Valstybės modernioji istorija prasidėjoIX a., Ukrainai tapussenovės rytų slavų valstybės centru. Ši šalis, žinoma kaipKijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiauXII a. iširo. IškilusLDK, ikiLiublino unijos buvo jos dalimi., o XVIII a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta įRusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prieAustrijos-Vengrijos. Pochaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina1922 m. tapo viena pirmųjųSSRS respublikų.Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungusKrymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjųJungtinių Tautų narių.[6] Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo įrinkos ekonomiką, 8 metus patirdamarecesiją.[7] Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmetrealiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.
Ukrainos teritorija sudarė piečiausią istorinėsRusios dalį, todėl šis kraštas jų vakarinių kaimynų lenkų bei baltų buvo įvardijamas apibendrintai kaip Rusia, arba atskirų regionų (Voluinė,Podolė,Haličas,Polesė ir pan.) pavadinimais.
Pirmą kartą Ukrainos pavadinimas aptinkamas 1187 m.Hipatijaus metraštyje, kur juo įvardijamos žemės piečiauKijevo, kurios tarnavo kaip piečiausia Rusios buferinė zona ir atskyrė nuoDidžiosios dykros pietuose[8]. Pats pavadinimas yra slaviškos kilmės ir reiškia „pakraštys“, „paribys“. Šia prasme Ukrainos pavadinimas įsitvirtino lenkų kalboje XVI a. Taip buvo neformaliai įvardijamos ryčiausiosLenkijos karalystės sritys, Abiejų Tautų Respublikos pakraštys. Ypač jis buvo taikomas įvardinti menkai kontroliuojamąZaporožę ir rytų Podolę.[9]
XVII a. viduryje susikūrus pirmajai etninių ukraniečių valstybei –Etmonatui, kurios pradžia ir buvo Zaporožėje, Ukrainos termino apibrėžtis išsiplėtė, ir šis terminas pradėtas naudoti visoms Etmonato kontroliuojamoms žemėms dab. vidurio Ukrainoje abipus Dniepro upės. Taip šis kraštas buvo vadinamas lotynų, lenkų ir osmanų kalbomis per XVII ir XIX a. Tuo tarpu Etmonatą valdžiusioje Rusijoje tai pačiai teritorijai buvo naudojamasMažosios Rusios (Малороссия) pavadinimas. Jis priešpriešintasDidžiajai Rusiai, t. y. Rusijai.
Per XIX a. tiek Ukraina, tiek Mažoji Rusia buvo alternatyvūs pavadinimai skirti tai pačiai teritorijai įvardinti, o jos gyventojai atitinkamai buvo vadinami ukrainiečiais (українці) arba mažarusiais. Tačiau XIX a. II pusėje kilusio tautinio sąjūdžio metu vis labiau įsitvirtino terminas Ukraina ir ukrainiečiai. Po 1918 m. Ukrainos teritorijoje ar ukrainiečių sukurtos valstybės jau buvo vadinamos Ukraina.[10]
Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės.Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajokliųgentys –skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.
IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmojirytų slavų valstybė –Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys –variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje.988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė išBizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjoX–XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.
XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavoHaličo-Voluinės kunigaikštystė.XIV a. rytinėGalicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o prieš patLiublino uniją1569 m. prie Lenkijos prijungta ir likusi Ukrainos teritorija, atplėšus ją nuo Lietuvos.1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudarytaBresto unija, po kurios atsiradoUkrainos unitų bažnyčia.
Religiniai ir etniniai nesutarimaiXVII a. privedė prie keletokazokų sukilimų, kuriųsvarbiausiajam vadovavo etmonasBohdanas Chmelnyckis. Taip vidurio Ukrainoje susikūrė pirmoji ukrainiečių valstybėEtmonatas. Siekdama nepriklausomybės nuo Lenkijos, ji suartėjo su Rusijos imperija, kas galiausiai baigėsiKairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamąPerejeslavo sutartį. Dešiniakrantę Ukrainą nusiaubėOsmanų imperija, ir galiausiai ji sugrįžo Lenkijai.
XVIII a. pabaigoje, perAbiejų Tautų Respublikos padalijimusPodolė irVoluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą. Tačiau ukrainiečių tarpe ėmė kilti tautinis sąjūdis ir noras turėti savo kultūrinę bei tautinę autonomiją, o galiausiai – valstybę.
