Turkija (turk.Türkiye), oficialiaiTurkijos Respublika (turk.Türkiye Cumhuriyeti) – valstybėVakarų Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yraEuropoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje.[6] Šiaurėje ribojasi suJuodąja jūra, šiaurės rytuose – suGruzija, rytuose – suArmėnija,Azerbaidžanu irIranu, pietryčiuose – suIraku, pietuose – suSirija irViduržemio jūra, vakaruose – suEgėjo jūra, šiaurės vakaruose – suGraikija irBulgarija. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinamaOsmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yrarespublika, kurioje susipynusiosislamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.
Kai kurie pilioraiGiobekli Tepė archeologinėje vietovėje datuojami 9600 m. pr. m. e. ir yra septyniais tūkstantmečiais senesni už tuos, kurie stoviStounhendže,Anglijoje.[7]
Mažoji Azija arbaAnatolija, yra laikoma viena seniausių apgyvendintų regionų Žemėje. Žmonės išNaujojo Akmens Amžiaus buvo įsikūrę dabartinėseČatal Hiujuko,Hacilaro,Mersino ir kitose teritorijose. Maždaug 2000 m. pr. m. e.Mažąją Aziją valdėhetitai, kurie atkeliavo čia nuoJuodosios jūros rytų. Per savo viešpatavimo laiką, jų civilizacija nukariavoEgiptą ir Babiloną. XII a. pr. m. e. hetitų imperija krito priešasirus. Tai sudarė sąlygas iškilti smulkioms indoeuropietiškoms valstybėms, tokioms, kaipFrygija, kuri laikinai buvo užvaldžiusi didelę dalį Anatolijos. 560 m. pr. m. e. Krezas užėmėLydijos sostą Mažojoje Azijoje ir greitai privertė visas graikų kolonijas (Joniją) paklusti jo įsakymams.
Po trumpo Armėnijos viešpatavimo teritorijoje įsigalėjoRomos imperija, kuri čia įsteigė daug naujų provincijų. 324 m. Romos imperatoriusKonstantinas I pasirinko tuometinę Bizantiją (dabartinįStambulą) savo sostine, pervadinęs ją Naująja Roma. PoVakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijos miestas tapoBizantijos (Rytų Romos imperijos) imperijos sostine.
Bizantijos imperija yra viena iš ilgiausiai išsilaikiusių imperijų pasaulio istorijoje. Jos pavadinimas kilo nuo Bizantijaus miesto. Imperiją taip pavadinoXIX a. istorikai. Bizantiečiai visą laiką save vadino ir laikė romėnais. 330 m. imperatorius Konstantinas įkūrė antrąją – Bizantijos Romą, pavadindamas ją Konstantinopoliu, kas reiškė ”Konstantino miestas”.
Viduriniajame Bizantijos periode (610–1081 m.) prasideda su Heraklijaus triumfu kare su persais ir jo tolesniu pralaimėjimu arabams. Po 634 m. arabai užgrobė Palestiną, Siriją ir Egiptą, taip pat prasiskverbė gilyn į Anatoliją.
XI a. Bizantijos imperijoje prasidėjo dideli nesutarimai tarp generolų, kurie buvo stambūs žemvaldžiai ir biurokratai. Išvarginti nesutarimų imperatoriai nesugebėjo atsilaikytisedžiukams, pradėjusiems Anatolijos užkariavimą iš rytų. Seldžiukai, priklausantys tiurkų tautoms, buvo dabartinių turkų protėviai, pamažėle apgyvendinę visą Mažają Aziją.
1204 m. ketvirtajame kryžiaus žygyje grubiai užimamas Konstantinopolis ir čia įsikuria Romos katalikai, įkūręLotynų imperiją. 1261 m. Nikėjos valdytojas atsikovojo Konstantinopolį ir atkūrė Bizantijos imperiją, kuri dabar papuolė į vidurį tarp vakariečių krikščionių ir rytiečių turkų.
