Urugvajaus indėnai (pav. iš 1603 m. kelionės žurnalo, dail. Hendrick Ottsen).
Pagrindiniai dabartinio Urugvajaus teritorijos gyventojais iki europiečių atvykimo buvočarua genties indėnai, kuriuos į pietus nustumėgvaraniai indėnai iš dabartinioParagvajaus. Tuometinis gyventojų skaičius galėjo būti maždaug nuo 5000 iki 10000.[4]
Pirmieji europiečiai pasiekė Urugvajų1536 metais, bet gyvenvietės teritorijoje atsirado tik XVI–XVII amžiais, nes joje nebuvo aukso ir sidabro. Šalies teritorija tapo nesutarimų tarp portugalų ir ispanų imperijų objektu. 1603 m.ispanai pradėjo veisti galvijus, tai sudarė prielaidas ekonominiam augimui šiame regione.[5] 1624 metais ispanai įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę dabartinėje Urugvajaus teritorijoje – Villa Soriano, pietvakarinėjeNegro upės pakrantėje. 1680 metais portugalai pastatė fortą –Kolonija del Sakramentą.[6] Ispanai paspartino Urugvajaus kolonizaciją, norėdami sustabdyti portugalus prie pietinės Brazilijos sienos.
Kolonijiniu laikotarpiu Urugvajus buvo vadinamasBanda Oriental – „Rytinis pakraštys“, dėl savo geografinės vietos į rytus nuo Urugvajaus upės. Vietiniai gyventojai, atitinkamai buvo vadinamiOrientales („rytiečiai“), pavadinimas, kuris kartais naudojamas ir mūsų laikais.
Urugvajaus sostinėMontevidėjas buvo įkurta XVIII a. pradžioje, kaip karinis įtvirtinimas, išnaudojant natūralų uostą, bei greitai tapo aktyviu prekybos centru, konkuravusiu su Argentinos sostine,Buenos Airėmis. XIX amžiuje Urugvajus buvo britų, ispanų, portugalų ir vietinių karinių grupuočių įtakos pasidalijimo kovų laukas.[7] 1806 ir 1807 metais britų kariuomenė bandė užimti Buenos Aires karo su Ispanija metu. Todėl 10 000 britų karių 6 mėn. išlaikė Montevidėją užimtą, ruošdamiesi pulti Buenos Aires.
Urugvajaus nepriklausomybės kelias buvo ilgesnis nei kitų Pietų Amerikos valstybių. Nepriklausomybė nuoBrazilijos paskelbta1825 m.rugpjūčio 25 d. Urugvajaus nepriklausomybę 1828 metais pripažinoDidžioji Britanija,Argentina irBrazilija, pasibaigus Argentinos ir Brazilijos tarpusavio karui.[8]
Valstybės pavadinimas kilo pagalUrugvajaus upę – Urugvajaus Rytų Respublika yra rytiniame Urugvajaus upės krante. Šis savo ruožtu kilo išgvaranių kalbos:uru – nedideli paukščiai,gua žymi kilmininką,y – vanduo, taigi „paukščių vanduo, paukščių upė“.
Urugvajus – prezidentinė demokratinė respublika. Šalies ir vyriausybės vadovas – prezidentas. Valdžia suskirstyta įvykdomąją,įstatymų leidžiamąją irteisminę.
Urugvajaus parlamentas – Generalinė asamblėja, sudaryta iš dviejų rūmų:
Senatas. 30 deputatų renkami pagal proporcinę sistemą. KiekvienąUrugvajaus departamentą privalo atstovauti ne mažiau kaip du deputatai.
Atstovų rūmai. 99 deputatų renkami pagal proporcinę sistemą. Kaip ir Senate šalies departamentus privalo atstovauti ne mažiau kaip du deputatai.
Deputatai į abiejus rūmus renkami 5 metų kadencijai.
Urugvajus yra išsidėstęsPietų Amerikos pietryčiuose. Šiaurėje ribojasi suBrazilija, vakaruose – suArgentina, pietuose –La Platos estuarija, rytinį pakraštį skalaujaAtlanto vandenynas, kurio platūs smėlio paplūdimiai bei uolėti kyšuliais driekiasi daugybę kilometrų. Palei Atlanto pakrantę driekiasi nemažailagūnų.
Urugvajaus užimama teritorija – 176 220 km², sausumos – 173 620 km², vidaus vandenys užima 2 600 km².
Sienos
Iš viso: 1 564 km
Su Argentina: 579 km
Su Brazilija: 985 km
Jūra: 660 km, teritoriniai vandenys 200 jūrmylių.
