Upė – natūralivandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužtavaga sausumos paviršiumi.[1] Upė teka nuolydžio kryptimi, veikiama sunkio jėgos. Paprastai upę maitina paviršiaus bei požemio vanduo (krituliai,šaltiniai,ledynai ir smulkesnės upės bei upokšniai), atitekantis iš upėsbaseino. Dauguma upių įteka į kitas upes,ežerus arbajūras. Dalis upių išnykstadykumose arba puriose uolienose. Upės pradžios vieta vadinamaištaka; vieta, kur ji įteka į kitą vandens objektą –žiotimis. Įtekėjimo į jūrą vietose didelės upės sudarodeltas arbaestuarijas. Krisdamos nuo kietos uolienos atbrailų upės virstakriokliais. Upės srovė dažnai suklojaaliuvio sąnašų sluoksnį. Pagrindinė upė, į ją įtekantysintakai, šių intakų intakai ir t. t. sudaroupyną.
Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasigėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaipupių transporto keliai,žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamasatominių ir įprastinių elektrinių aušinimui.
↑Gintaras Valiuškevičius. Upė.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj – Veni). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, 848 psl.
.jpg)
