Žodisbèbras (dar žinomas kaipbẽbras, bèbrius, bebrùs, bãbras, babrius, babrus, dãbras, dẽbras, debrùs, vẽbras, vẽbris, vẽbrus, vebrùs, vė̃bras, vė̃bris, vė̃brus, vėbrùs) laikomas indoeuropietiško žodžioide.*bhe-bhro-s („bebras, rudas“) vediniu. Lietuviškam žodžiui giminiški bebro pavadinimai daugelyje Europos kalbų (latv.bebrs,prūs.bebrus,slav. *bõbrъ, bь̃brъ (rus.бобр, бобёр, sen. rus.бебръ,bltr.бабёр,ukr.бібр, бобер,bulg.бобър,slovėn.bober,lenk.bóbr,maked.дабар ir kt.),germ. *bebruz (angl.beaver,vok.Biber,ol.bever,dan.bæver,šved.bäver ir kt.),lot.beber, fiber (→pranc.bièvre,rumun.breb),av.baβra-,vid. pers.babrag. Taip pat giminingas žodžiuiskr.बभ्रु =IAST:babhru- „mangusta, koks rudas gyvūnas“. Indoeuropietiškas bebro pavadinimas *bhe-bhro-s padarytas iš šaknies *bher- „rudas“ (plg.angl.brown,vok.braun „ruda“,liet.bė́ras).[2]
Seniau upiniai bebrai buvo paplitę beveik visojeEurazijoje, tačiau dėl medžioklės (daugiausia dėlkailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių) ir buveinių nykimo daug kur išnyko. XIX a. bebrai buvo beveik visiškai išnykę, manoma, kad buvo likę 1300 individų laukinėje gamtoje. XX a. pr. bebrų populiacijos buvo išlikusios tikRonos,Elbės,Nemuno,Dniepro,Voronežo upių baseinų dalyse, pietų Norvegijoje.
PoAntrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti. Dabar paplitę Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, pietų Skandinavijoje, centrinėje Rusijoje ir kitur Europoje,[3] išskyrus Portugaliją, Italiją, pietų Balkanus ir Jungtinę Karalystę. Nedidelė izoliuota populiacija likusi pietvakariųMongolijoje,Bulgano upės baseine.[4]
Lietuvoje bebrai nuo seno gyvenoNemuno baseine. Jų liekanų randamapiliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių.1555 m. švedų kronikininkoOlaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kadLietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėjaEuropoje.1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatytaPirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą išBaltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrųreaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.[5]
2006 m. Lietuvoje priskaičiuota beveik 24 tūkst. bebrų. Per 2005–2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota daugiau kaip 5 tūkst. bebrų.2011 m. priskaičiuota 48 tūkst. bebrų[6].
Upinis bebras sveria 13–35 kg, kūnas 73–135 cm ilgio. Abiejų lyčių atstovai panašūs, bet patelės paprastai kiek didesnės.[3]
Kūnas gana aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiukailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.
Priekiniaidantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietasemalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.
Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūnotermoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuojakūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.
Bebras turi antrinękloaką, į kurią atsiveriatiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria irmuskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojamiparfumerijoje (brangioms prancūziškųkvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turiferomonų).
Bebrų pastatyta užtvanka upelyjePlaukiojantis bebrasBebro dantysBebras, nešantis nasruose šakeles
Gyvena visur, kur tik yra pakankamai gėlo vandens:ežeruose,kūdrose,upėse irupeliuose, paprastai miškingose arba pelkėtose vietose. Vengia tik sraunių upelių. Bebrams reikalinga lėtai tekantis arba stovintis, gilus vanduo, todėl kad sudarytų tokias sąlygas įrengia užtvankas. Paprastai įsikuria ten, kur yra mėgiamų medžių rūšių – karklų, drebulių, alksnių, beržų.[3]
Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plaukioja ir maitinasi dieną, o kitur – tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasaurvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5-2,5 m aukščio ir 3-5(10)m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengiaužtvankas: patvenkia upelį ir taip susidaro bebrams tinkami didesni mitybos plotai.
Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio–kovo mėnesiais, tačiau šiltomis žiemomis gali ir gruodį. Nėštumas – 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą – 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės–birželio mėnesiais. Žindo apie 6 savaites. Vėliau kiti šeimos nariai padeda auginti jauniklius, atnešdami jiems mažų šakelių. Jaunikliai šeimą palieka sulaukę 1,5–2 metų, tada pradeda kurti savo kolonijas.[3]
Upinis bebras – žolėdis gyvūnas, mintantis daugiausia sumedėjusiais augalais (ypač, žiemą). Daugiausia graužia jaunų (iki 10 cm skersmens)drebulių,karklų irberžų žieves, šakas. Rudenį maisto atsargas (šakas, rąstgalius) kaupia po vandeniu žiemai. Vasaromis bebrai daugiausia mintavandens augalais,šakomis,atžalomis,žieve,lapais,pumpurais,šaknimis. Jei netoliese yra žemės ūkio kultūrų, gali maitintis ir jomis. Esant galimybei, bebrai mieliau renkasi maistui žolinius, o ne sumedėjusius augalus.[3]
Bebrų organizme nėraenzimų, kurie skaidytųceliuliozę, todėl šie gyvūnai yrakoprofagai – išmatų mikrobai padeda suskaidyti ir įsisavinti celiuliozę.[3]
Paprastai laukinėje gamtoje upiniai bebrai išgyvena 7–8 metus, bet gali išgyventi ir 10–17 metų. Nelaisvėje, nepatvirtintais duomenimis, gali išgyventi >35 metų.[3]
Upiniai bebrai daugiausia aktyvūs naktimis, nors kartais veiklūs ir dienomis. Guolį įsikuria urve vandens telkinio pakrantėje, o kur nėra galimybės tokio įrengti – išpurvo, šakų ir rąstgalių surenčia trobelę ant kranto. Šiose trobelėse gyvena iki 12 individų dydžio kolonijomis. Kolonijai vadovauja viena dominuojanti, besiporuojanti pora. Vyriausioji patelė nusprendžia, kada jaunikliai gali palikti guolį bei kada turi išsikraustyti.[3]
Bebrai pusiau vandeniniai padarai, gali laikytis po vandeniu 4–5 minutes. Aktyvūs visus metus, bet žiemomis, užšalus ledui, virš vandens retai pasirodo. Rudenį praleidžia kaupdami maisto atsargas (šakeles) po vandeniu.[3]
Upiniai bebrai sugeba reguliuoti upių vandens režimą, tvenkdami užtvankas ir taip gilindami vagą bei lėtindami tėkmę. Visgi, upinių bebrų užtvankos būna mažesnės nei Šiaurės Amerikoje gyvenančiųkanadinių bebrų.[3]
Upiniai bebrai – griežtai teritoriniai gyvūnai. Savo valdas pasižymi išskirdami kvapinę medžiagąkastoriumą (sruoglius). Šiuo kvapu jie pažymi pakrantėse sukraunamas purvo sienas. Dumblą su vandens augalais paimą priekinėmis galūnėmis iš vandens telkinio dugno ir prispaudę prie krūtinės nuplukdo iki kranto. Radę nežinomą tokią purvo sieną su kito bebro kvapu, upiniai bebrai ima elgtis agresyviai, pradeda šnypšti, daužyti uodega per vandenį. Tada ant viršaus arba šalimais susikrauna savo purvo sieną ir pažymi ją kastoriumu.[3]
Bebrai turi nuolatos šukuotis kailį, kad jis gerai nepraleistųdrėgmės. Tam užpakalinių kojų nagų tarpais paima kastoriumo iš savo liaukų ir išsitepa juo savo kailį. Taip viršutinis kailio sluoksnis tampa neperšlampamas, ir bebras gali ilgą laiką praleisti vandenyje nesušlapdamas ir nesušaldamas.[3]
Viena bebrų kolonija užima 1–5 km ilgio pakrantės ruožą.[3]
Bebrai bendrauja daugiausia kvapu. Taip pat žinią perduoda pozomis, garsais, taškymu per vandenį. Skleidžia inkštimo, švilpimo, šnypštimo garsus. Pikti ar išgąsdinti pliaukši uodega per vandenį.[3]
Kadangi įsirengia būstus sunkiai pasiekiamose vietose, upiniai bebrai turi mažai priešų. Daugiausia nukenčia nuo žmogaus – seniau buvo gausiai medžiojami dėl kailio ir sruoglių, dabar neretai žūsta įsipainioję į tinklus ar patekę po automobilių ratais.[3]
Taip pat bebrus užpuolavilkai,lapės,lokiai. Išgąsdinti bebrai pradeda pliaukšėti uodegomis, taip perspėdami kitus bebrus netoliese. Nuo pavojaus slepiasi po vandeniu. Vengia maisto, kuris atsiduoda jų grobuonių kvapu.[3]
Iškirsti medžiai (apgraužti kamienai, gulintys arba „supjaustyti“ įvairaus dydžio gabalais) tiek ant kranto, tiek vandenyje;
Užtvankos, grioveliai, nameliai, vandens telkinių krantuose- stambūs (35-40 cm skersmens, 6-8 m ilgio ir ilgesni) grioviai-kanalėliai ir urvai, žole apaugusiuose krantuose – nuošliaužos, išminti takai, statesniuose krantuose yra „čiuožinėjimo“ aikštelės, riboženkliai – iš dumblo ir žolių suformuoti kauburėliai, nurodantys šeimos teritorijos ribas;
Žiemą pakrantėse – savotiškos šliūžės ant sniego ir oro burbulai bei neužšąlančios angos lede, pėdsakai dumble.
Upiniai bebrai gausiai medžioti dėl savo kailio, sruoglių ir mėsos. Bebrų kailis naudotaskailinių, puošmenų, o daugiausia bebriniųkepurių gamybai. Sruogliai naudoti medicinoje, parfumerijos pramonėje. Bebriena vertinta kaip gera mėsa. XVI a. Romos popiežius paskelbė, kad dėl savo žvynuotos uodegos ir gyvenimo vandenyje, bebro mėsa gali būti prilyginta žuvies ir valgytina perpasninkus. XXI a. pr. Europoje buvo suvartojama ~400 kg bebrienos per metus.[3]
Bebrai gyvenamose teritorijose sunaikina ne tik pakrančių augaliją (nugraužia net 60-70 cm ar metro skersmens medžius), bet ir ardo vandens telkinių krantus, melioracijos griovius, pralaidas bei kitokius įrenginius, kasdami urvus, statydami užtvankas, užtvindydami miškus ir laukus.[3] Kita vertus, bebrų pakeistuose biotopuose (užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms gyvūnų rūšims: varliagyviams, žuvims, ūdroms, paukščiams ir kitiems.
