Sibiras (rus.Сибирь) – didelis gamtinis regionas, užimantis rytinęRusijos dalį ir iš dalies sutampantis suŠiaurės Azija. Sibiras sudaro 77 % Rusijos ploto (13,1 mln. km²), bet ten gyvena tik 28 % šalies gyventojų (40 mln.). Sibiras dengia ~10 %Žemės sausumos.
Geografiškai Sibiras dalinamas į du svarbiausius regionus: Vakarų Sibirą, esantį tarp Uralo kalnų irJenisiejaus upės, bei į rytus nuo Jenisiejaus esantį Rytų Sibirą:
Vakarų Sibiras. Beveik visą Vakarų Sibirą užima didelė, plokščiaVakarų Sibiro lyguma, šiaurėje užsibaigiantiJamalo beiGydano pusiasaliais. Ją dengia storaskainozojaus aliuvio sluoksnis su dideliaisnaftos irgamtinių dujų telkiniais. Vakarų Sibirui taip pat priklauso rytiniai Uralo kalnų šlaitai.
Pietų Sibiras. Kartais išskiriamas dar ir trečias Sibiro regionas – Pietų Sibiras. Jis pirmiausia apimaAltajaus irSajanų kalnų masyvus. Altajuje yra aukščiausia Sibiro vieta –Beluchos kalnas (4506 m).
Didžiojoje Sibiro dalyje būdingas subarktinis irvidutinių platumų klimatas, o Arkties vandenyno salose –arktinis klimatas. Dėl didelių nuotolių nuo vandenynų Sibirui būdingasžemyninis ir ryškiai žemyninis klimatas, sudarantis itin ekstremalias ir rūsčias klimatines sąlygas. Beveik visoje Sibiro teritorijoje vidutinė metinė oro temperatūra yra žemiau 0 °C. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -16 °C pietų Sibire iki -48 °C rytų Jakutijoje. Pastarajame regione yra ir Šiaurės pusrutulio bei visos Žemės, išskyrus Antarktidą, šalčio polius –Oimiakono gyvenvietėje užfiksuota −67,7 °C temperatūra.[4] Viduržiemyje Sibire susidaro galingasSibiro anticiklonas, todėl ilgam įsivyrauja giedri, nevėjuoti orai, išsilaiko plonasniego danga.
Vasara šiaurės Sibire labai trumpa, temperatūra tepakyla iki 5–10 °C. Einant toliau į pietus, vasaros tampa šiltesnės ir ilgesnės, liepos mėnesio vidurkis pasiekia 23 °C, o kartais oras įkaista iki 35–40 °C[5].
Suminė saulės radiacija šiaurės Sibire siekia 60–80 kcal/cm², vidurio Sibire 60–80 kcal/cm², o pačiuose pietuose 100–120 kcal/cm². Oroslėgis žiemą labai skirtingas, nuo 1012–1018 mb šiaurėje iki daugiau nei 1040 mb pietuose. Vasarą slėgis išsilygina apie 1006–1012 mb[5].
Kritulių kiekis gan skirtingas – nuo 100–200 mm šiaurės rytų Jakutijoje iki daugiau nei 2000 mm Altajaus šlaituose. Didžiausia dalis kritulių iškrenta vasarą,lietaus pavidalu. Tolimuosius Rytus veikiamusonai, todėl ten irgi būdingas didelis kritulių kiekis (>700 mm).
Dėlamžinojo įšalo ir mažo garuojamumo Sibire susidaręs labai tankus hidrologinis tinklas. Beveik visas Sibiras priklauso Arkties vandenyno baseinui, tik rytai (Tolimeji Rytai) – Ramiojo vandenyno baseinui. Visos svarbiausios upės teka iš pietų (nuo kalnų) į šiaurę (vandenyną):Obė,Jenisiejus,Lena,Jana,Kolyma,Indigirka. Pirmosios trys yra vienos ilgiausių pasaulio upių[6] ir turi daug ilgų intakų (Irtyšius,Tobolas,Išimas,Angara,Žemutinė Tunguska,Viliujis,Aldanas,Vitimas ir kt.). Iš Ramiojo vandenyno baseino upių ilgiausia yraAmūras.
Visos upės žiemą pasidengia storuledo sluoksniu, o mažesnės dažnai įšąla iki dugno. Balandžio–birželio mėnesiais ledai suaižėja ir prasidedaledonešis. Kadangi pietų Sibire ledonešis prasideda anksčiau, negu šiaurėje, kyla milžiniškos ledų sangrūdos irpotvyniai. Vasarą vandens lygis nukrenta, o spalio mėnesį upės vėl pradeda dengtis ledu. Dauguma Sibiro upių sudaro daugybęmeandrų, protakų.
