Urdu kalba (اُردُو =Urdū) – indoeuropiečių kalba, atsiradusiXIII amžiuje.[1] Urdu kalba yra viena iš oficialiųPakistano kalbų.Indijoje urdu kalba yra viena iš 22 oficialių kalbų. Ją, kaip gimtąją kalbą, vartoja apie 66 mln. žmonių[2], o bendrai vartoja apie 104 mln. žmonių. Giminingiausia urdu yrahindi kalba (Urdu ir Hindi sudaro disisteminę kalbų grupę –hindustani). Šį kalbinį darinį vartoja netoli pusės milijardo pasaulio gyventojų.
Šnekamuoju lygmeniu urdu ir hindi kalbos iš esmės sutampa: vienoda gramatika, fonetika ir sintaksė, bendras žodynas, o skiriasi jos savo rašto sistemomis ir bendrinės kalbos žodynu (šis žymiai paveiktas arabų, persų kalbų, o hindi – sanskrito). Urdu kalba užrašomanasta'liq raštu, sudarytu išpersų irarabų kalbų rašmenų ir persų kaligrafijos stiliaus.Nasta’liq raštas išsirutuliojoIraneVIII-IX amžiuje ir iki šių laikų plačiai vartojamas Irane, Pakistane irAfganistane poezijai irkaligrafijos menui. Rašybai naudojamas supaprastintas nasta’liq variantas. Rašoma iš dešinės į kairę, kaip ir arabų kalboje.
Urdu kalbos pavadinimas yratiurkų kilmės –ordū reiškia „karo stovykla“ (giminingas žodžiuiorda). Pradžioje ji dar vadintazabān-e Urdu-e mo’alla – „teismo kalba“ arbazabān-e Urdu (زبان اردو) – „karo stovyklos kalba“. Šiaurinius ir centrinius Indijos regionus užkariavusios musulmonų dinastijos bendravimui su vietiniais gyventojais pradėjo vartoti kalbų mišinį, pagrįstą vietiniais dialektais, bet jame buvo gausu persų, arabų ir tiurkų kalbų žodžių. Rašoma buvo persų raštu.
Taigi, urdu ir hindi policentrinė kalba, dar kitaip vadinama hindustani, hindavi, dehlavi, rekhta, pradėjo rutuliotis Delio dialektokhariboli pagrindu (kuris savo ruožtu išsirutuliojo iš atitinkamo regiono senųjų indoarijųprakritų ir vidurinių indoarijųapabhramšos formų – apytiksliai III–XIII amžiuose)Delio sultonato egzistavimo metu (1206–1527 m.) ir visiškai susiformavoMogolų dinastijos valdymo metais (1526–1858 m.). PatysMogolai kalbėjočagatajų kalba (tiurkų kalba, giminingauzbekų iruigūrų kalboms) ir vartojo persų kalbą, bet, užkariavę dalįIndustano pusiasalio, kad įtvirtintų savo valdžią ir susišnekėtų su vietiniais gyventojais, buvo priversti vartoti indoarijų kilmės vietinę kalbą. Būtent ši kalba, rašoma persų raštu,1837 metais, Indijoje įsigalėjus britams, pakeitė administracinę Mogolų imperijos persų kalbą ir tapo oficialia kalba (šalia anglų kalbos).
XX a. vid. atsiskyrus Indijos ir Pakistano valstybėms, hindustani kalba išsiskyrė į urdu ir hindi, per jas šios nacijos išreiškia savo skirtingus (musulmonišką ir indišką) identitetus.
Šiuolaikinės urdu kalbos gramatika iš esmės sutampa su hindi gramatika (plačiau žiūrėtihindi#Gramatika). Daiktavardžiai ir būdvardžiai turi gimines (vyriškąją ir moteriškąją) bei skaičius (vienaskaitą ir daugiskaitą), o jų gramatiniai santykiai išreiškiami paprastaisiais ir sudėtiniais polinksniais. Veiksmažodžiai kaitomi skaičiais ir asmenimis, turi nuosakas. Laikai sudaromi dalyvių ir žodžio „būti“ (hona) pagalba.
Kalba yra susidariusi indoarijų kalbų (prakritų) pagrindu, tačiau joje gaususkolinių iš arabų, persų, tiurkų kalbų, kiek mažiau – iš anglų, portugalų ir kitų Europos kalbų. Šiais skoliniais dažniausiai įvardijami įvairūs terminai, daiktai, abstrakcijos (hindi kalboje jiems dažniausiai naudojami sanskrito atitikmenys).
Labai svarbus mandagumo aspektas – į kitą asmenį galima kreiptis trimis būdais:tū – nepagarbus kreipimasis,tum – kasdienis kreipinys irāp – pagarbus kreipinys. Pagal juos atitinkamai sudaromos veiksmažodžio formos, ypač liepiamoji nuosaka, turinti net 5 pagarbumo lygmenis.
