Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tėvavardis šalia kitų vardų tarybiniame dokumente.
Tėvavardis (angl.patronymic,rus.oтчество,lenk.nazwisko patronimiczne) – sudėtinėasmenvardžio dalis, susijusi su jo tėvo, senelio vardu. Šios vardo formos gali siekti ir gilesniusgiminystės su protėviais ryšius. Mokslinėje literatūroje tėvavardžiui apibrėžti naudojamapatronimo[1] sąvoka. Giminystės ryšys gali būti siejamas ir su asmens motinos bei jos protėvių iš motinos pusės vardais. Nors tėvavardžiai dar plačiai naudojami daugelyje pasaulio tautų, tačiau juos keičia šeimų vardai, t. y.pavardės.
Lietuvoje naudojama tradicinė dvinarė sistema – vardas ir pavardė, norssovietmečiu įpasus ir kitus dokumentus ir buvo dirbtinai įrašomas tėvo vardas, buvo skatinama jį naudoti.Rytų slavų kraštuose irBulgarijoje išlaiko tradicijas trinarė sistema – vardas, tėvavardis ir pavardė. Kai kuriose tautose tėvavardis neatsiejamas nuo tradicijos suteikti kelis vardus, taip pat turėti net kelias pavardes.
Tėvavardžiai paprastai „išduoda“ jų atsiradimą šeimos varde, t. y. pavardėje. Daugeliskeltų,anglų,skandinavų,iberų,slavų, dalisbaltų pavardžių kilę iš tėvavardžių, pvz., Vilson – Viljamo sūnus, Fernandez – Fernando sūnus, Karlson – Karlo sūnus, Ivanov – Ivano sūnus. Kitose tautose prigijo tėvo paskutinio vardo suteikimas vaikams bei sutuoktinei. Tokiose šalyse, kaipIslandija, naudojama dvinarė sistema – vardas ir tėvavardis, o pavardes gali turėti tik užsieniečiai.