Galiausiai žemvaldžiai aristokratai pradeda dominuoti visuose administraciniuose Bizantijos imperijos reikaluose. Armiją sudarė kareiviai samdiniai ir feodalai priklausę valstybei, kurie už dalyvavimą kariniuose veiksmuose gaudavo didelius apdovanojimus. Bizantijos imperatoriai vis pakartotinai bandė sujungti ortodoksų ir katalikų bažnyčias, kad bendromis pajėgomis galima būtų kovoti prieš turkus, tačiau beviltiškai.
Neramumų laikais turkai pradėjo konsolidaciją aplink Bursos miestą, sukūrę savo dinastiją. Iš pradžių turėjusi labai nedideles teritorijas, Osmanų dinastija jas plėtė Bizantijos sąskaita. Plėtra vyko iki pat 1453 m., kuomet turkai užėmė paskutinį Bizantijos avanpostą, – Konstantinopolį, – kuris tapo Osmanų Imperijos sostine.
Turkų imperija po to gana sparčiai plėtėsi į visas puses, tapdama viena didžiausių imperijų pasaulyje ir valdydama teritorijas trijuose žemynuose. Jai priklausėBalkanai,Artimieji Rytai,Šiaurės Afrika. Užkariautos tautos buvo tiurkizuojamos ir islamizuojamos.
XIX a., Europoje kilus tautų pavasariui, Imperijoje prasidėjo byrėjimo procesai. Imperija žlugo, kol jos teritorijos apsiribojo dabartine Turkija.
Dėl sąjungininkų noro valdyti Anatolijos teritoriją prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas (1918–1923 m.)1920 m. britų, prancūzų, italų ir graikų armijos užėmusiosStambulą pradėjo nuo Izmiro skverbis gilyn į Anatoliją.Nesulaukę didesnio sultono pasipriešinimo Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Atatiurku įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m. pasirašę Sévres sutartį įkūrė Turkijos respubliką, formaliai pripažįstama 1923 m.Lozanos sutartimi[8].
Mustafa Kemalis atsisakė savo karinės uniformos ir įkvėpė liaudį labai dideliam uždaviniui – paversti šalį demokratiška, pasaulietiška Turkijos respublika.
Turkijos respublika buvo įkurta1923 m. vadovaujantMustafai Kemaliui Atatiurkui, kuris reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine bei į Vakarus orientuotarespublika. Nenorint, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, buvo sukelti keletas karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas. Iki2018 m. Turkija buvoparlamentinėatstovaujamoji demokratija. Sistema buvo pakeista įprezidentinį valdymą po2017 metais vykusio konstitucinio referendumo. Nauja tvarka įsigaliojo po2018 m. Turkijos prezidento rinkimų. Pagal ją, panaikintas ministro pirmininko postas, šalies prezidentui priklauso visiška vykdomosios valdžios kontrolė, įskaitant galia leisti potvarkius, paskirti savo paties ministrų kabinetą, paruošti biudžetą, paleisti parlamentą paskelbus išankstinius rinkimus ir skirti biurokratus bei teisėjus.[9] Pagrindinis šalies įstatymas yraTurkijos konstitucija.Redžepas Tajipas Erdohanas yra pirmasis tiesiogiu balsavimu išrinktas šalies prezidentas. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų parlamentas –Turkijos didžioji nacionalinė asamblėja.
1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystėsEuropos Bendrijoje.1989 m. Europos Komisija pareiškė atsisakanti nedelsiant pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonomines bei politines padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę.
1999 m. Europos Konsulatas pripažino Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis.2002 m. Europos Konsulas pareiškė, jog pradės derybas su Turkija, jeigu ji išpildys Kopenhagos kriterijus.
