Uzbekijos istorija −Uzbekijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautųistorija nuo seniausių laikų iki dabarties.
Dabartinė Uzbekijos teritorija nuo senovės buvo vadinamaTransoksiana, t. y. šalis užOkso upės. Teritorijoje buvo du derlingi žemdirbystės ir kultūros centrai, įsiterpę tarp klajoklių gyvenamų dykumų. Vienas jų buvoSogdas dab. Uzbekijos rytuose, o kitas −Chorezmas Amudarjos žemupyje. Jau 2200–1700 m. pr. m. e. pietrytinėje Uzbekijoje klestėjoBaktrijos-Margianos kultūra, o I tūkst. pr. m. e. susiformavo aukšto lygioiranėnų kultūros. VI a. pr. m. e. šios teritorijos prijungtos prieAchemenidų imperijos. 327 m. pr. m. e. Sogdą pasiekėAleksandras Makedonietis.
Suirus Achemenidų imperijai, Chorezmas suformavo atskirą valstybę su aukšto lygio kultūra. Jos palikimas − senovinės tvirtovės (qala), šiuo metu atsidūrusios dykumoje. Kai kurios iš jų, kaip antaiTopraq qala, Ayaz qala, Kirilgan qala, yra įtrauktos į parengtinį pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Būdamas nuošaliau nuo prekybinių kelių, Chorezmas ilgai išsaugojo savo unikalią iranėnišką kultūrą bei kalbą.
Vakariniame Uzbekistane (Sogde) po Aleksandro kontrolę perėmėSeleukidų imperija, o III−II a. pr. m. e. regioną kontroliavoGraikų-baktrų karalystė (išBaktrijos regiono dab. Afganistane). Šiai nusilpus, regione įsiviešpatavo klajokliai iš šiaurės −tocharai, I a. pr. m. e. regione hegemoniją įgijokangdžu, pirmaisiais mūsų eros amžiais Sogdą valdėKušanų imperija.
Kadangi Sogdas buvo tarpPersijos ir Kinijos, užsimezgusi prekyba leido suklestėti vietos miestams, kurie ilgainiui susijungė įŠilko kelią. Dėl labai įvairios išorinės įtakos formavosi turtinga vietos kultūra, kurioje maišėsibudizmo,manicheizmo,nestorizmo ir kiti elementai. Sogde,Margianoje,Baktrijoje ir ryčiau buvusiameRytų Turkestane klestėjo savita Šilko kelio civilizacija.
Nuo III a. tiek Chorezmą, tiek Sogdą kontroliavoSasanidai ir klajokliaieftalitai iš šiaurės. IV−VI a. Sasanidams nusilpus, Chorezme į valdžiąAfrigidai, valdę iš sostinėsKatho, o Sogde-Ferganoje susiformavo miestai-valstybės, tarp kurių stipriausi buvoAfrasiabas (Samarkandas),Buchara,Pendžikentas,Chodžentas,Usrušana,Čiačas ir kt. Jie buvo valdomi įvairiai tituluojamų valdovų, ir iš tų laikų išliko keletas olų freskų. Vietos kalbos (sogdų ir chorezmo kalbos) buvo rašomos išPehlevi rašto kilusiais rašmenimis.
VIII a. viduryje Chorezmo ir Sogdo valstybes nukariavoOmejadų Kalifatas, ir pradėta krašto islamizacija. Kadangi tai buvo vėliausiai užkariauta ir atokiausia Kalifato teritorija, čia greitai susidarė sąlygos atgimti islamiškajai Persijos kultūrai. Pirmoji persų kilmės dinastija −Samanidai (875–999 m.) − kilo būtent Sogdo regione. Jie atgaivino senąsias persų tradicijas ir kūrybiškai jas maišė su islamiška įtaka. Todėl Sogdas tapo vienu iš svarbiausių islamiškosPersijos civilizacijos židinių.
