.JPG)
Semba (prūs.Semba) (arbaSema,Sama) – prūsų žemė, esanti pusiasalyje, kurį iš trijų pusių supa vandenys: iš Vakarų –Aistmarės,Baltijos jūra irKuršių marios, iš rytų –Deimenos upė (čia ribojasi suNadruva), o iš pietų –Priegliaus upė (riba suNotanga).
1254-1256 m. šią prūsų genties sembų apgyvendintą žemę užkariavoVokiečių ordinas[1], buvo įkurtaSembos vyskupija, viena iš keturių 1243 m. buvusių Prūsijos vyskupijų (kitos –Pamedės,Varmės irKulmo vyskupijos). 1257 m. Semba buvo padalinta tarp Vokiečių ordino magistro ir Sembos vyskupo.
Į Sambiją ėmė keltis kolonistai išŠventosios Romos imperijos, o vietiniai prūsai sembai buvo palaipsniuiasimiliuojami. Sembos pusiasalyje senojiprūsų kalba išsilaikė ilgiausiai – čia ji išnyko tik XVIII a, pradžioje.
PagalPetrą Dusburgietį Semba buvo padalinta į 15 smulkesnių vienetų (išvardinti iš rytų į vakarus, pateikti vokiški pavadinimai) –Germau,Medenau,Rinau,Pobeten,Wargen,Rudau,Laptau,Quedenau,Schaaken,Waldau,Caimen,Tapiau,Labiau,Laukischken irWehlau.[2]
Pusiasalis tapoPrūsijos hercogijos dalimi 1525 m., kai vienuoliškoji Vokiečių ordino valstybė tapo pasaulietine. Hercogystė 1618 m. tapo pavaldiBrandenburgo markgrafystei, o dar vėliau –Prūsijos karalystei, kurią 1701 m. paskelbėHohencolernai. 1773 m. Semba tapo Rytų Prūsijos provincijos dalimi. Prūsija visiškai susivienijo su Vokietija 1871 m., kai atsiradoVokietijos imperija.
PoPirmojo pasaulinio karo Rytų Prūsija tapoVeimaro Vokietijos eksklavu. 1945 m. Rytų Prūsija buvo padalinta Lenkijai ir TSRS. Semba tapoKaliningrado srities dalimi, vietiniai gyventojaivokiečiai buvo išstumti. Semba buvo apgyvendinta atkeldintaisrusais irbaltarusiais.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
