Markas Ulpijus Nerva Trajanas (lot.Marcus Ulpius Nerva Traianus, dažniausiai minimas kaipTrajanas,53 m.rugsėjo 18 d. –117 m.rugpjūčio 9 d.) – antras iš vadinamųjųRomos „penkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką.
Trajanas buvo Marcijos irMarko Ulpijaus Trajano, iškilaussenatoriaus ir karvedžio iš Ulpijų klano, sūnus. Šeima buvo įsikūrusi Ispanijos Betikos provincijoje[1], kur dabar yraAndalūzija. Ta provincija buvo visiškai romanizuota ir vadinama pietųIspanija. Pats Trajanas buvo vienas iš garsiųjų Ulpijų ilgoje eilėje, kuri tęsėsi ir po jo mirties. Jo vyresnioji sesuo buvoUlpija Marciana, o dukterėčia –Salonina Matidija.
Jis gimė53 m.rugsėjo 18 d. Italikos mieste. Būdamas jaunas jis kilo armijos rangais kovodamas kai kuriose ginčytinose Romos imperijos teritorijose.76–77 m. Trajano tėvas buvo Sirijos gubernatorius (Legatus pro praetore Syriae), o tuo metu Trajanas –Tribunus legionis. Jis tapokonsulu ir atsigabenoApolodorą iš Damasko į Romą apie91 m. PrieReino jis dalyvavo imperatoriausDomiciano ir jo įpėdinioNervos karuose. Būdamas nepopuliarus armijoje Nerva turėjo ką nors daryti, kad užsitikrintų jos paramą. Jis tai pasiekė pasirinkdamas Trajaną savo įsūnytu įpėdiniu97 m. vasarą. Būsimasis imperatoriusAdrianas pranešė Trajanui žinią apie įsūnijimą ir todėl turėjo jo palankumą visą likusį gyvenimą. Kai Nerva mirė98 m.sausio 27 d., Trajanas tapo imperatoriumi be jokių neramumų.
Naują imperatorių Romos žmonės sveikino su dideliu entuziazmu, kurį jis pateisino valdydamas be kraujo praliejimo, paženklinusio Domiciano valdymą. Jis išlaisvino daugybę Domiciano neteisingai įkalintų žmonių ir grąžino didžiąją dalį Domiciano konfiskuoto turto. Šį procesą pradėjo Nerva prieš savo mirtį. Jo populiarumas buvo toks didelis, kad Romos senatas jam suteikė tituląoptimus, reiškiantį „geriausias“.
Istorijoje Trajanas geriausiai žinomas kaip karo vadas. 101 m. jis surengė baudžiamąją ekspediciją į Dakijos karalystę šiauriniameDunojaus krante, nugalėdamasdakų armiją prie Tapių. Vėlesnę žiemąDecebalas surengė atsakomąjį smūgį per Dunojų žemupį, bet buvo atremtas. Trajano armija toliau žygiavo per Dakijos teritoriją, ir Decebalas buvo priverstas pasiduoti po metų, kai Trajanas užėmė dakų sostinę Sarmizegetusą. Domicianas kariavo su Dakija 85-89 m. nepasiekdamas reikšmingų laimėjimų, ir Decebalas begėdiškai nepaisė taikos sąlygų, kurios buvo sutartos karo pabaigoje. Trajanas sugrąžino pergalę į Romą ir gavo tituląDacicus Maximus. Pergalė buvo pažymėta Trajano trofėjaus pastatymu. Tačiau Decebalas, paliktas savo valiai,105 m. įsiveržė į Romos teritoriją, tikėdamasis prieš ją sukurstyti kai kurias gentis, gyvenusias į šiaurę nuo Dunojaus. Trajanas iškeliavo į karą ir po to, kai pagal Apolodoro iš Damasko projektą buvo pastatytas didelis tiltas per Dunojų, visiškai nukariavo Dakiją. 106 m. Sarmizegetusa buvo sugriauta, Decebalas nusižudė, jo nukirsta galva buvo rodoma prie laiptų, vedančių į Kapitolijų. Trajanas pastatė naują miestą „Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica Sarmizegethusa“ kitoje vietoje, nei buvusi dakų sostinė, bet tebeturintį tą patį pavadinimą. Jis apgyvendino Dakiją romėnais ir prijungė kaip Romos provinciją. Trajano dakų žygis pagerino imperijos finansinę padėtį, įsigijus Dakijosaukso kasyklas. Pergalei pažymėti buvo pastatyta Trajano kolona.
Maždaug tuo metu mirė Romos globojamosNabatėjos paskutinis karalius Rabelis II Soteris. Tai galėjo paskatinti Trajaną užimti Nabatėją, nors priežastis ir užėmimo būdas nėra žinomi. Kai kurie epigrafiniai įrodymai leidžia įtarti karinę ekspediciją suEgipto irSirijos daliniais. Aišku tik, kad romėnų legionai 107 m. stovėjo aplinkPetrą ir Bostrą, kaip rodo Egipte rastas papirusas. Imperija gavo tai, kas buvo pavadinta Petros Arabija (PietųJordanija ir šiaurės vakarųSaudo Arabija).