Jau Samanidų laikais vyko sparti krašto tiurkizacija − senuosius gyventojus iranėnus keitėtiurkai iš šiaurės. Jie tarnaudavo vietos armijose ir pamažu didino savo populiaciją krašte. Tokiu būdu iki XIII a. kraštas buvo didele dalimi tiurkizuotas, jame įsigalėjo trys visuomenės kastos, skirstomos pagal gyvenimo būdą:sartai (prekybininkai, neretai kalbėję iranėnų kalbomis),tarančiai (sėslūs žemdirbiai) ir tiurkų kilmės klajokliai, dažniausiai turėję karinę ir politinę valdžią. Nuo X−XI a. tiek rytinėje, tiek Vakarinėje Uzbekijoje įsitvirtino tiurkų kilmės dinastijos.
Sogdą nuo XI a. pradžios valdėKarachanidai, kurių politinis ir kultūrinis centras buvo dab. Kazachstane (Žetisu regione), ir kurie taip pat valdė Rytų Turkestaną. Karachanidai įtvirtino vieningą Vidurinės Azijos tiurkišką-islamišką kultūrą.
Chorezmo regioną nuo 995 m. kontroliavoMamunidai, nuvertę vietos valdovus Afrigidus, o nuo 1017 m. − tiurkų kilmėsAltuntašidai. 1043 m. jį nukariavo tiurkaiSeldžiukidų dinastija, kurie priėmė islamą ir valdantTugrul Begui sukūrė milžinišką imperiją iki pat Viduržemio jūros vakaruose. Jų imperijai suirus,1077 m. Chorezme įsitvirtino nauja tiurkiška dinastija −Anušteginidai. Jie dar kartą pakartojo Seldžiukų užkariavimus. Tai įvyko XII a. antroje pusėje, kuomet chorezmšachasAla ad Dinas Muchamedas trumpam sukūrė imperiją nuo Indijos iki Anatolijos. Šios imperijos sostinė buvoUrgenčas.
Samanidų, Karachanidų ir Chorezmšachų valdymas buvo vienas brandžiausių Transoksianos kultūrinio suklestėjimo laikotarpių.
XIII a. Chorezmą ir Sogdą nusiaubėMongolų imperija, o po Čingischano mirties 1227 m. Sogdo teritorija atitekoČagatajaus chanatui, tęsusiam tiurkiškas-islamiškas krašto tradicijas. Tačiau nuo to laiko valdžia regione perėjo mongolų kilmės dinastijoms, kurios greitai tiurkizavosi. Sogdo ir Rytų Tiurkestano kalba tuo metu buvo tiurkiškačagatajų kalba.
Mirus Čagataidui Kazan-chanui ir prasidėjus chanato dezintegracijai, XIV a. Sogdo regione iškilo karvedysTamerlanas, įkūręsTimūridų imperiją. Po jo mirties Timūridų atšakos valdė Samarkande ir Herate (Afganistane). Timūridams valdant Sogdo miestai, ypač sostinėSamarkandas, patyrė didžiulį kultūrinį suklestėjimą. Čia klestėjo architektūra, čagatajų kalba rašoma literatūra, dirbo žymūs islamo mokslininkai, kurie padarė atradimų matematikoje, astronomijoje. Vidurinėje Azijoje klestėjo Timūridų miniatiūros mokykla, kuri pasireiškė labai aukštu išsivystymo lygiu. Valstybės klestėjo ir ekonomiškai: tai buvo paskutinis svarbus Šilko kelio klestėjimo etapas.
Chorezmo regionas po mongolų užkariavimo atitekoAukso ordai, o nuo XIV a. vidurio − vietinės kilmėsSufidams. Tačiau Chorezmas tuo metu nebepasiekė ankstesnio klestėjimo. Tai nulėmė ypač stiprus krašto nualinimas mongolų, o vėliauTimūro invazijos laikais. Sufidai buvo priversti nominaliai pripažinti Timūridų valdžią.