Šiaurinėje Sibiro dalyje telkšo nesuskaičiuojama galybė palyginti nedidelių, apvalių, termokarstinių ežerėlių. Didieji Sibiro ežerai yra tektoninės kilmės, iš jų didžiausias yraBaikalas (giliausias pasaulio ežeras). Kiti dideli ežerai yraTaimyro ežeras,Čanai,Teleckojės ežeras,Lamos ežeras,Chantajaus ežeras. Sibire yra ir didelipelkių plotai, ypač Vakarų Sibiro lygumoje.
Beveik visą Sibirą išskyrus jo pietvakarius ir pietryčius apėmęsamžinasis įšalas. Dėl jo susidarę įvairūs kriolotiniai dariniai –ampalai,bulgunjachai ir kt.
Centrinėje Sibiro dalyje slūgso įšalętaigos dirvožemiai, Vakarų Sibire –jauriniai beivelėniniai-jauriniai dirvožemiai, šiaurėje – Arkties ir tundrosglėjiniai dirvožemiai. Pietinę ir rytinę dalį apima kalnų taigos (daugiausia jauriniai) dirvožemiai, besikaitaliojantys su kalnųtundrų dirvožemiais. Pačiuose pietuose yra pievųjuodžemių,miškų pilkžemių, stepių zonos juodžemių, kalnų juodžemių,rudžemių ir pilkžemių ruožų. Upių slėniuose plyti salpiniaialiuviniai dirvožemiai, o Kamčiatkoje bei Kuriluose – vulkaninės kilmės turtingihumusu velėniniai dirvožemiai[5].
Maumedžių miškas prieVyngapuro upės.Tekšė – dažnas Sibiro augalas.
Sibire gan ryškiai išreikštas platuminis zoniškumas. Didžiąją regiono dalį dengiataiga – vakaruose būdingi tamsūs taigos miškai, sudaryti išeglių,kedrinių pušų irkėnių, besikaitaliojantys supušų miškais,Angaros baseine plytimaumedžių ir pušų miškai, Jenisiejaus ir Lenos tarpupyje – maumedžių miškai ir retmiškiai. Šiaurėje taiga pereina įmiškatundrę, kur augaberžai, eglės ir maumedžiai. Į šiaurę nuomedžių ribos plytitundra, kur augasamanos,kerpės, pūkuočių kupstai ir krūmokšniai, o Arkties vandenyno pakrantėje bei salose driekiasiarktinės dykumos ir arktinė tundra. Pietvakarių Sibire augadrebulių ir beržų miškai, kurie toliau pietuose pereina įmiškastepes, o pačiuose pietuose – į velėnines varpinių stepes (Barabos stepė,Kulundos stepė) irvarpinių beibitkrėslių stepes (pietųUžbaikalė). Kalnuose daugiausia auga kalnų taiga, kalnų maumedžių miškai ir kalnų tundra. Kamčiatkoje augaErmano beržų retmiškiai ir aukštų žolių pievos, o kalnuose – žemųjų pušų iralksnių sąžalynai.Primorėje auga mišrieji miškai bei kalnų mišrieji ir plačialapių miškai[5].
Pagal archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad žmonės Sibire gyveno dar prieš 47 000 metų. Čia gyveno ne tikHomo sapiens, bet irneandartaliečiai bei nenustatyta hominidų rūšis, vadinamaDenisovo žmogumi[8]. Iš Sibiro, per užšalusįBeringo sąsiaurį (Beringiją), pirmieji žmonės pasiekė Ameriką. Pasak antropologoVasilijaus Radlovo, pirmieji centrinio Sibiro gyventojai (autochtonai) buvę Jenisiejaus žmonės, kurių vienintelė išlikusi iki šių dienų tauta yraketai. Sibiro ežerų pakrantėse kūrėsineolitinės gyvenvietės, o gausūskurganai rodo, kad čia gyvenusi gausi žmonių populiacija.
Ankstyvaisiais viduramžiais į pietus nuo Sibiro kūrėsi mongolų valstybė.Mongolai palaikė ryšius su Pietų Sibiro tautomis, kurias vadinourianchajais.1206 m.Čingischanas užkariavo dalį pietinių Sibiro tautų, o1207 m. jo sūnusDžuči įMongolijos imperijos sudėtį pajungė urianchajus,oiratus,bargus, chakasus,buriatus,tuvius ir kirgizus. Sibiro žemės buvo padalintos į 3tumenus. Sibiriečiai mokėjoduoklę mongolams kailiais,sakalais, moterimis, žirgais. Sudarytajamų sistema.XIII a. mongolams ir jų sąjungininkams tiurkams buvo pavaldus visas pietų Sibiras.
