Sent Lusija – viena išPriešvėjinių Antilų salų, vardą gavusi nuoŠventosios Liucijos. Pirmieji europiečiai saloje apsilankė apie1500 m. Pirmąją kolonizaciją įvykdė Prancūzija1660 m. Didžioji Britanija valdė salą nuo1663-ųjų iki1667-ųjų, vėliau 14 kartų kovojo dėl šios salos su Prancūzija, kol galiausiai visiškai užvaldė Sent Lusiją1814 m. Nuo1958 iki1962 m. šalis buvoVest Indijos federacijos dalis. Nepriklausoma šalimi Sent Lusija tapo1979 m.vasario 22 d.
Sent Lusija –Britų Tautų Sandraugai priklausanti valstybė. Faktinis šalies vadovas – Anglijos karalius, atstovaujamas generalgubernatoriaus. Šis skiria premjerą ir tvirtina ministrų tarybą. Įstatymų leidybos valdžia priklauso dviejų rūmųparlamentui – Asamblėjos Rūmams (17 narių) ir Senatui (11 narių). Galioja 1979 m. konstitucija.
Sent Lusija priklausoKaribų bendrijai (CARICOM) ir Rytų Karibų valstybių organizacijai (OECS).
Vulkaninė Sent Lusijos sala yra labiau kalnuota nei daugelis kitųKaribų jūros salų. Aukščiausia jos vietaMount Gimie iškyla 950 m virš jūros lygio. Saloje yra vienas iš keleto ugnikalnių pasaulyje, į kurio kraterį galima įvažiuoti automobiliu.Kitos dvi viršukalnės saloje vadinamosPitono kalnais. Slėnis tarp jų yra viena gražiausių vietų visame Karibų salyne. 2 909 hektarų teritorija, apimanti Pitonų kalnus, nuo 2004 m. yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Sent Lusijos sostinė yraKastris, jame gyvena trečdalis salos populiacijos. Iš kitų Karibų valstybių sostinių jis išsiskiria paprasta, tačiau spalvinga architektūra. KeliautojamsKastris pristatomas kaip juvelyrų sostinė.
Sent Lusijos kalnai miškingi, juose teka daug sraunių upių. Vulkaninės pėdsakai pastebimi daugelyje salos vietų. Sufrierre, miestelyje, virš kurio kyla ugnikalnių viršūnės, liko ugnikalnio krateris ir kunkuliuojantys purvo klanai. Į pietus nuo salos vidurio plyti sritis su 18 ugnikalnių ir daugybės kraterių grandine. Saloje daug paplūdimių, kai kurie pietvakariniai apnešti juodu vulkaniniu smėliu.
Salosklimatas yratropinis, švelninamas šiaurės rytų vėjų. Lietingas sezonas trunka nuo gegužės iki gruodžio. Rifai aplink salą apgyvendinti daugybės retų žuvų rūšių, tinkami snorkelingui irnardymui.
Žemės ūkis Sent Lusijoje sudaro 5 % salosBendrojo vidaus produkto (BVP). Pagal išauginamų bananų derlių Sent Lusija tarp Karibų jūros valstybių antra. Žemės ūkyje dirba apie 22 % šalies darbo jėgos. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra kokosai, bananai, kakava ir citrusiniai vaisiai. Daugiausiai auginami bananai ir kokosai. Valdžia skatina gyventojus auginti mangus, avokadus, kakavą, kaip papildomus ar pelno produktus.Vandenyse aplink salą žvejojama: 2000 m. sugauta 1795 t žuvų, ypač tunų ir korifenų.
Pramonė Sent Lusijoje sudaro 15 % salos BVP. Pramonėje dirba apie 25 % salos darbo jėgos. Gaminami alkoholiniai gėrimai, apranga, apdirbami kokosai, citrinos, surenkami elektroniniai prietaisai.
Eksportuojami bananai, apranga, kokosai, kakava, citrusiniai vaisiai. Importuojamas maistas, chemikalai, degalai, įvairios mašinos, transporto įranga. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yraDidžioji Britanija irJAV.
Didžioji dauguma (82,5 %) salos gyventojų yra juodaodžiai. 11,9 % gyventojų yra maišytos rasės, 2,4 %indiškos kilmės, 1 % baltieji (prancūzų, anglų, airių kilmės). Taip pat yra šiek tiek libaniečių, sirų, iš Rytų Azijos kilusių gyventojų. Oficiali Sant Lusijos kalba yraanglų, tačiau tarp gyventojų (80 %) paplitusikreolinė kalba (Kwéyòlaka), sudaryta išprancūzų, anglų,karibų ir afrikietiškų kalbų.
Sent Lusijai būdinga karibietiška kultūra – britiškos, prancūziškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Kaip ir kiturKaribuose, Sent Lusijoje kalbama kreolų kalba (orig. kwéyòl), populiariregio,džiazo, soca muzika, vyksta spalvingi karnavalai.
.svg)