Urugvajaus reljefas nepasižymi jokiais didesniais kontrastais. Aukščiausioji teritorijos vieta (Cerro Catedral) siekia 514 m, o pietuose, ties La Plata, stūkso kelios stačiašlaitės panašaus aukščio kalvos. Visoje teritorijoje driekiasi nuolaidžios kalvos, apaugusios žole ir miškeliais, pavieniaisombu ir introdukuotųeukaliptų giraitėmis.
Nuosaikus, būdingas subtropikams. Dienos temperatūra karščiausiais vasaros mėnesiais (gruodis – vasaris) retai pakyla virš 35 °C, o žemiausia šalčiausio laikotarpio temperatūra paprastai nebūna žemesnė kaip 10 °C. Kartais pučiant pietų vėjams, vadinamiemsPampero, temperatūra nukrinta iki -5 °C. Metinis kritulių kiekis – apie 1000 mm.
Apie 90 % Urugvajaus žemių yra auginami galvijai. Dar auginamos avys, arkliai, kiaulės. Didelę dalį pasėlių šalyje sudarojavai.Ryžiai yra pagrindinis maisto produktas, po jų seka javai ir cukranendrės. Taip pat auginami miežiai, avižos, linų, saulėgrąžų sėklos, cukriniai runkeliai. Salto apylinkėse yra daug vaismedžių sodų, vynuogynų.
Nepaisant to, kad Urugvajus yra daugiausia žemės ūkio valstybė, kad jis priklauso nuo įsivežamų medžiagų šalyje yra pastebima industrializacija. Apie pusę gamybos šakų užima žemės ūkio produktų apdirbimas. Taip pat gaminama elektronikos, transporto įranga, naftos, tekstilės produktai, chemikalai. Šalyje yra randama marmuro, akmens, granito, boksitų. Pelnas iš žvejybos ir miško verslų prisideda prie šalies ekonomikos. Urugvajaus paplūdimiai traukia turistus, daugiausia išArgentinos.
Eksportuojama mėsa, medvilnė, kailiai, odos, ryžiai, žuvis, pieno produktai. Importuojami įvairūs įrengimai, chemikalai, automobiliai. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yraBrazilija,JAV,Argentina,Rusija.
Urugvajaus gyventojų daugumą sudaro išeiviai iš Europos:ispanai,italai,prancūzai,vokiečiai,portugalai,britai ir kt. Remiantis 2006 metų Nacionalinio gyventojų surašymo duomenimis: 94,6 % gyventojų kildino save iš europiečių, 9,1 % buvo afrikiečių kilmės, ir 4,5 % Pietų Amerikosindėnai. (Respondentai galėjo pasirinkti daugiau nei vieną atsakymą).
Dauguma atvykėlių iš Europos persikėlė į Urugvajų XIX amžiuje. Jie ženkliai paveikėMontevidėjo bei kitų šalis miestų architektūros stilių ir kultūrą. Dėl šios priežastis šiandieninisMontevidėjo labai primena europietišką miestą.
Kaip kuriose Urugvajaus vietovėse atvykėliai kūrėsi ir gyveno koncentruotai: Kolonija Valdensėje, Nueva Helvesijoje, Končiljase, Barkeryje ir pan.
Šalyje stipri ir didelė vidurinioji klasė gyvenanti miestuose. Gyventojų raštingumas yra 96,79 % (1996 duomenys).[9]
Bažnyčia atskirta nuo valstybės nuo1919 m. Remiantis2006 metų Nacionalinio gyventojų surašymo duomenimis 47,1 % gyventojų priskiria savekatalikams, 23,2 % tikintys „be konkrečios religijos“, 17,2 %ateistai arbaagnostikai, 11,1 % „krikščionys ne katalikai“ (protestantai), 0,6 % Umbanda ar kitų „afro“ kilmės religijų išpažintojai, 0,3 %judėjai, ir 0,4 % kiti.[10]
Urugvajus laikomas labiausiaisekuliarizuota Lotynų Amerikos šalimi.
Šalies kultūra yra labai turtinga meno ir literatūros tradicijomis. Dabartinė kultūra sugebėjo integruoti skirtingas atvykėlių išEuropos ir vietinių kultūrų įtakas. Urugvajuje galima rasti kolonijinio laikotarpio statinių, taip pat įspūdingų vėlesnio laikotarpio architektūros paminklų.Montevidėjo priemiesčiuose XIX a. pabaigoje atsirado urugvajietiškastango. Šiuo metutango, candombe ir murga yra trys pagrindiniai šokio stiliai.
.png)