XVI a. carinė Rusija nukariavototorius ir kitas Pavolgio bei Pauralės tautas ir gavo laisvą koridorių į Sibirą. Turtingų pirkliųStroganovų iniciatyva į Sibirą pradėjo keltis naujakuriai, besivertę žemės ūkiu, gyvulininkyste, rūdų, druskos gavyba. Stroganovai pasamdėkazokų būrius saugoti gyvenvietes nuo totorių antpuolių.1577 m. kazokų vaduiJermakui pasiūlyta sudaryti armiją ir užkariauti Sibiro chanatą.1581 m. Jermakas su 1636 žmonių armijaTagilo,Turos irTobolo upėmis pasiekė chanato sostinęKašlyką ir ją apgulė.1582 m. Čiuvašų kyšulio mūšyje Jermakas nugalėjo chanoKučiumo armiją, tačiau1585 m. Kučiumas netikėtai užpuolė Jermaką ir jo kazokus. Jermakas žuvo, o kazokai buvo priversti atsitraukti.
XVII amžiaus gynybinis bokštas (ostrogas).Jeniseiskas buvo vienas svarbiausių Sibiro miestų. Apie 1750 m. statyta cerkvė.
XVII a. pr. Rusija dėl vidinių problemų aktyvios kolonizacijos nebevykdė, bet vėliau vėl prasidėjo imperijos plėtra į Sibirą. Kazokai skverbėsi į regioną iš Uralo kalnų ir rinkokailių beidramblio kaulo duoklę. Tuo tarpu Arkties vandenyno pakrantėmis į Sibirą ėmė keliauti rusaipomorai. Jie įkūrėMangazėjos, o vėliauTuruchansko miestus Vakarų Sibire ir ten vykdė prekybą žvėrelių kailiais. Kolonizatoriai upių pakrantėse statydavoostrogus – medines, kvadratinio planotvirtoves. Šalia tokių ostrogų susikūrė daug Sibiro miestų.1620 m. iš Turuchansko išvykęs kailių prekeivisDemidas Pianda keletą metų keliavo Sibiro upėmis, kol pasiekė jakutų žemes prie Lenos. Jis laikomas pirmuoju Sibiro didžiuoju keliautoju.1627 m. Jenisiejaus vaivada paskirtasPiotras Beketovas. Jis pirmasis pasiekė buriatų žemes, ten įkūrė Rybinskioostrogą, o vėliau keliavo Lenos upe ir1632 m. įkūrėJakutsko ostrogą. Jakutskas netrukus tapo svarbiu punktu, iš kurio buvo tyrinėjamas Rytų Sibiras.1639 m.Ivanas Moskvitinas tapo pirmuoju rusu, pasiekusiu Ramiojo vandenyno (Ochotsko jūros) krantą[9].1643 m. rusai pasiekė Baikalo ežerą, kelerių metų bėgyje atradoDaūriją, Kolymos upę,1648 m.Semionas Dežniovas pasiekėDežniovo kyšulį ir perplaukė Beringo sąsiaurį.XVII a. vid. rusai jau buvo pasiekę ir ištyrinėję daugelį Sibiro kraštų, įkūrę ostrogus strateginėse vietose.
XVII–XVIII a. į Sibirą kėlėsirusai, bėgę nuo persekiojimų,baudžiavos, kūrėsisentikių bendruomenės. Vietinių gyventojų antpuoliai susilpnėjo, Sibire ėmė kurtis pramonės įmonės, kasyklos.Petro I laikais sudarytaSibiro gubernija. Sibiras palaipsniui tapo politinių priešų bei kaliniųtremties vieta. Po nepavykusiosdekabristų sukilimo1825 m. daug sukilėlių išsiųsta įkatorgą Sibire. Vėliau jie prisidėjo prie miestų ir kultūrinio gyvenimo steigimosi Sibire.
Visgi Sibiro įsisavinimą ilgą laiką stabdė prastas susisiekimas, be upių vienintelė arterija buvoSibiro traktas.XIX a. pab. pradėtas statytiTranssibiro geležinkelis leido suklestėti miestams, pramonei, kalnakasybai pietų Sibire.1893 metais buvo įkurtas dabar didžiausias Sibiro miestas –Novosibirskas. Nepaisant to, centriniai Rusijos rajonai tebebuvo apgyvendinti tankiai, o Sibire dirvonavo derlingos žemės plotai.1906–1911 m.Piotras Stolypinas pradėjo kampaniją, ragindamas europinės Rusijos valstiečius keltis į Sibirą. Manoma, kad šios kampanijos metu persikėlė ~3 mln. žmonių.1908 m. Sibire įvyko mįslingasTunguskos incidentas.