BesibaigiantPirmajam pasauliniam karui1917 m.kovo 17 d. Kijeve sukurtaCentrinė Rada. 1917 m. birželio 28 d. paskelbtaautonomija Rusijos imperijos sudėtyje. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-Ukrainos karo (1918–1919) rytinėGalicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas – suformuotaUkrainos SSR.1932–1933 m. perStalino suorganizuotąbadmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje1939 m.Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prieUkrainos SSR.1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vėliau naciai pradėjo įgyvendinti genocidinį režimą, kurio metu buvo žudomi ir tremiamižydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijonožydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su Ašies valstybėmis, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarėukrainiečiai.
Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas.1954 m.Rusijos TFSR Ukrainai perdavėKrymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvoNikitos Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.
Euromaidanas. Protestuotojai neša Ukrainos vėliavą per susirėmimus. 2014 m. vasario 18 d.,Kijevas.
2013 m. lapkričio mėn. prasidėjoEuromaidano protestai, kai prezidentasViktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį suEuropos Sąjunga ir pasirinko stiprinti santykius su Rusija. Dalis ukrainiečių išėjo į gatves pareikšti paramą dėl stipresnių santykių su Europa. Vėliau Euromaidanas tapo protestų ir pilietinių neramumų, kurių metu pradėta reikalauti prezidento Janukovičiaus ir jo vyriausybės atsistatydinimo, banga.2014 m.sausio 16 d. smurtas pradėjo dar labiau plisti, kai vyriausybė patvirtino antimitinginius įstatymus. Vasario 18–20 d. antivyriausybiniai demonstrantai Kijevo centre užėmė administracinius pastatus, įskaitant teisingumo ministeriją. Po šių įvykių 98 žmonės žuvo, apie 15 tūkstančių sužeista ir apie 100 dingo be žinios. Po kruvinų protestų,2014 m.vasario 22 d. parlamento nariai paskelbė, kad prezidentas negali atlikti savo pareigų ir naudodamiesi „konstitucinėmis galiomis“, paskelbė prezidento rinkimų datą –gegužės 25 d. Rinkimus pirmame ture triuškinamai laimėjoPetro Porošenka, kuris priklauso proeuropietiškų jėgų stovyklai, antroje vietoje likoJulija Tymošenko. Po išrinkimo Porošenka paskelbė, kad jo svarbiausi prioritetai: sustabdyti pilietinius neramumus rytų Ukrainoje ir sureguliuoti santykius su Rusija.
2014 m. vasario mėn. žlugus Janukovičiaus vyriausybei ir įvykusrevoliucijai, Kryme, kuriame gyvena daugrusakalbių, prasidėjokrizė.2014 m.vasario 28 d. ginkluoti Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymą.
2014 m.kovo 6 d. Krymo parlamentas balsavo už tai, kad pusiasalis būtų prisijungtas prie Rusijos, kaipfederacinis subjektas ir, kad būtų surengtasreferendumas šiuo klausimu. Nesant jokių užsienio stebėtojų, referendumas susilaukė tarptautinio priešiškumo.2014 m.kovo 18 d. Rusija ir Krymas pasirašė sutartį, kuria oficialiai buvo patvirtinta aneksija. Šiuos veiksmus pasmerkėJungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.
2022 m.vasario 24 d. ankstyvą rytą pasirodžiusiame įrašeRusijos prezidentasVladimiras Putinas paskelbė, kad jo šalis esą neturi kitos išeities, tik pradėtikarinę invaziją prieš Ukrainą. Tuo pat metu buvo suduoti kariniai smūgiai įvairiems Ukrainos kariniams objektams, Rusijos karinės pajėgos įžengė į šalies teritoriją.[11]
Valdymo forma –pusiauprezidentinė respublika.[12] Šalies vadovas yraprezidentas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu, penkeriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas.Prezidentas skiria premjerą, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Dabartinis prezidentas yraVolodymyras Zelenskis.
Ukraina suskirstyta į 24 sritis (ukr.області), 1 autonominę respubliką (ukr.автономна республіка) ir 2 miestus turinčius specialų statusą (ukr.Міста зі спеціалним статусом).
Pagal2005 m. duomenis, Ukrainoje buvo 490 rajonų, 457 miestų (iš jų 178 – su valstybinio, respublikinio ar srities pavaldumo statusu ir 279 su rajoninio pavaldumo statusu), 885miesto tipo gyvenviečių, 10281 kaimo tarybų, 783 didesnių kaimo tarybų, 28562 kaimo gyvenviečių. Miestai turintys rajonus (seniūnijos atitikmuo) – 26 turintys 118 rajonus.[15]
Didžioji Ukrainos dalis išsidėsčiusiRytų Europos lygumoje. Didžiausi šalies kalnai yraKarpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.
Anksčiau buvusi svarbiuSovietų Sąjungosžemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina, kaip ir kitos buvusios SSRS respublikos, yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingaigamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.
