Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sudaužytas stoties laikrodis. Naikinimo aktas įvyko šalyje, šiaip jau turinčioje stiprias drausmingo elgesio tradicijas ir labai žemą nusikaltimų lygį (Dubendorfas, Šveicarija)
Vandalizmas – sąmoningaskultūros vertybių naikinimas. Dažniausiai vandalizmu užsiima pavieniai asmenys ar visuomenei priešiškos grupės. Istorinio lūžio tarpsniais pasitaiko ir valstybinio masto vandalizmo, kuomet masiškai ir neatsižvelgiant į vertę naikinami su praeityje buvusia valdžia susiję pastatai (pavyzdžiui, bažnyčios), meno kūriniai ar net mašinos (pavyzdžiui, varpai), taip demonstruojant valdžios pasikeitimą.
Vandalizmas būdingas įvairioms epochoms ir civilizacijoms, pavyzdžiui, įsilaužimas į Egipto piramides, Graikijos ir Artimųjų Rytų romėnų statulų ir kitų meno vertybių plėšimas, Napoleono I kariuomenės plėšikavimas Maskvoje1812 m.[1]
Pavadinimas kilęs iš rytųgermanų genčių, gyvenusių tarpVyslos irOderio, bei, pagal neteisingai ikiXVII a. vyravusią nuomonę,455 m. nusiaubusiųRomą, pavadinimo. Šį pavadinimą panaudojo Anri Gregorua,Blua vyskupas, apibūdindamasPrancūzijos respublikonų armijos veiksmus1794 m. sausio mėnesį vykusiojePrancūzijos revoliucijoje.
