Sentikybė (rus.cтарообря́дчество, древлеправосла́вие) – rusųstačiatikių organizacijos ir religiniai judėjimai, nepripažįstantysRusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653–1666 m. patriarcho Nikono ir caroAleksejaus Michailovičiaus. Sentikybės išpažinėjai vadinamisentikiais (rus.староверы) arbasenaapeigininkais (старообрядцы).
1653 m. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir patriarchasNikonas, norėdami suvienodinti Rusijos stačiatikių apeigas su graikiškosiomis, ėmėsi daugybės pakeitimų – įsakyta žegnotis ne dviem, o trimis pirštais, uždrausti nusilenkimai iki žemės, žodžio „Jėzus“ rašyba pakeista išИсус įИисус, imtasi taisyti religinių knygų, po reformos keitėsi dvasininkų drabužiai, imtos kitaip įrenginėti cerkvės. Dėl šitokių naujoviųXVII a. vid. Rusijoje kilo aršūs dvasininkijos ginčai, tačiau Nikono šalininkai, remiami caro, nugalėjo, o atsisakantys priimti reformas imti laikyti „atsaklūnais“ (rus.раскольники).1667 m. Maskvos soboras paskelbė senąsias rusų apeigas erezija, o jas praktikuojančius atskyrė nuoRusijos Stačiatikių Bažnyčios (paskelbėanatemą).
Nuo to laiko senųjų apeigų išpažinėjai, kurie, savo ruožtu, naująsias apeigas ir tradicijas laikėerezija, buvo nuožmiai persekiojami visoje Rusijos carystėje. Uolūs sentikystės gynėjai protopopasAvakumas ir bojarinėFeodosija Morozova XVII a. antroje pusėje buvo nukankinti, 1676 m. carinė kariuomenė užėmė sentikystę palaikiusįSolovkų vienuolyną ir išžudė beveik 500 jo gynėjų.[1] Dėl šitokios priespaudos sentikiai buvo priversti trauktis į atokias, periferines Rusijos sritis, taip pat į artimiausią užsienį – didelė jų dalis persikėlė įAbiejų Tautų Respublikos žemes – dabartines Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Taip pat daug sentikių įsikūrėEstijoje. Nuo patXVII a. ikiXX a. pr. carinė valdžia bei naujųjų apeigų Rusijos stačiatikių bažnyčia taikė didesnę ar mažesnę priespaudą sentikių atžvilgiu – nuo persekiojimų ir žudynių, iki mokesčių už barzdos nešiojimą (Petro I laikais) bei bandymų perkalbėti sentikius grįžti į „tikrąjį tikėjimą“ (Aleksandro III,Jekaterinos II laikais).
Iki 1905 m. balandžio 17 d.[2][3] sentikiai Rusijos imperijoje oficialiai vadinti „atskalūnais“ (раскольники), o iki1909 m. persekiojami kaip valstybės ir bažnyčios priešai. XX a.Maskvos patriarchato pozicija sentikių klausimu sušvelnėjo, buvo panaikinti 1656 m. sentikiams skirti prakeikimai.[4] Šių prakeikimų panaikinimas neprisidėjo prie eucharistinio sentikių ir stačiatikių bendravimo. Sentikiai kaip ir anksčiau tik save laiko pilnaverčiais krikščionimis, o Maskvos patriarchatui priklausančius tikinčiuosius – kitatikiais. Nors1905 m. carasNikolajus II paskelbė sentikiams religinę laisvę, netrukus prasidėjęs bolševikmetis (nuo 1917 m. Rusijoje, nuo 1940 m. Lietuvoje) toliau vertė sentikius vengti viešumos, slapstytis, nes komunistinė sistema buvo priešiška visų religijų atžvilgiu. Dėl tokios priespaudos, daug sentikių pasislėpė arba buvo ištremti į atokiasSibiro sritis, emigravo įJAV,Kanadą,Australiją,Kiniją,Kazachstaną,Gruziją,Rumuniją, netgi įBoliviją,Urugvajų,Argentiną Pietų Amerikoje. Dauguma šių sentikių bendruomenių išlaikė labai uždarą gyvenimo būdą, verčiasi rankiniu žemės ūkiu, dažnai vengia technologinių naujovių.[5][6] Pavyzdžiui, visoje buvusioje TSRS pagarsėjo sentikiųLykovų šeima, kuri1936 m., bėgdama nuo stalinistinių represijų, pasitraukė į visiškai negyvenamą taigąChakasijoje (pietų Sibiras) ir ten pragyveno visiškoje atskirtyje nuo išorinio pasaulio iki 1978 m., kol sentikius atsitiktinai atrado geologų ekspedicija. Net ir po to, nė vienas Lykovų šeimos narys nesikėlė gyventi kitur.[7]