1994 m. šalyje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–7 m., tačiau 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.
Ukrainoje gaminamas An-148
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi. Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos – atnaujinkite informaciją, remdamiesipatikimais šaltiniais.
Tiesioginės užsienio investicijos2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd.JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei2004 m.
Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausiusmangano irtitano klodus, o pagalgeležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje. Donbase iškasama 90 proc. Ukrainos akmens anglių.
Pramoninė sritis
Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.
Dauguma tikinčiųjų ukrainiečių –stačiatikiai, priklausantys dviem bažnyčioms:
Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Kijevo patriarchatas)
Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchatas)
Dalis ukrainiečių (dauguma Vakarų Ukrainoje bei išeiviai iš šio regiono kituose pasaulio šalyse) – graikų apeigų katalikai, dar vadinami unitais (iš viso Ukrainoje katalikų – 5,5 mln. žmonių). Svarbiausios religinės šventės – Šv. Kalėdos ir Velykos.
Gyventojų skaičiaus kitimas Ukrainoje.
Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomynės metais vyko didžiulė migracija. 1991–1992 m. daugiau kaip milijonas žmonių imigravo į Ukrainą (daugiausiai iš kitų buvusių sovietinių respublikų). 1991–2004 m. periode iš viso 2,2 milijonai (iš kurių 2 milijonai emigravo iš buvusių sovietinių respublikų) imigravo į Ukrainą ir 2,5 milijonų iš jos emigravo (tarp emigravusių 1,9 mln. išvyko į kitas SSRS priklausiusias respublikas).[16] Šiuo metu imigrantai sudaro 14,7 procentų viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, kitaip sakant, šalyje gyvena 6,9 mln. imigrantų; tai4-a pagal imigrantų skaičių valstybė.[17] 2008 m. 45 873 žmonės tapo Ukrainos piliečiais, 5 456 žmonėspilietybės neteko.[18]
2001 m. visuotinis Ukrainos gyventojų surašymas[19]
Kalba
Sovietų okupacijos metu ukrainiečių tautybė buvo rusifikuota, o milijonai rusų persikėlė gyventi į šią šalį. Nuo 1959 iki 1989 m. ukrainiečių kalba kalbančių gyventojų dalis pietiniuose ir rytiniuose regionuose smarkiai sumažėjo, o Donbaso regione jie praktiškai tapo mažuma.[20][21]Ukrainiečių kalbos paplitimas skirtinguose šalies regionuose
Vienintelėvalstybinė kalba Ukrainoje yraukrainiečių kalba. Ją kaip gimtąją vartoja apie 75 % šalies gyventojų. Antra pagal paplitimą šalyje kalba –rusų, ją kaip gimtąją vartoja didžioji dalisKrymo autonominės respublikos (77 %),Luhansko (69 %) irDonecko (75 %) regionų gyventojų. Statistiniais duomenimis sovietmečiu ukrainiečių kalba šalyje sparčiai nyko, tačiau nuo 1985 m. ėmė pastebimai atsigauti ir populiarėti tarp jaunimo. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalies valdžia vykdo ukrainizacijos politiką, skatindama platesnį valstybinės kalbos vartojimą oficialiojoje erdvėje, švietimo įstaigose regionų kur kalba mažiau paplitusi.
Pagal Ukrainos švietimo ir mokslo ministeriją,2006-aisias šalyje dirbo mokyklų su nevalstybine pagrindine mokymo kalba:
Šiuolaikinės ukrainiečių kultūros šaknys siekiaKijevo Rusios laikus. Būtent laikymasis tradicijų išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo.
Šiomis dienomis leidžiami (2006-metų duomenimis) 169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 visuotinų tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą.
Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinėskinostrudijos plėtra.
Vienas svarbiausių Ukrainos užsienio politikos prioritetų – euroatlantinė integracija, t. y., narystė Europos Sąjungoje ir NATO ateityje. Pagal Ukrainos užsienio politikos prioritetus, dvišaliai santykiai labiausiai bei sparčiausiai plėtojami su kaimynineLenkija beiJAV.
Moderniosios Lietuvos ir Ukrainos valstybės diplomatinius santykius užmezgė 1991 m.gruodžio 12 dieną. Nuo to laiko dažniausiai palaikyti draugiški ir artimi santykiai tarp dviejų valstybių. Lietuva yra ne kartą išreiškusi paramą Ukrainos euroatlantinei integracijai.2022 m. Rusijos invazijos metu Lietuvos valdžia ir visuomenė aktyviai remia Ukrainą.
_RP29608.jpg)
.jpeg)
.jpg)