2005 m. spalio 3 d. Turkija oficialiai pradėjo stojimo derybas suEuropos Sąjunga, tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigė, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES valstybių (ypatingaiAustrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui.2016 m. žmogaus teisių padėtis šalyje stipriai pablogėjo ponepavykusio perversmo. Dėl to tų pačių metųlapkričio 24 d.Europos Parlamentas nubalsavo, kad derybos su Turkija dėl narystės būtų sustabdytos dėl žmogaus teisių irteisės viršenybės pažeidimų.[12].
Turkija yra užmezgusi santykius su daugumaJTO valstybių narių, iš kurių 135-os Turkijoje turi ambasadą. Tuo tarpu Turkija užsienio valstybėse yra įsteigusi 235 diplomatines misijas ir pagal diplomatinį atstovavimą2019 m. buvo šešta poKinijos LR,JAV.Prancūzijos,Japonijos irRusijos.[13]
Lietuva su Turkijadiplomatinius santykius yra užmezgusi nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Tarpukariu Kaune veikė Turkijos atstovybė, o dabar Turkija turi atidariusiambasadą Vilniuje, Lietuva — ambasadąAnkaroje.
97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.
Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus: Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.
Stambulas – didžiausias Turkijos miestas ir finansų centras.
Turkijos ekonomika – 16 pagal dydįpasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenįpramonėje, bankų sistemoje,transporto bei susisiekimo sistemoje.
Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių.BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27 %ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.
Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystomaaugalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytasturizmas. Marmario regione –tabakas,vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.
Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19,3 mln. tonųkviečių, 14,8 mln. tonųcukrinių runkelių, 6,9 mln. tonųmiežių, 6,4 mln. tonųpomidorų, 5,3 mln. tonųmelionų, 3,6 mln. tonųvynuogių, 2,1 mln. tonųkukurūzų, 1,9 mln. tonųobuolių. Kitos svarbios kultūros yrasvogūnai,riešutai,kopūstai,bulvės,rugiai,saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai,alyvos ir citrusiniai augalai. Juodosios jūros pakrantėje augaarbatžolės.Medvilnė irtabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Ūkininkai laiko apie 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40,4 mln. avių, 10,8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių.
Šiltas švelnus klimatas, puikios pakrantės ir turtinga istorija traukia turistus iš Šiaurės Europos. Daugelis jų keliauja prie Egėjo ir Viduržemio jūrų įsikūrusius kurortus, tokius kaipBodrumas, kurie vilioja nuostabiais paplūdimiais. Tačiau kai kas baiminasi, jog didžiulė turizmo plėtra kelia pavojų kraštovaizdžiui.
Turkija neturi oficialios šalies religijos, bet 99 % procentus populiacijos sudaro musulmonai, daugiausiaisunitai (75 %) iralevitai (15-25 %). Islamas į Turkiją atkeliavo perRytų Anatolijos regioną XI a. antrojoje pusėje, prasidėjus turkų seldžiukų puldinėjimams. Taip pat yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudarograikai beiarmėnai. Krikščionybė šalyje turi ilgą istoriją. Dabartinėje Turkijoje gimė daug krikščionybės apaštalų iršventųjų.Antiochija (Antakija) pagal tradiciją laikoma vieta, kur buvo parašytosevangelijos ir kurJėzaus pasekėjai pirmąkart vadinti krikščionimis.Konstantinopolis laikomas „stačiatikiųcivilizacijos lopšiu“.[14][15] Krikščionių skaičius Turkijoje drastiškai nukrito XIX a.-XX a. sandūroje - nuo 17,5 % ir trijų milijonų tikinčiųjų iki 2,5 %.[16] Tam didžiausią įtaką padarė osmanų vykdytasarmėnų genocidas, gyventojų apsikeitimai tarp Graikijos ir Turkijos bei XIX a. pab. prasidėjusi ir XX a. pirmame ketvirtyje pagreitį įgavusi krikščionių emigracija.[17][18] Šiuo metu šalyje gyvena 120 000–320 000 įvairių denominacijų krikščionių,[19] tai sudaro mažiau nei 0,2 % Turkijos gyventojų.[20] Didžiausias grupes sudaro rytų stačiatikiai (80 000) ir Romos katalikai (35 000).[21] Kitos grupės -Antiochihjos graikų krikščionys (18 000),[22]graikų stačiatikiai (5 000), nedidelė dalis protestantų[23] irmormonų.[24] 2019 m. Turkijoje veikė 398 krikščionių maldos namai.[25]
Pasak apklausų, 95-97 % gyventojų tiki, kad Dievas egzistuoja ir 69 % Turkijos musulmonų mano, kad „religija yra labai svarbi jų gyvenime“.