Gulago kaliniai tiesia Kolymos traktą.
Rusijos pilietinio karo metais Sibiras buvo toli nuo to meto Rusijos aktualijų, dauguma žmonių buvo valstiečiai, gyveno kaimuose[10].Aleksandras Kolčiakas, buvęs vienu baltagvardiečių lyderių, siekė sukurti Sibiro autonomiją[reikalingas šaltinis]. Tarybinių metų pradžioje sibiriečiai kentėjo nuo skurdo, buvo politinė ir socialinė suirutė.1930 m. prasidėjokolektyvizacija, o stambūs žemvaldžiai „išbuožinti“.II pasaulinio karo metais į Sibirą perkelta didelė dalis ginkluotės, ginklų gamyklų, valdžios įstaigų.
Tarybiniais metais pradėtas intensyvus Sibiro įsisavinimas – pradėtos tiesti geležinkelio linijos, ėmė kurtis miestai, gamyklos, kasyklos ne tik pietų Sibire, bet ir atšiauriuose centriniuose ir šiauriniuose rajonuose. Vietinės Sibiro tautos priverstinai paverstos sėsliomis, sudarytikolūkiai irtarybiniai ūkiai. „Valstybės priešai“, kaliniai, „buožės“, atitremti į Sibirą ir administruojamiGulago, statė kelius, miestus, dirbo kasyklose, miškų kirtavietėse. Buvo sukurti grandioziniai planai Sibiro upes pasukti į sausringą Centrinę Aziją, bet jie taip ir nepradėti vykdyti. Tuo tarpu ant Sibiro upių pastatyta daughidroelektrinių. Sibire kūrėsi daugelis TSRS ginkluotės gamyklų,uždarųjų miestų, kur vystyta karinė, branduolinė pramonė.
Po TSRS žlugimo, Sibiras kaip ir likusi Rusija susidūrė su rimtomis socialinėmis problemomis. Tiesa, Vakarų Sibire, kur yra pagrindiniai šalies naftos ir dujų telkiniai, statomi nauji ir modernizuojami seni miestai, tiesiami plentai ir geležinkeliai, vystomas kultūrinis gyvenimas. Kuriami ambicingi planai naujų geležinkelio linijų, hidroelektrinių statyboms. Regione jaučiama didelė kinų kapitalo įtaka, be to, keliasikinų naujakuriai.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Sibiro pavadinimas minimasXIII a. –persų žemėlapyje, kur įvardintas kaip „Sebur“. Vardo kilmė neaiški, tačiau žodisseber pažodžiui ištotorių kalbos reiškia „valyti, šluoti“ arba „pūsti vėją“. Pagal kitą versiją šis pavadinimas totorių kalba reiškia „mieganti žemė“ (Sib „užsnūsti' +ir „žemė“), tačiau šis junginys neatitinka tiurkų gramatikos (būtųirsib).Mongolų kalbašibir reiškia pelkėtą, beržais apaugusią vietą[11]. Siūlomas variantas, kad pavadinimas „Sibiras“ kilo nuo pietų Urale gyvenusios gentiessabirų.
Didžiausias Sibiro miestas – Novosibirskas.Kaimas Sibire (Jarkai, Krasnojarsko kr.)
2002 m. Rusijos surašymo duomenimis Sibire gyveno 39,1 mln. žmonių. 1990–2010 m. regione gyventojų sumažėjo 2 milijonais – daugiausia dėl jaunimo emigracijos į europinę Rusiją[12]. Čia taip pat yra neigiami gimstamumo/mirtingumo rodikliai, paplitęsalkoholizmas,narkomanija,bedarbystė[13].
Sibiras yra vienas rečiausiai gyvenamų pasaulio regionų. Vidutinis gyventojų tankumas tesiekia 3 žm./km². Absoliuti dauguma Sibiro gyventojų gyvena pietuose, ypač regione aplink Transsibiro geležinkelį, nuo Jekaterinburgo vakaruose iki Irkutsko rytuose. Čia susitelkę beveik visi Sibiro didmiesčiai. Kita tankiau gyvenama teritorija yra pietų Primorė. Likusioje Sibiro dalyje gyventojų tankumas labai mažas, daug kur žemiau 1 žm./km². Daugelis to krašto gyvenviečių įsikūrę prie didžiųjų upių.
