Seksualumas (lot.sexualis – 'susijęs su lytimi, seksu') – tai sąvoka, apimanti sulytimi irseksu susijusiusjausmus, artimumą (intymumą) bei elgesį tarp žmonių. Seksualumas dažnai yra tam tikrasmeilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo būdas: tam tikra apranga, elgsena, bendravimo būdas (flirtas).
Mokslas, nagrinėjantis žmogaus seksualumą, vadinamasseksologija. Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir procesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus. Be to, seksualumą nagrinėja irfilosofija (ypačetika irmoralė) beiteologija.Menas kaip kultūros išraiška iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultūros ar laikmečio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūrose yra teisiškai apibrėžtos vienokios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvairios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikmečio.
Žmonės yra vieni iš 3 proc. pasaulyje egzistuojančiųmonogamiškųžinduolių. Tačiau įvairiose kultūros monogamiški santykiai labiau paplitę neipoligamiški.Evoliucinė teorija teigia, kad vyrų ir moterų paskatos, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių santykių perspektyvoje skiriasi. Trumpalaikiuose santykiuose vyrams svarbesnė lytinių partnerių įvairovė bei jų išvaizda, moterims – dominuojančių, protingų, kūrybingų partnerių asmenybės savybės. Ilgalaikiuose santykiuose vyrai labiau linkę rinktis jaunas, vaisingo amžiaus merginas. Moterims svarbesnis vyrų brandumas, jų finansiniai ištekliai, ambicijos, socialinė padėtis.[1][2][3]
Pasak A. Giddenso, visose visuomenėse dauguma žmonių yraheteroseksualai – jie jausminiams ryšiams ir seksualiniams malonumams ieško priešingos lyties. Kiekvienoje visuomenėje heteroseksualumas sudaro santuokos ir šeimos pagrindą. Tačiau gyvuoja daug mažumų, turinčių savus seksualinius skonius bei poreikius. Kitiems žmonėms būdingashomoseksualumas,biseksualumas,transseksualumas.[4]
Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu stipriausiai formavokrikščionybė. Tiesa, įvairios sektos skirtingai žvelgia į seksualumo vietą gyvenime, bet apskritaikrikščionybė vadovavosi pagrindine nuostata – nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti. Krikščionybė smerkia nevedybinius lytinius santykius,masturbaciją,kontracepciją, homoseksualius santykius ir kt.[5]
XIX a.religinius seksualumo pagrindus iš dalies pakeitėmedicinos nuostatos. Tačiau dauguma ankstyvųjų raštų, sukurtų gydytojų, seksualinę elgseną apibūdina taip pat griežtai kaip irbažnyčia. Kai kurie autoriai manė, kad bet koks seksualinis aktyvumas, nesusijęs su giminės pratęsimu daro fizinę žalą.Viktorijos laikais nestigo seksualinės veidmainystės. Manyta, kad doros moterys yrafrigidiškos, o sutuoktinių meilę priima tik iš pareigos. Kita vertus, didmiesčiuose klestėjoprostitucija, kuri dažnai būdavo toleruojama, o palaidos moterys laikytos visiškai kita rūšimi, nepanašia į jų garbiąsias seseris. Iš pažiūros santūrūs ir dori vyrai lankydavosi pasprostitutes ar meilužes, į tai žvelgta atlaidžiai. Tačiau, jei paaiškėdavo, kad meilužį turi moteris, visuomenė pasmerkdavo jos elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standartą, kuris ilgai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol.[6]
.svg)
.svg)