Kadangi sentikiai atskilo nuo tuometės bažnytinės hierarchijos, nebeliko vieningos organizacijos, sprendžiančios teologinius klausimus, todėl sentikiai ėmė skirstytis į atšakas. Pagrindinės dvi sentikių atšakos –popininkai irbepopiai. Sentikiai popininkai pasirinko nuosaikesnę laikyseną – paliko galioti 7 krikščioniškussakramentus ir visą iki Nikono reformos veikusią bažnytinę tvarką. Popininkai pripažino iš naujųjų apeigų stačiatikių į sentikybę perėjusių dvasininkų įsteigtą hierarchiją (didžiausia tokia yra dab. Ukrainoje įsteigtaBelokrinicos hierarchija,1846 m. įsteigta buvusio Bosnijos metropolitoAmbrozijaus; ši hierarchija dar vadinamaRusijos stačiatikių sentikių bažnyčia). O bepopiai sentikiai skelbė „Antikristo laikų atėjimą“, nebepripažino dvasininkijos, atšaukė daugelį sakramentų, išskyruskrikšto,atgailos (dalis pripažįsta irsantuokos sakramentą).[1] Neturėdami jokioshierarchijos, bepopiai sentikiai suskilo į daug atšakų, skirtingai vertinančių sakramentų reikšmę. Nuo1800 m. dalis sentikių pradėjo jungtis prie Maskvos metropolitoPlatono pasiūlytosvientikybės – sentikiams buvo leista atlikti apeigas savaip, tačiau jie turėjo pripažinti Sinodo hierarchiją ir jo paskirtus dvasininkus. XIX a. pab.–XX a. pr. bepopių sentikių radikalumas ėmė menkti, pvz., Lietuvoje vietoje santuoką neigusiųfedosejininkų įsitvirtino santuoką pripažįstantys pomorai,[1] likę negausūs fedosejininkai tarėsi, ar priimti caro manifestą dėl religinės laisvės, o pomorai ėmėsi steigti oficialius maldos namus, registruoti bendruomenes.[1]
Reformuota buvo daugiausia apeigos, todėl jomis sentikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės, pvz.: sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas aleliuja gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas irikonas, tik trijų kryžmų kryžių, kitaip atlieka krikšto apeigas, nepripažįsta jokiųpatepimų, sutvirtinimo ir Komunijos. Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys – popininkai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta. Popininkų dvasiniu ir kultūriniu centru tapo Maskvos Rogožo, bepopių – Preobražensko kapinės.
Sentikiai išlaikė daug senojo rusų folkloro, tradicinę drabužių dėvėseną, ikonų gamybos meną, jie taip pat išlaikę Artimųjų Rytų ir apskritai Rytų religijoms būdingą ypatingą pagarbą knygoms (ypač šventraščiams), žodinę šventųjų tekstų perdavos tradiciją.
Jau nuo caroPetro I laikų sentikiai buvo žymiausi ikonų kolekcininkai. Jų šventovėse visada susiformuodavo įspūdingi senųjų ikonų rinkiniai. Vienuolynų mokyklose sentikių vaikai, be skaitymo, rašymo, buvo mokomi ikonų tapymo pagrindų, visų pirma – senųjų ikonų kopijavimo.
Vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Jie priklauso bepopių krypčiai. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m.Girelėje (Anykščių r.). 1728–1755 m.Gudiškių sentikių vienuolynas veikėGudiškėse, 1755–1841 m. –Degučiuose (Zarasų r.). 1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35 000 tikinčiųjų.
Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 23 330 sentikių (tai sudaro 0,77 % šalies gyventojų). Tiek procentiškai, tiek skaičiumi nuo 2001 m. jų šiek tiek sumažėjo (plg. 27 073 – 0,78 %).[8] Didžiausios bendruomenės išlikusios Rytų Lietuvoje –Vilniaus mieste (5593) irrajone (1003),Zarasų (2056),Švenčionių (1316),Rokiškio (1076),Ignalinos (658) rajonuose; taip patKlaipėdoje (2312),Kaune (1990),Jonavos rajone (1238),Šiauliuose (576),Panevėžyje (427). Sentikių visai nėra arba jų skaičius neženklus Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Dzūkijoje.[9] 2011 m. Lietuvoje buvo 53 sentikių cerkvės (41 medinė ir 12 mūrinių) – dalis jų nebeveikiančios (kaimuose) arba veikia tik bendruomenės švenčių ar minėjimų proga.[1]
Sentikių bendruomenei vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba, kurios būstinė yraVilniuje.
Lietuvoje sentikiai gyvena ar anksčiau gyveno šiose bendruomenėse:
 | Vikiteka: Sentikybė – vaizdinė ir garsinė medžiaga |
