkų laivyną Lepanto mūšyje. Tačiau ši pergalė pasiekta per vėlai, kad išgelbėtų Kiprą, kurį turkai valdė dar tris šimtmečius. 1575 m. Venecijoje gyveno 175 tūkst žmonių, 1581 m. – 124 tūkst.[11]
1605 m. kilo konfliktas su Šventuoju Sostu, kai už smulkius nusikaltimus buvo suimti du dvasininkai, o po to buvo išleistas įstatymas, apribojantisBažnyčios teisę įsigyti žemę. PopiežiusPaulius V teigė, kad šie Venecijos sprendimai prieštaraujakanonų teisei ir reikalavo juos panaikinti. Jai atsisakius, Venecijai buvo paskelbtas popiežiausinterdiktas. Respublika nekreipė dėmesio į interdiktą arekskomuniką ir liepė kunigams toliau vykdyti savo pareigas. Interdiktas buvo panaikintas po metų, kai įsikišo Prancūzija, pasiūliusi kompromisą.
XVII a. antroje pusėje vyko ilgi karai su Osmanų imperija:Kretos kare (1645–1669) Venecija prarado Kretą, didžiausią užjūrio valdą. Tačiau 1684 m., kai kiloDidysis turkų karas, Venecija pradėjoMorėjos karą, trukusį iki 1699 m. Per jį Venecija užėmėMorėjos pusiasalį.
1714 m. gruodį turkai pradėjo paskutinį Turkų–Venecijos karą. Jie užėmėTino irEginos salas beiKorintą. Danjelė Dolfinas (Daniele Dolfin), Venecijos laivyno vadas, manė, kad geriau išsaugoti laivyną nei juo rizikuoti dėl Morėjos. Kai jis atvyko,Nauplija (dab. Nafplijas),Modonas (dab. Metonė),Koronė irMalvasija (dab. Monemvasija) jau buvo užimti.Leukadė Jonijos salose,Spinalongos irSudos bazės Kretoje – apleistos. Turkai išsilaipinoKorfu (Kerkyros) saloje, bet gynėjai juos išvarė. O austrai sutriuškino turkus Petrovaradino mūšyje 1716 m. rugpjūčio 5 d., bet iš Venecijos pastangų Egėjo jūroje irDardaneluose 1717 ir 1718 m. buvo mažai naudos.Pasarovico (Požarevaco) taikos sutartis 1718 m. liepos 21 d. suteikė Austrijai nemažai teritorijų, o Venecija prarado Morėją. 1792 m. kadaise didelis Venecijos prekybos laivynas sumažėjo iki 309 laivų.[12]
1793 m. prancūzai įveikė austrus ir užėmėPjemontą.Napoleono armija kirto neutralios Venecijos sieną, persekiodama austrų armiją. Metų gale prancūzų kariai užėmė Venecijos valstybę ikiAdidžės upės. Vičencą,Kadorę ir Friulį buvo užėmę austrai. Kitais metaisNapoleonas nusitaikė į austrų valdas anapusAlpių. Pagal slaptąLeobeno taikos sutartį tarp austrų ir prancūzų, 1797 m. balandžio 18 dieną austrams atiteko Venecijos valdos.
Venecijietiškojonacionalizmo, vadinamo „venetizmu“ (it. irven.venetismo), judėjimo nariai rengia nesmurtines demonstracijas ar balotiruoja į politinius postus. Svarbiausios venetizmo organizacijos yraLiga Veneta irLiga Veneta Repubblica, norinčios atkurti istorinę Venecijos respubliką. Tai vienas išatsiskyrimo nuoItalijos Respublikos judėjimų. Kol kas nė vienas nepriartėjo prie sėkmės.
.svg)
