Troada (gr.Τρωάδα =Troada) – istorinis regionasAnatolijos šiaurės vakarinėje dalyje (dabarTurkija,Čanakalės provincija)[1]. Senovėje čia didžiausias miestas buvoTroja, kurios pavadinimas davė vardą visam regionui.
Troada sutampa su geografiniuBigos pusiasaliu (turk.Biga Yarımadası), kuris įsiterpęs tarpDardanelų sąsiaurio šiaurėje irEdremio įlankos pietuose. Pietinė pusiasalio pakrantė paprastai priskiriamaEolijai.
Rytuose pusiasalį uždaroIdos kalnas ir jį supantis kalnagūbris, kuris atskiria Troadą nuoMysijos. Iš jo išteka dvi didžiausios regiono upės –Karamenderis (senovės graikų ΣκάμανδροςSkamandros) irDiumrukas (ΣιμόειςSimoeis).
II tūkst. pr. m. e. Troadahetitų šaltiniuose buvo žinoma kaipTaruiša. Šis sutapatinimas buvo pasiūlytas dar XX a. pradžioje šveicarų archeologoEmil Forrer, tačiau patvirtintas tik 1983 m. Tuomet ir Trojos miesto pavadinimas sutapatintas su hetitų vietovardžiuWilusa (plg.Illion).[2] Troada kartu su gretima Eolija bei Mysija greičiausiai priklausė XV a. pr. m. e.hetitų šaltiniuose minimaiAsuvos konfedercijai, kurioje minimos 22 valstybėlės, tarp kurių irTaruiša beiWilusa.
Nėra žinoma, kokia kalba kalbėjo senieji krašto gyventojai. Senovės graikų lietratūroje, kaip pvz. Iliadoje, trojėnai vaizduojami kalbantys ta pačia kalba, kaip irachajai (graikai), tačiau dauguma mokslininkų linkę manyti, jog tai yra daugiau dėl skaitytojo patogumo.[3] Tikėtina, kad trojėnai kalbėjo viena išAnatolijos kalbų, kurios buvo paplitę visoje Mažojoje Azijoje. Vienas iš kandidatų yraluvių kalba, kuria buvo kalbama į pietus nuo Troados.[4]
Šiame regione apie XII a. pr. m. e. vykęsHomero detaliai aprašytasTrojos karas turi patvirtinimų ir to laikotarpio hetitų šaltiniuose. Pvz. T. Bryce rado visą eilę tekstų, kurie pasakoja apieachajų (Ahhiyawan) rengiamus žygius įWilusa, kurių metu buvo nuverstas karaliusWalmu.[5]
Vėliau regionas perėjo Romos Respublikos valdžiai. Romėnų laikais ji priklausėAzijos provincijai. Šią padalinus, regioną administravoHelesponto provincija.
↑Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Troy and Troad“. Encyclopædia Britannica. 27 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 314–318.
↑R. S. P. Beekes, Etymological Dictionary of Greek, Brill, 2009, p. 1511.
↑Bryce, Trevor (2005). The Trojans and their Neighbours. Taylor & Francis. pp. 117–122.ISBN 978-0-415-34959-8.
↑Watkins, Calvert (1986). „The language of the Trojans“. In Mellink, Machteld (ed.). Troy and the Trojan War: a Symposium Held at Bryn Mawr College. Bryn Mawr Commentaries.
↑Bryce, Trevor (November 1989). „AHHIYAWANS AND MYCENAEANS – AN ANATOLIAN VIEWPOINT“. Oxford Journal of Archaeology. 8 (3): 297–310.