Lietuviškai 1968 m. buvo publikuotos Tomo Venclovos verstos ištraukos. 2003 m. lietuviškai buvo išleista pirma pusė romano kaip atskira knyga, ir 2005 m. - antra pusė.
Ulisas (angl.Ulysses) – vienas žymiausių airių rašytojoDžeimso Džoiso (angl.James Joyce)romanų, išleistas1922 m. Kūrinyje atskleidžiami svarbiausi šiuolaikinio žmogaus fizinio, dvasinio, moralinio, mokslinio bei religinio gyvenimoaspektai.[2]
„Ulisą“ Džeimsas Džoisas pradėjo rašytiPirmojo pasaulinio karo metu 1914 m. Pirmosios romano ištraukos pradėtos spausdinti 1918 m.Niujorko žurnale „The Little Review“. Visas romanas buvo išleistasParyžiuje 1922 m. „Ulisas“JAV išleistas tik 1933 m., nes iki tol buvocenzūros uždraustas dėl nešvankumo. Romano pasirodymas 1918 m. sukėlė protestų bangą pasaulyje – Niujorkopaštas sudegino 2000 knygos egzempliorių, dar kelis šimtus konfiskavo Anglijosmuitinė.
Romane pasakojama, kaip trysDublino gyventojai praleidžia vieną savo gyvenimo dieną –1904 m.birželio 16 d. Trijulė – jaunas intelektualas Stivenas Dedalas, reklamos agentas Leopoldas Bliumas ir jo žmona Molė. Visi šie veikėjai atstovauja trims žmonių patirtims – dvasinei, fizinei ir seksualinei.
Leopoldas Bliumas – šių laikųOdisėjas. „Uliso“Odisėja – tai vidutinio mūsų laikų miestiečio kelionė po Dublino miestą nuo ankstaus ryto, kai Bliumas pakyla iš lovos, ligi kitos dienos ryto, kai jis, apsilankęsraudonųjų žibintų kvartale ir Stiveno parvestas į namus, vėl drimba į lovą šalia savo žmonos Molės, kurios begalinis sąmonės srautas miegant plūsta visaip kaip Lifio upė į jūrą. Per tą laiką skaitytojas palydi Bliumą į restoraną, į laikraščio redakciją, į laidotuves, į turkišką pirtį, į barą, į ligoninę, į biblioteką, į viešnamį. Vaikšto su juo po Dublino gatves, aikštes, parkus.
Romaną sudaro 18 skyrių, surikiuotų pagalHomero „Odisėjos“ pavyzdį. Pirmieji trys ir devintasis yra skirti vienam iš veikėjų Stivenui Dedalui, dešimtasis – visiems romano herojams, o paskutinis – tai Molės Blium vidinis monologas. Visų kitų skyrių pagrindinis veikėjas – Leopoldas Bliumas.
Klasikinėsmitologijos panaudojimas romane buvo labai didelis indėlis įXX amžiaus modernistinės literatūros formavimąsi. Dublino kasdienybė „Ulise“ pakeliama į mitinį lygmenį. Rašytojas naudojosi Homero „Odisėjos“siužetu ir herojais. Jis lygino savo romaną su labirintu, kurio simbolinis įvaizdis siejamas su Odisėjo-Blumo klajonėmis ir Stiveno-Telemacho dvasiniais ieškojimais.
Išradinga romanokompozicija leidžia taip susieti visus epizodus, kad kiekvieną iš lygiagrečių odisėjos epizodų dar atitinka ir tam tikras meno žanras, tam tikra spalva, tam tikras žmogausorganas, tam tikradisciplina ir tam tikraselementas.
Džeimso Džoiso romanas „Ulisas“ galutinai literatūroje įtvirtino sąmonės srauto techniką. Romanų herojams kylančiosasociacijos, inspiruotos išorės, aplinkos daiktų, siejasi su įvairiausiaisfilosofijos,istorijos, mitologijos,Biblijos ir literatūros dalykais.[3] Susilieja kasdienybė ir mitinė tikrovė, Dublinas ir tolimi kraštai, dabartis, praeitis ir ateitis.
Skaitytojas yra panardinamas į kito žmogaus sąmonę. Jis taip gyvai junta neaiškius jausmus, pusiau nesąmoningus prisiminimus, pasklidus kūno pojūčius kartu su vaizdais, kvapais ir garsais, kad galiausiai skaitytojas Bliumą pažįsta geriau nei patį save.
Žmogus „Ulise“ vaizduojamas labai visapusiškai. Čia pereinama per visaspasąmonės zonas, per visą padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį; per visus intymumo, nenusakomų nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.
Romane visuotinybė pateikiama vienu metu penkiais pavidalais. Tai šeima, kurią sudaro pagrindiniai veikėjai; odisėja, aiškinanti pasaulį;sąmonė ir visa, ką ji suvokia; ir miestas – šiuolaikinis kosmosas. Taip „Ulisas“ tampa moderniosios literatūros didmiesčio romanoetalonu.
Miesto kompaktiškumas leidžia gyvai pavaizduoti visuomenę kaip milžiniškąorganizmą. Miestas virsta gyvu kūnu, transporto srautai –kraujotaka irmedžiagų apykaita, o gatvės ir bėgiai –gyslomis. Žmonių minias, plūstančias gatvėmis, atitinka per Dubliną tekančio Lifio vandenys. Sąmonės judrumas, jos būsenų kaita atspindi didmiestį, kuriame žinių, prekių ir žmonių srautai cirkuliuoja kaip asociacijos Leopoldo Bliumo sieloje. Tiek miestas, tiek žmogaus galvossmegenys – painūs kaip labirintas.
„Aš užminiau tiek daug mįslių bei galvosūkių, kad profesoriai per šimtmečių šimtmečius ginčysis dėl to, ką turėjau omeny, ir tai – vienintelis tikras būdas pasiekti nemirtingumą.“ (Džeimsas Džoisas).
„Istorija yrakošmaras iš kurio aš bandau pabusti.“ (Stivenas Dedalas).
„Tauta – tai tie patys žmonės, gyvenantys toje pačioje vietoje.“ (Leopoldas Bliumas).
Pirmą kartą dalį romano (tris iš aštuoniolikos „Uliso“ dalių (1-ąją, 3-ąją ir 4-ąją) į lietuvių kalbą 1968 m. išvertė ir literatūros mėnraštyje „Pergalė“ paskelbė lietuvių poetasTomas Venclova. Visą romaną išvertė Jeronimas Brazaitis ir Saulius Repečka. Romano pirmoji dalis lietuvių kalba buvo išleista 2003 m., antroji – 2005 m.[4]
._2003_m.jpg)
._2005_m.jpg)