Dabar didžioji dauguma Sibiro gyventojų yrarusai, taip pat daug surusėjusiųukrainiečių,baltarusių,Volgos vokiečių[14]. Dėl tremčių, vidinės migracijos TSRS laikais čia yra irlenkų,lietuvių,latvių,baškirų,kazachų,žydų ir kt. tautų atstovų. Tiesa, dauguma šių žmonių gyvena tankiau gyvenamame pietų Sibire bei kituose didesniuose Sibiro miestuose. Tolimuosiuose Rytuose gyvena >40 tūkst.kinų, taip pat yrakorėjiečių.
Tradiciškai Sibire buvo plačiai praktikuojamasšamanizmas. Netgi pats šis terminas kildinamas iš Sibiro kalbų. Iš Sibiro šamanistines tradicijas paveldėjotiurkai,vengrai, Amerikos tautos[15]. Su šamanizmu glaudžiai susijusi vietinių tautų muzika, kurios komponentais yragamtos garsų pamėgdžiojimas,virštoninis dainavimas, šamano būgno mūšimas, grojimasdambreliu (chomusu) ir kt. Tiurkų tautų šamanistinis tikėjimas vadinamastengrizmu.
Išvystyta sunkioji pramonė: juodoji ir spalvotojimetalurgija, mašinų, automobilių, įrengimų gamyba, chemijos ir naftos perdirbimo pramonė. Jūrų, upių pakrantėse veikia žuvies perdirbimo gamyklos, prie miškų –medienos kirtimo ir apdirbimo, popieriaus irceliuliozės pramonės įmonės. Prie didžiųjų upių įrengta nemažai galingųhidroelektrinių:Sajanų-Šušenskojės,Bratsko, Irkutsko, Krasnojarsko, Zėjos, Ust Ilimsko, Burėjos, Novosibirsko. Veikia keletas šiluminių elektrinių,Bilibino atominė elektrinė.
Dėl klimato sąlygų didžiojoje Sibiro dalyje žemės ūkio vystymas ribotas, tačiau šiltesniuose ir derlingais juodžemiais pasižyminčiuose Sibiro pietuose auginamikviečiai,rugiai,miežiai,saulėgrąžos,cukriniai runkeliai, Primorėje –kukurūzai irryžiai. Pietiniuose rajonuose auginami pieniniai ir mėsiniaigalvijai, o šiaurėje verčiamasielnininkyste. Sibiro upėse, Ramiojo vandenyno jūrų pakrantėse vykdoma pramoninėžvejyba,krevečių,krabų, jūrinių žinduolių gaudymas. Taigoje veikia kalinių žvėrelių ūkiai. Sibiro taiga yra didžiausias pasaulyje miškas, todėl čia intensyviai kertama mediena.
Dėl atšiauraus klimato, amžinojo įšalo, miškingų, pelkėtų plotų, upių gausos Sibire susisiekimas sudėtingas. Svarbiausios susisiekimo arterijos yra geležinkeliai:Transsibiro geležinkelis,Baikalo-Amūro magistralė, Tiumenės-Surguto geležinkelis. Tarybiniais metais pradėtas, bet taip ir nebaigtas ambicingasTranspoliarinio geležinkelio projektas. Svarbiausi automobilių keliai yraBaikalo plentas (M51, M53, M55),Amūro plentas (M58),Lenos plentas (M56) irKolymos traktas (M56). Tiesa dauguma šių kelių, jau nekalbant apie regioninius ir vietinius kelius, neturi tvirtos dangos ir dalį metų gali būti neišvažiuojami arba sunkiai pravažiuojami[18]. Geriausia judėti sausumos transportu yra žiemą – per užšalusį gruntą, upes susidarožiemos keliai. Šiauriniame Sibire svarbiausia susisiekimo priemonė yra laivai, tačiau dėl trumpų vasarų navigacinis laikotarpis trumpas, vėliau tenka keliauti suledlaužiais. Dėl didelių atstumų ir prastų sausumos transporto sąlygų išvystytas aviacinis tinklas.
Nors Sibiras pasižymi dideliais neliestais laukinės gamtos plotais, tai vienas užterščiausių pasaulio regionų. Čia yra vienas užterščiausių pasaulio miestų Norilskas, o tokie miestai kaipNovokuzneckas,Angarskas, Omskas, Krasnojarskas,Bratskas ir Novosibirskas išmeta daugiau atmosferinių teršalų, negu visa Maskva. Orą teršia sunkiosios pramonės gamyklos, dirvožemį ir gamtą – kasyklos, naftos verslovės. Jau 1970 m. Sibiro miestai per dieną išleisdavo vidutiniškai 3,7 tonų pramoninių atliekų, kuomet centrinėje Rusijoje šis rodiklis buvo 0,7 t[19]
.JPG)
.jpg)