XVI a., pasinaudoję Timūridų politiniu nusilpimu, į teritoriją migravo klajokliai, vedami mongolų kilmės kilmingo karvedžioMuchamado Šeibanio. Šie klajokliai dar XV a. buvo sukūrę didelįUzbekų chanatą dabartinėsKazachijos teritorijoje. Išstumti iš tenKazachų chanato, jie migravo pro pakaspijo stepes, užėmė Chorezmą, o vėliau − Sogdą. Taip dabartinės Uzbekijos, Turkmėnijos, Tadžikijos ir Kirgizijos teritorijose 1500 m. buvo įkurtasBucharos chanatas. Netrukus nuo jo 1512 m. Chorezmo regionas atsikūrė kaipChyvos chanatas. XVIII a. pradžioje nuo Bucharos atsiskyrė ir rytinės (istorinėsFerganos teritorijos), kur įsikūrėKokando chanatas.
Valdant šiems chanatams, kraštas lėtai smuko ekonomiškai. Tai nulėmė Šilko kelio svarbos nykimas (jį keitė jūriniai keliai), taip pat nuolatiniai karai tiek suSefevidais pietuose, tiek sukazachais šiaurėje.
Nuo XIX a. pradžios trys uzbekų chanatai patyrė ekonominį stiprėjimą, tačiau jį stabdė didėjantiRusijos imperijos grėsmė. Iki to laiko Rusija jau buvo prisijungusi Kazachų chanatą šiaurėje. 1865 m. pradėjusi puolimą nuoTaškento, 1868 m. Rusija užėmė Samarkandą, taip labai stipriai apkarpydama Bucharos chanato teritorijas. Tada buvo įkurtaTurkestano gubernija, dalijama į Semirečjės, Syrdarjos ir Zeravšano sritis. 1873 m. nuo Chyvos chanato atplėštos teritorijos tapo Amudarjos sritimi, o 1875 m. nuo Kokando užimtos teritorijos − Ferganos sritimi. Nors Bucharos ir Chyvos chanatai nebuvo galutinai panaikinti, jie tapo visiškai priklausomi nuo Rusijos.
Masinis etninių rusų kėlimasis į Vidurinę Aziją 1916 m. sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą irBasmačių sukilimą. Basmačiai tęsė kovą ir 1917 m. įkūrusTSRS. Sukilimą kruvinai numalšinus, Turkestano gubernijoje įkurtaTurkestano ATSR, o basmačių judėjimas virto partizanine kova. Kokando chanatas prijungtas prie Turkestano ATSR, Bucharos chanato likučiai tapoBucharos Liaudies Tarybine Respublika, o Chyvos chanato likučiai −Chorezmo Liaudies Tarybine Respublika.
Iki 1924 m. buvo iš naujo peržiūrėta TSR Vidurinės Azijos administracija, ją siekiant perbraižyti pagal etnines-lingvistines ribas. Taip suformuotaUzbekijos TSR, priskiriant jai dalį Chorezmo, dalį Sogdo ir dalį Ferganos. Vietos tautai ir kalbai buvo parinktasuzbekų pavadinimas, kadangi taip save vadino mongolų kilmės valdančiosios dinastijos nuo XVI a. Tačiauuzbekų kalba buvo pavadinta vietinės (tiurkiškos) kilmės gyventojų kalba, čagatajų kalbos vėlyvoji forma. Be to, į uzbekų kalbos sampratą įjungta ir istorinio Chorezmo gyventojų kalba, daug artimesnėturkmėnų kalbai, nei uzbekų kalbai.
Iki 1929 m. Uzbekijai priklausė ir dab. Tadžikijos teritorija (kaipTadžikijos ATSR), bet vėliau pastarajai suteiktos tarybinės respublikos teisės. 1932 m. prie Uzbekijos prijungtaKarakalpakijos autonominė sritis (atimta išKazachijos TSR).
