Dabartinio Togo teritorijos pietinėje dalyje nuo seno vystėsiBenino civilizacija. Pietinis Togas, pietryčių Gana ir Beninas sudarė šios civilizacijos kultūrinį regioną, kuris nuo XVI a. vadintasVergų krantu. Čia gyveno įvairiosgbe grupės tautos. Dabartinio Togo teritorija buvo apgyvendinta daugiausiaeve tautos, kuri išvystė aukšto lygio kultūrą ir sukūrė ankstyvuosius politinius darinius. Šiek tiek šiauriaujorubai sukūrėAtakpamės valstybę. Pakrantėje, netoli dabartinioAnecho uosto smulkias valstybėles sukūrėgenai. Šiaurinė Togo dalis buvo daugiau veikiama išSahelio civilizacijos (daugiausia išmosių valstybių). Ten susikūrė gentinės karalystėsBasari,Kabu,Čokosi (su centruMango),Kotokoli (su centruSokodėje).
Europiečiai (portugalai irolandai) Vergų kranto pakrantėje pasirodė XV a. XVII a. europiečiai dalį Vergų kranto (dabartinioBenino pakrantę) pavertė vienu stambiausiu vergų prekybos tašku, tuo tarpu dabartinio Togo pakrantė dėl natūralių uostų pakrantėje trūkumų palyginus ilgai liko nekolonizuota.Britų imperijai įsitvirtinusAkanalande (Ganoje) vakaruose, oPrancūzijos imperijai -Dahomėjoje rytuose, XIX a. pabaigojeVokietija įsiterpė tarp jų. Negaudami sutikimo įsikurti iš vietos pakrančių karalysčių -Anecho irAgbodrafo, vokiečiai sudarė sutartį su mažoTogo kaimelio vaduku, ir tai davė pradžią jų kolonijai, o kartu šalies pavadinimui.
Sverbdamiesi į šalį gilyn, vokiečiai gavo teritorijas vakaruose iki pat Voltos upės ir suformavoTogolando koloniją.1918 m., Vokietijai pralaimėjus karą, Togolandas buvo padalintas išilgai tarp Britanijos ir Prancūzijos. Vakarinė dalis (Britų Togolendas) ilgainiui buvo integruotas įGaną (beveik sutampa su josVoltos provincija), o Prancūzija išlaikė teritoriją kaip atskirą koloniją -Prancūzijos Togolandą. Nepriklausoma Togas tapo1960 m.balandžio 27 d. Netrukus po nepriklausomybės šalyje įsigalėjo diktatūra, ir1967 m. į valdžią atėjo diktatorius gen.Étienne Eyadéma, sugebėjęs išsilaikyti iki mirties. Jam mirus2005 m. valdžią paveldėjo jo sūnusFaure Gnassingbé.
Vykdomoji valdžia susideda iš penkeriems metams renkamo prezidento (dabartinis - Faure Gnassingbé) ir vyriausybės, kuriai vadovauja prezidento skiriamas ministras pirmininkas (Edem Kodjo). Įstatymų leidžiamoji valdžia yra 81 vietų Nacionalinis Susirinkimas, kurio nariai renkami penkerių metų kadencijai. Parlamente šiuo metu dominuoja dabartinį prezidentą palaikanti Togiečių susibūrimo partija. Opozicinės partijos oficialiai leidžiamos, tačiau praktikoje neturi didelių galimybių daryti poveikį.
Nors 1991 m. šalyje buvo legalizuota daugiapartinė sistema, o 1992 metais priimta demokratinė konstitucija, lig šiol kyla skandalai dėl lyderių piktnaudžiavimo valdžia, opozicijos varžymo, rinkimų klastojimo, žmogaus teisių pažeidimų.[2]
Pietinę šalies dalį užima pelkėta, lagūnų išraižyta pajūrio žemuma. Toliau šiaurėje plytiUači plynaukštė su vyraujančiu 60-90 m aukščiu ir geležingu dirvožemiu. Likusią dalį užima plynaukštės ir kalvynai į kuriuos įsiterpiaAtakoros kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta -Agu kalnas (986 m).
Svarbiausios šalies upės yraVoltos intakasOti (su intakais Kumagu, Kara) bei į Atlanto vandenyną tekantisMonas (su intakais Anijė ir Amu). Prie jūros telkšo didžiausias šalyjeTogo ežeras.
Klimatas tropinis. Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja nuo 27,5 °C prie jūros iki 30 °C šiaurėje.Lietingasis laikotarpis būna balandžio-liepos ir rugsėjo-spalio mėnesiais. Žiema nuo Sacharos pučia vėjasharmatanas.
Didžiąją dalį Togo teritorijos užimasavanos. Kalnų šlaituose auga miškai.
Keli šalies gamintojai prekiauja maisto produktais, alkoholiniais gėrimais, drabužiais, avalyne, baldais. Fosfatų, cemento, bei rankų darbo daiktais prekyba yra svarbi Togo ekonomikai.
Togo importas dažniausiai būna didesnis už eksportą. Importuojamos prekės, tokios kaip įvairūs įrengimai, plataus vartojimo prekės, naftos produktai. Eksportuojami fosfatai, medvilnė, kakava, kava.
Pagal gyventojų skaičių Togas užima 101 vietą (6 619 000 gyventojų (2009))[3]. Dauguma žmonių (65 %) gyvena kaimuose ir užsiima žemdirbyste. Togo gyventojų populiacija nuo 1961 (nepriklausomybės atgavimas) iki 2003 padidėjo 5 kartus.[4]
Togo afrikinė populiacija dalinama į maždaug 40 etninių grupių, iš kurių didžiausios yraeviai gyvenantys šalies pietuose (46 %) irkabajai gyvenantys šiaurėje (22 %). Didžiausia gyventojų koncentracija yra pietinėje šalies dalyje, kur gyvena eviai irgenai. TiesAtakpamės miestu koncentruojasijorubų etninė subgrupėifiai (3,2 %). Vidurinė šalies dalis (Centrinis regionas) – labai retai gyvenama (apie 10 % šalies gyventojų), tačiau pasižymi ypač didele etnine įvairove. Čia didžiausia etninė grupė – akeba-akposso (3,8 %). Šiauriniame Toge gyvenagurmai (16,1 %),basari,kotokoli,čokosi ir kitos tautelės. Ne afrikiečiai sudaro 9,9 % šalies gyventojų.
Eve žmonės žimomi dėl savo garsiųjųibeji skulptūrų. Šalis turi daug liaudies muzikos tradicijų, nes kiekviena atskira ten gyvenanti gentis gali pasigirti savitu muzikos stiliumi.
Kaip ir visoje Afrikoje, Toge yra populiariausiasfutbolas.Togo vyrų futbolo rinktinė2006 m. pirmą kartą istorijoje pateko į pasaulio futbolo čempionatą.2010 m. rinktinė pateko į2010 m. Afrikos Tautų taurės turnyrąAngoloje, tačiau likus dienai iki čempionato pradžios Togo rinktinės autobusą apšaudė Kabindos teroristai, keli žaidėjai sužaloti, žuvo trenerio asistentas, autobuso vairuotojas ir rinktinės atstovas spaudai. Rinktinė iš turnyro pasitraukė.[6]
.svg)
