Taro kortos arbaBūrimo kortos (it.Tarocchi) – kortos, naudojamos būrimams, ateities pranašavimams. 78 Taro kortos skirstomos į du arkanus – didįjį ir mažąjį. Didįjį arkaną sudaro „filosofinės“ kortos ir jame yra 22 Taro kortos, o mažajame, kurį sudaro paprastos kortos – 56 kortos.
Britųmuziejuje galima rasti XIV a. rankraštį, kur nupieštaskaralius ir du dvariškiai belošią kortomis.Prancūzijoje pirmieji pėdsakai apie kortas yra karaliaus Karolio VI 1392 m. išlaidų sąskaitose. Karaliaus iždininkas į kasos knygą užrašė: „…išmokėta Džakomo Grigonerui už 3 kalades kortų suauksiniais ir kitokiais spalvotais ženklais, kad paįvairintų karaliaus laisvalaikį“. Tos kortos ir dabar saugomos vienoje Paryžiaus bibliotekų. Tai seniausios kortos Europoje, išlikusios iki mūsų dienų.
Pirmosios Europoje paplitusios kortos vadinositarot arbatarochini. Kaladėje buvo nuo 30 iki 80 kortų, o piešiniai vaizdavo karališkos šeimos narius. Tais laikais kortos buvo nepaprastai brangios, tad jomis žaidė tik karaliai ir turtingieji (tačiau tomis pačiomis kortomis burdavo klajokliai iš Rytų arba, kai kas sako, jog tai ir buvo romai –čigonai, beje kai kur dar rašo kad jomis burdavo iržydai). XV a. Prancūzijoje galutinai nusistovėjo kortų spalvos ir tipas. 1526 metaisAnglijos karaliusHenrikas VIII uždraudė žaisti kortomis ir paskelbė jas už įstatymo ribų. Tiesa, 1541 m. įstatymas buvo sušvelnintas –Kalėdų švenčių metu kortuoti buvo leista. Ir jau 1581 m. Prancūzijoje įsikūrė kortų gamintojų korporacija, kuri išsilaikė iki patDidžiosios Prancūzijos revoliucijos. Pradžioje kortas gamino miniatiūristai, panaudodami piešiniui įvairias politines figūras. Vėliau masiškai kortas, kaipšventųjų paveikslus, gamino raižytojai. 1499 m. kortas jau gaminoKrokuvoje, o iš Krokuvos jos pateko ir įLietuvą. Meno istorijos požiūriu didelę vertę turi išlikę XV a. keliolika komplektų kortų, atliktųvario raižinio technika. Šios kortos priklauso prie ankstyvųjų vario raižinių apskritai. Pirmasis vario raižinio meistras buvo pavadintas kortų meistru (vok.Spielkartenmeister). Raižydami žmonių figūras, žvėris,paukščius,herbus iraugalus, kortų meistrai parodė daug nesuvaržytos fantazijos. Vėlesnioji kortų gamyba priklauso iš dalies liaudies taikomosiosgrafikos istorijai, iš dalies liaudies grafikai.Europoje kortų dirbėjų fabrikai atsirado XIV a.
XVII a. Prancūzijoje.Elifas Levi susiejo Taro didžiuosius arkanus su 22 hebrajų abėcėlės raidėmis, naudojamomisKabaloje, bei Sefirų medžio schema, kitaip vadinama gyvybės medžiu (Etz Hayim). Levi vadino Taro kortas (ir jų mistinio aiškinimo sistemą) Toto knyga – pagal vardą egiptiečių dievo – žinijos ir rašto išradėjo. Žodžių „Tot“ ir „Tarot“ panašumas dar ir dabar žmones glumina ir galbūt kiek klaidina, nes tuo leidžiama suprasti, kad tokia kortų piešimo tvarka buvo jau nuo pat Taro kortų atsiradimo. Kai kurie okultistai ją tradiciškai priskiriaHermiui Trismegistui – sinkretinei figūrai, veikiausiai atsiradusiai išPlatono inspiruotos tradicijos tapatinti graikųHermį ir egiptiečiųTotą. Šiam Hermiui Trismegistui priskiriami traktatai (svarbiausiuosius jųRenesanso filologai apjungė į vadinamąjįCorpus Hermeticum) padarė didžiulę įtaką europietiškaialchemijai,teosofijai ir kitiems „slaptiesiems mokslams“.Corpus Hermeticum temoms ir idėjoms prigijo pavadinimashermetika, dažnai vartojamas apibūdintiokultizmui kaip tokiam.
Lietuvoje XVIII a. buvo įkurtas kortų fabrikasVarėnoje. Kortų gamyba buvo valdžios monopolis. Valdžia skelbdavo kortų piešinių konkursus ir skirdavo labai dideles premijas už laimėtą kortų konkursą. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje Juozapas Perlis sukūrė aiškaus kontūro ir tikslaus piešinio klasicistines kortas, atspausdintas Varėnos dirbtuvėje, o dabar jos yra saugomosVilniaus Dailės Akademijos senosios grafikos kolekcijoje kaip XVIII a. Klasicizmo pavyzdys Lietuvoje. Kortų konkursus taip pat yra laimėję garsūs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios menininkai, tokie kaipBarbora Didžiokienė (1896–1976) – tapytoja, grafikė, scenografė, irMstislavas Dobužinskis (1875–1957) – tapytojas, scenografas, grafikas.
Pirmosios Lietuvoje naudotos būrimo kortos, atsiradusios anksčiau už oficialiai išleistąsias, buvo paprastos žaidimui skirtos kortos, pagražintos papildomais ženklais, pieštais ranka. Tokias kortų kalades kartais papildydavo įvairiais išpuoštais tūzais iš skirtingų kaladžių. Tokiu būdu atsirado tokie vaizdiniai kaip liūtas, knyga, medis ir kiti. Šie įvairūs papildomi ženklai suteikdavo būrėjoms ir būrėjams daugiau galimybių atliekant būrimą.
1923 m. Kaune buvo išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos su aiškinančiu kortos reikšmę užrašu per kortos vidurį. Tos kortos buvo panašios į prancūziškas žinomiausios XIX a. būrėjos Anos Marijos Lenorman astrologines kortas, kai kur vadinamas tiesiog Lenorman Taro. Lietuviškom būrimo kortom buvo panaudota sumažinta Lenorman Taro 36 astrologinių kortų kaladė. Tačiau buvo kai kurie skirtumai, kuriuos galima rasti tik lietuviškose būrimo kortose. Būtent: keturios papildomos kortos (ponas, ponaitis, ponia, panelė), o damos, bartukai bei karaliai suskirstyti į personažus, kurie daugiau pasako apie žmogaus tipą, bet tai nebuvo nei karaliai, nei karalienės ar politiniai veikėjai, kitaip sakant, tai tiesiog pvz.: dzvankų dama, dzvankų ponas, dzvankų bernelis ir t. t.
2003 m. buvo perleistos lietuviškos būrimo kortos su autentišku užrašu, kuris atkartojamas ir šiose būrimo kortose. Tačiau nebuvo skirta tiek dėmesio damoms, karaliams ir bartukams, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, turi gana svarbią reikšmę buriant šiomis kortomis.Senasis autentiškas lietuviškų būrimo kortų leidimas išliko tik pas tuos būrėjus, kurie karta iš kartos paveldėjo šias kortas, jas perfotografuodavo, atšviesdavo ir naudodavosi jomis vėl.
