„Rigvedoje“ jam paskirta 10 himnų. Kai kuriais atvejais yra sunku nuspręsti, kur kalbama apie dievą, o kur apie pačią Saulę. Sūrja turi mažai žmogiškų bruožų, bet jis – dievų visamatančioji akis, ypačMitros irVarunos, kartaisAgnio. Jis yra visažinis ir visamatantis, stebintis visą pasaulį, žiūrintis į gėrį ir blogį, jo žvilgsnis labai greitas.
Jis gimsta Rytuose, kurį pasveikina dainininkai, išeina pro dangaus vartus ir dienos metu apeina žemę ir dangų, tuo atskirdamas dieną nuo nakties (I 50, 7). Sūrja keliauja dangumi be arklių ir vežėčių (I 152, 5), nors ne kartą minimi ir jo arkliai, septyni arkliai (V 45, 9), ratas (VII 63, 2). Kartais jis vaizduojamas paukščio ar netgi skraidančio ežio pavidalu. Pagrindinė Sūrjos funkcija – šviesos, švytėjimo skleidimas, jis apšviečia pasaulį ir išvaiko tamsą, ligas, priešus. Jo spinduliai lyginami su septyniomis kumelėmis, tempiančiomis jo vežimą. Sūrja gydo „medaus“ terapijos („madhuvidja“) dėka (I 191); jo prašo turtų, sveikatos, klestėjimo, palikuonių. Jis laiko dangų („dangaus stulpas“, IV 13, 5), jį sukūrė dievai, kurie ir patalpino danguje („dangaus sūnus“, X 37, 1, 5, 7), po to, kai jis buvo paslėptas vandenyne. Sūrjos kelią nurodėaditjai (kartais jis irgi vadinamas šiuo vardu), patį kelią sukūrė Varuna,Pušanas – jo pasiuntinys.
Vėlyva Sūrjos ikonografija
Sūrjos tėvas –Djausas, motina –Aditi.Ušasė minima kaip jo žmona (VII 75, 5), paskui kurią jis seka; kartais kalbama, jog Sūrja buvo pagimdytas kartu su Ušase. Surjos duktė – Surja (žr. 2). Glaudžiausiai Sūrja yra susijęs su aditjais, Ušase, Agniu, taip pat ir suSoma, kuris vieną kartą buvo pavadintas Surjos tėvu (IX 96, 5). Dažnai Sūrjos irSavitaro funkcijos visiškai sutampa. „Rigvedoje“ minima, jog jį nugalėjoIndra (X 43, 5) ir kad jis pavogė Sūrjos vežimą (I 175, 4; IV 30, 4). Šis motyvas dažnai aiškinamas kaip saulės užtemimu lietaus debesiu. Laikotarpyje povedų Sūrja palaipsniui tampa pietryčiųlokapala (sergėtoju).
Epe Sūrjai duodami įvairūs vardai („Dhaumja“ išvardina 108,„Mahabharata“ III 3), kurie sutinkami daugelyje siužetų. Vienas iš jų suriša Sūrja suRahu, persekiojančiu jį. Sūrja iš pykčio grasina savo spinduliais supleškinti visą pasaulį. Dievus apima baimė, irBrahma paliepia savo paukščiuiGarudai pasodinti į Surjos vežimą savo brolįAruną, kad šis užstotų savo kūnu pasaulį nuo kaitrių spindulių. Aruna tampa Sūrjos vežėju ir rytinės aušros dievu („Mahabharata“ I). Sūrjos sūnus nuoKunti buvoKarna („Mahabharata“).Epizode, kuriame dalyvauja Sūrja irDžamadagnis, saulė nusileidžia su baltu skėčiu, kad nuramintų įtūžusį išminčių (XIII 95). „Ramajanoje“ Surja įgija naujus giminystės ryšius; minima jo žmonaSuvarčala, sūnūsSugriva,Šveta irDžjotirmukha. Viename iš epizodųRavana pakyla į dangų ir nori susikauti su pačiu Sūrja („Ramajana“ VII); Surjai priklauso dangiškasis arklysUččaihšravas, pasirodęs išamritos, kai buvo plakamas vandenynas. Stebimi ir kai kurie Surjos suartėjimai suVišnumi. Pvz.,Lakšmė, kuri paprastai laikoma Višnaus žmona, kartais tampa Sūrjos žmona.
Sūrjos įvaizdis atsispindi senovės iranėnų ir graikų mitologijoje ir etimologijoje.
2.Sūrja (sanskrite सूर्या, sūryā, mot. giminės) – Sūrjos duktė (žr. 1) arbaSavitaro.Ašvinai – jos vyrai ir galbūt būtent jai priklauso vardas Ašvini. „Rigvedoje“ Sūrjai paskirtas vestuvių himnas (X 85), kuriame aprašomas Sūrjos ir Somos vestuvės.
