Suvokimas – esminėpažinimo proceso dalis, susijusi sumąstymu,atmintimi,dėmesiu, be to suvokimą veikia pažinimomotyvai,emocijos, jam įtakos turi suvokėjotikslai, todėl suvokimo procesai yra intencionalūs (kryptingi), jais išskiriamasinformacinis situacijos turinys. Pagal jį subjektas gali palyginti suvokiamus objektus su savo atmintyje saugomais ankstesniais tų objektų vaizdais bei aprašais ir juosatpažinti (t. y. priskirti vienai ar kitaisemantinei klasei (kategorijai)).Suvokimas panašus į mąstymo procesą tuo, kad gali transformuoti vaizdą ir padaryti jį tinkamą sprendimui priimti. Tokie perkūrimai, dažnai nesąmoningi, gali padėti subjektui išspręsti iškylusius uždavinius.Realybei adekvatųsuvokimą reiktų skirti nuoiliuzijų.
Mokslinęsuvokimo sampratą plėtojo filosofai, fizikai, fiziologai, kibernetikai.XX amžiaus antrojoje pusėjesuvokimo samprata tapo viena svarbiausių psichologijosproblemų.Tyrimuose naudojamasistebėjimu,eksperimentu, derinami empirinėsanalizės irmodeliavimometodai. Duomenys apiesuvokimo funkcijas, raidą ir struktūrą padeda kurti informacijos atpažinimo ir perteikimo vaizdais (vizualizacija) sistemas, jais naudojamasi techninėje estetikoje, meniniame konstravime,pedagogikoje,sporte ir pan.
Fiziologijojesuvokimas – informacijos priėmimas, atranka ir perdirbimas, sensorinėsinformacijos (reikalingos, siekiant suvokiančiajamprisitaikyti prie aplinkos ar jospasikeitimų, sisteminimas ir organizavimas. Remiantis tokiu apibrėžimu, jutimo organais šiuo atveju laikomi ne visi, o tik tie, kuriais gaunama informacija perdirbamapsichikos pagalba.
Psichologijojesuvokimas yrapsichinisprocesas – daikto, situacijos ar įvykio visumos atspindėjimassąmonėje dėl fizinių dirgiklių tiesioginio jutimoorganų dirginimo. Tuo būdu žmogus suvokiaaplinką, gali jojeorientuotis. Suvokimo rezultatas yra suvokinys – daikto, reiškiniovaizdas.[1] Jis yra tikrinamas ir koreguojamas praktinėje veikloje, bendraujant.