Po to buvusius septynerius metus Trajanas valdė kaip civilinis imperatorius, audringai garbinamas kaip ir anksčiau. Tuo metu jis susirašinėjo suPlinijumi Jaunesniuoju apie tai, kaip elgtis su Ponto krikščionimis, sakydamas jam palikti juos ramybėje, nebent jie atvirai praktikuos savo religiją. Jis pastatė keletą naujų pastatų, kelių ir paminklų Italijoje ir gimtojoje Ispanijoje. Kompleksas, pastatytas Romoje pergalei Dakijoje atminti (ir iš esmės finansuotas iš žygio grobio), susidedantis iš forumo, Trajano kolonos ir prekybos centro, yra išlikęs iki šiol. Jis taip pat buvo produktyvus triumfo arkų, kurių daugelis išliko, statytojas ir kelių rekonstruotojas (Via Traiana irVia Traiana Nova).
Vienas iš žymių Trajano poelgių buvo trijų mėnesiųgladiatorių festivalio surengimas Romoskoliziejuje (tiksli data nežinoma). Sujungus karietų lenktynes, žvėrių kovas ir gladiatorių kraujo praliejimą šis kruvinas renginys, manoma, kainavo 11 tūkst. aukų (daugiausia žydai vergai ir nusikaltėliai, neskaitant tūkstančių plėšrių žvėrių) ir per visą festivalį sutraukė 5 mln. žiūrovų.
113 m. Trajanas patraukė į paskutinį žygį, išprovokuotąpartų, kai šie pasodino nepriimtiną karalių įArmėnijos karalystės, kurioje abi didžiosios imperijos dalinosi valdžią nuoNerono laikų prieš penkiasdešimt metų, sostą. Jis iš pradžių žygiavo į Armėniją, nušalino karalių ir užėmė šalį. Po to patraukė į pačių partų žemes, užimdamasBabilono, Seleukų miestus ir galiausiai sostinę Ktesifoną 116 m. Jis toliau žygiavo ikiPersijos įlankos, kur paskelbėMesopotamiją Romos provincija ir skundėsi, kad yra per senas sektiAleksandro Didžiojo pėdomis.
Trajanas čia nesustojo. Vėliau 116 m. jis užėmė didelį Susos miestą. Nušalinęs partų karalių Osrojų I, pasodino į sostą sau palankų Partamaspatą. Niekada vėliau Roma nenueis tiek toli į Rytus.
Tuo metu karinė sėkmė ir jo paties sveikata nusigręžė nuo Trajano. Hatros miesto tvirtovė su Tigro upe užnugaryje atlaikė apsiaustį. Jis asmeniškai ten buvo ir, spėjama, karštyje patyrė širdies smūgį. Dar kartą sukiložydai Romos imperijoje ir Mesopotamijos žmonės. Trajanas turėjo atsitraukti, kad numalšintų maištus. Trajanas tai laikė laikinu atsitraukimu, bet jam nebuvo lemta daugiau vadovauti mūšiui – armija buvo perduota aukšto rango legatui ir Judėjos valdytojui Brinijui Karniksui Maksimui.
Vėliau 116 m. Trajanas dar labiau susirgo ir išplaukė į Italiją. 117 m. pavasarį ir vasarą jo sveikata dar pablogėjo. Pasiekęs SelinąSicilijoje, kuris vėliau pavadintas Trajanopoliu, jis staiga mirė nuoedemosrugpjūčio 9 d. Kasijus Dionas teigia, kad jo žmonaPompėja Plotina kelias dienas nuslėpė Trajano mirtį ir sufalsifikavo Adriano įsūnijimą[2]. Adrianas, tapęs imperatoriumi, grąžino Mesopotamiją partams, kitos Trajano nukariautos teritorijos išliko. Trajano pelenai supilti po Trajano kolona.
Per likusiąją Romos irBizantijos imperijų laikotarpį kiekvienas naujas imperatorius po Trajano būdavo Senato pagerbiamas maldafelicior Augusto, melior Traiano, reiškiančia „tegu jis būna laimingesnis užAugustą ir geresnis už Trajaną“.
Trajano reputacija išliko nesumažėjusi devyniolika amžių. Krikščionybės išplitimas Romoje turėjo įtakos legendos apie jį sukūrimui: viduramžiais buvo paplitęs pasakojimas, kad popiežiusGrigalius I per dievišką įsikišimą prikėlė Trajaną iš numirusių ir pakrikštijo. Tai aprašomaAuksinėje legendoje. Teologai, pavyzdžiui,Tomas Akvinietis, Trajaną laiko dorybingo pagonio pavyzdžiu.Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ Trajanas sutinkamasJupiterio danguje su kitais istoriniais ir mitologiniais veikėjais, žinomais dėl jų teisingumo.