Gyventojųraštingumas Turkijoje yra 87,4 % (vyrų – 95,3 %, moterų – 79,6 %).Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo: 71,96 metų (vyrų – 70,12 m., moterų – 73,89 m.).[26]Gyventojų amžiaus struktūra:
Milijonai kurdų pabėgo į Turkiją iš IranoPersijos įlankos karo metu. XXI a. antrajame dešimtmetyje dėlpilietinio karo Sirijoje Turkija patyrė rimtąmigrantų krizę, kai imigrantų skaičius sudarė 2,5% visos Turkijos populiacijos.[27]2020 m. duomenimis, Turkijoje gyvena didžiausias skaičius pabėgėlių, įskaitant 3,6 milijono pabėgusiųjų iš Sirijos.[28] AnotJungtinių Tautų pabėgėlių agentūros skaičiavimų, 2018 m. Turkijai teko 63,4% viso pasaulio registruotų pabėgėlių.[29]
Respublikos pradžioje daugiau nei 90 % gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81 % suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6,9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3,2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo, Ageno Izmyre ir Ankaros.
Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokosi virš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yraStambule irAnkaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis.
Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokesčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4 m.
Turkijos mokslo ir technikos tyrimų taryba, vadinamojiTÜBİTAK, koordinuoja pagrindinius ir taikomuosius mokslinius tyrinėjimus ir jų plėtrą. Viso yra 64 tiriamieji institutai ir organizacijos. Šios tarybos veiklos sritys apimažemės ūkį, miškininkystę, sveikatos apsaugą, biotechnologijas, branduolines technologijas, naudingąsias iškasenas, IT ir gynybos sistemą.
Turkijos kultūra susiformavo iš įvairiųOsmanų imperijos, Europos ir Islamo tradicijų elementų.
98 % Turkijos gyventojų yra musulmonai, dėl to islamas turi didelį vaidmenį kasdieniniame gyvenime, tačiau jau nuo 1928 m. Kemalio Atatiurko pradėtasekuliarizacija taip pat stipriai paveikė Turkijos visuomenę ir kultūrą. Dėl šių skirtingų kultūrinių-istorinių įtakų veikiančių Turkijos identitetą, jos kultūra yra savotiškas modernumo, europietiškumo ir tradiciškumo bei religingumo derinys.
Turkijos architektūra geriausiai atsispindi jos mečetėse. Suleimano mečetė yra vienas didžiausių ir populiariausių Turkijos statinių.
Turkijoje taip pat išlikę daug senovės Graikijos ir Romos laikų miestų.
↑„Türkiye Cumhuriyeti Anayasası“ (turkų).Turkijos didžioji nacionalinė asamblėja. Suarchyvuotasoriginalas 2020 m. liepos 1 d. Nuoroda tikrinta1 July 2020. „3. Madde: Devletin Bütünlüğü, Resmi Dili, Bayrağı, Milli Marşı ve Başkenti: Türkiye Devleti, ülkesi ve milletiyle bölünmez bir bütündür. Dili Türkçedir. Bayrağı, şekli kanununda belirtilen, beyaz ay yıldızlı al bayraktır. Milli marşı "İstiklal Marşı" dır. Başkenti Ankara'dır.“
↑Turkija (Türkiye), Turkijos Respublika (Türkiye Cumhuriyeti).Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 227-243 psl.
.svg)
