Popiežius Steponas II (lot.Stephanus II (ar III);714 m.Romoje –757 m.balandžio 26 d. ten pat) –popiežius nuo752 m.kovo 26 d. iki savo mirties 757 m. balandžio 26 d. Buvo popiežiausZacharijaus įpėdiniu po išrinktojo popiežiaus Stepono (kartais vadinamo taip pat Steponu II), kuris mirė po trijų dienų taip ir neįšventintas į vyskupus. Dvasininkas Steponas nelaikytas popiežiumi, jo įpėdinių vardai buvonumeruojami II-IX.
Stepono II valdymas žymi istorinį bizantiškosios ir frankiškiškosios popiežysčių skirtumą.
751 m.langobardų karaliusAistulfas užkariavoRavenos egzarchatą ir atkreipė dėmesį į Romos hercogystę.[1]VIII a. viduryje santykiai tarp popiežių irRytų Romos imperatorių buvo įtempti dėlIsaurų dinastijos paramosBizantijos ikonoklazmui. Išlaikyti politinę Romos kontrolę tapo sunku, jos saugumui grėsė langobardų užpuolimas. Steponas II keliavo įParyžių ieškoti pagalbos pas pirmąjįKarolingų dinastijos frankų karaliųPipiną Trumpąjį. Nors frankų kilmingieji pritarė karinei kampanijaiLombardijoje, bet Pipinas pareiškė savo kainą. Popiežius konsekravo Pipiną antrą kartą dosnioje ceremonijojeSen Deni vienuolyno bazilikoje, dar ir tituluodamas jį „romėnų patricijumi“ – pirmą kartą popiežiaus civilių valdovų karūnacijų istorijoje. Pipinas sumušė langobardus, užėmė šiaurinę Italiją, bei įteikė popiežiui dovaną - teritorijas, anksčiau priklausiusias Ravenos egzarchatui. Praktiškai tai lėmėPopiežiaus srities įkūrimą. Vadinamąją „Pipino dovaną“756 m. patvirtino Pipinas, o jo sūnusKarolis Didysis tėvo dovaną patvirtino774 m.[2]