TSRS laikotarpiu Uzbekijoje vyko musulmonų persekiojimai. Ekonomiškai šalyje buvo siekiama grįsti visą šalies ūkįmedvilnės auginimu.Leonido Brežnevo laikotarpiu tai peraugo į uzbekų pasipriešinimą Maskvai. Šalies lyderiu tapusŠafarui Rašidovui, 1961−1983 m. Uzbekistanas siekė vykdyti kuo mažiau priklausomą nuo Maskvos politiką. Bandymai sustabdyti šį procesą vedė į stiprėjančias nacionalistines tendencijas.
.jpg)
NesėkmingasRugpjūčio pučas priešGorbačiovą paskatino įvairias šalis paliktiTarybų Sąjungą1991 m. Nors Uzbekija ir pradžių nenorėjo priešintis pučui, jos Aukščiausioji taryba paskelbė nepriklausomybęrugpjūčio 31 d. Gruodžio mėnesį referendume 98,2% balsų buvo už nepriklausomybę. Tą patį mėnesį buvo išrinktas naujas parlamentas, o pirmuoju prezidentu tapoIslamas Karimovas[1] (perrinktas1997,2002 ir2007 m.), kuris valdė iki mirties2016 m.
Nors Uzbekijos vyriausybė nesiekė nepriklausomybės, Karimovas greitai prisitaikė prie naujos politinės situacijos. Jis suprato, kadNVS neduos subsidijų, prie kurių Uzbekija priprato per 70 metų. Seni ekonominiai ryšiai turėjo būti peržiūrėti ir užmegzti nauji. Uzbekijai reikėjo pradėti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, nors ji to nebuvo dariusi. Užsienio investicijas apsunkino opozicijos persekiojimai1992 ir1993 m. Vakarai pradėjo žiūrėti į Uzbekiją ne kaip į stabilią eksperimentinę zoną, o kaip į Vidurio Azijos diktatūrą, o tai labai paveikė šalies politinę ir ekonominę raidą pirmus 5 metus.[1] Šalyje buvo uždraustos opozicinės partijos, pirmiausia „Birklik“. Prezidento valdžia persekioja naujai kylančias politines jėgas, pirmiausiaislamizmą, aštrėja etniniai konfliktai tarp etninių uzbekų, tadžikų ir kirgizų. Jie prasiveržia tokiais įvykiais, kaipAndižano skerdynės.
Misionierių veikla iš kitų musulmoniškų šalių ir viešos diskusijos trūkumas paskatino radikalaus Islamo aiškinimo plitimą Uzbekijoje. 1999 m. vasarį keliuose Taškento automobiluose sprogo bombos, Karimovas vos nežuvo. Vyriausybė apkaltino Uzbekijos Islamo judėjimą. Tūkstančiai žmonių, įtarti prisidėję prie atakos, buvo suimti ir įkalinti.
2004 m. britų ambasadorius Craig Murray buvo nušalintas, kai papasakojo apie Uzbekijos žmogaus teisių pažeidimus ir britų bendradarbiavimą juose.[2]
Uzbekija taip pat turi teritorinių konfliktų su visomis kaimyninėmis valstybėmis.
2016 m. po Karimovo mirties prezidentu tapoŠavkatas Mirzijojevas.
Afganistanas |Armėnija |Azerbaidžanas |Bahreinas |Bangladešas |Brunėjus |Butanas |Egiptas |Filipinai |Gruzija |Indija |Indonezija |Iranas |Irakas |Izraelis |Japonija |Jemenas |Jordanija |Jungtiniai Arabų Emyratai |Kambodža |Kataras |Kazachija |Kinija |Kipras |Kirgizija |Kuveitas |Laosas |Libanas |Malaizija |Maldyvai |Mongolija |Mianmaras |Nepalas |Omanas |Pakistanas |Pietų Korėja |Rytų Timoras |Rusija |Saudo Arabija |Singapūras |Sirija |Šiaurės Korėja |Šri Lanka |Tadžikija |Tailandas |Turkija |Turkmėnija |Uzbekija |Vietnamas
 | Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
