Stibis (lot.stibium) – cheminisperiodinės elementų lentelės elementas, žymimasSb, eilės numeris 51.[1]
Graikai vieną stibio junginį (Sb2S3) vadinostimmi, romėnai –stibium. Manoma, kad šis žodis turįssomališką kilmę.
Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos:anti – priešdėlis, nurodantis priešybę +monos – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.
Stibis, simbolis Sb – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabiliųizotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis –grynuolių klasėsmineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 630 °C, užvirimo temperatūra apie 1634 °C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių, ir nemetalų savybių.
Pr. m. e. Stibį naudojo senovės babiloniečiai.1789 m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi sudeguonimi ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja suhalogenais. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose irsieros rūgštyse (susidaro chloridai ir sulfatai). Reaguoja su koncentruotaazoto rūgštimi. Skystas stibis turi ypatingą savybę – šaldamas plečiasi (vanduo irgi – vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės – 0,02 miligramo), mažiau – sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasiskydliaukėje,kepenyse,blužnyje,kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuosfermentus, slopina kai kuriasangliavandenių,baltymų irriebalų apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.[2]
 | Šis straipsnis apiecheminį elementą yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį. |
