Iki ispanų kolonizacijos regione gyvenoindėnaiteuelčai.1520 m. Santa Kruso pakrante plaukėFerdinando Magelano ekspedicija. Po 15 metų Martinas de Alkasaba ištyrinėjoGaljegoso upės baseino teritoriją.XVI a. Patagonijos pakrantėse piratavo britųpiratai (jų tarpeFrensis Dreikas).XVIII a. Santa Kruse įsikūrė keliosjėzuitų misijos.1776 m. įkūrusLa Platos vicekaralystę, jai priskirta ir Patagonija.1780 m. įkurtaNueva Colonia gyvenvietė.1825–1834 m. provinciją tyrinėjo įvairios ekspedicijos, jų tarpeČarlzo Darvino.1878 m. įkurta Patagonijos teritorija su sostineViedmoje, bet po 6 metų ji suskilo į smulkesnes provincijas. Taip susidarė Santa Kruso provincija. Pirmąja jos sostine tapoSanta Kruso miestas, bet1901 m. administracija perkelta į Rio Galjegosą.XX a. pr. į labai retai gyvenamą provinciją padidėjo imigracija: atvykoispanai,vokiečiai,britai,slavai.I pasaulinio karo metais suklestėjovilnos pramonė. Išplitusanarchistinėms idėjoms prasidėjo darbininkų streikai, pasibaigę kruvinais susirėmimais.1957 m. patvirtintas Santa Kruso provincijos statusas.
Didžiąją Santa Kruso provincijos dalį užimaPatagonijos plokščiakalnis, išraižytas upių slėnių. Vietomis iškyla atskiri masyvai, siekiantys 1300 m aukštį arba įsiterpia įdubos. San Chuliano įduboje yra žemiausiaAmerikos vieta –Karbono lagūna („Anglies Lagūna“, -105 m žemiau jūros lygio). Vakariniu pakraščiu driekiasi snieguotiPatagonijos Andai. Jų viršūnes dengialedo kupolai, o slėniais leidžiasi kalnųledynai (Perito Moreno,Upsalos,Spegacinio ir kt.). Nors aukščiausia provincijos vieta –San Lorenso k. (3706 m), tačiau kur kas garsesnės viršūnės yraFicrojus (3405 m) irSero Torė (3133 m). Vandenyno pakrantė raižyta, skardinga, su bangų išgremžtais klifais.
Klimatas vidutinių platumų; šaltas ir sausas. Vyraujaantarktinės oro masės. Būdingi stiprūs, žvarbūs vėjai. Vasarą temperatūra svyruoja apie 13 °C, o žiemą siekia vos 3 °C, tačiau gali nukristi (ypač kalnuose) net iki -25 °C. Didžiojoje provincijos dalyje sausa – iškrenta mažiau nei 200 mm kritulių per metus. TikAndų pašlaitėse susilaiko drėgnos masės, todėl ten metinis kritulių kiekis gali pasiekti 800 mm. Žiemą neretai sninga.
Svarbiausia Santa Kruso provincijos ūkio šaka – naudingų iškasenų gavyba.Piko Trunkado,Kanjadon Seko ir Sero Redondo telkiniuose per metus išgaunama 4,5 mln. m³naftos ir 3 mln. m³gamtinių dujų.Rio Turbijo telkinyje kasmet iškasama apie 1 mln. m³akmens anglies. Kituose telkiniuose eksploatuojamasauksas,molis,gipsas,druska. Santa Krusas garsėjaavių auginimu. Iš čia esančių apie 7 mln. avių gaunamavilna ir mėsa eksportuojama daugiausia į užsienį. Taip pat veisiamigalvijai,kiaulės,arkliai. Svarbi ūkio šaka –žvejyba. Šaltuose antarktiniuose vandenyse žvejojamosmenkės,krevetės,kalmarai. Didžioji dalis produkcijos užšaldoma ir eksportuojama.
Dėl skurdžių dirvožemių žemės ūkis išvystytas silpnai. Kalnuose nedideliais kiekiais kertama mediena.
Nors provincijos gamtinės salygos rūsčios, tačiau kraštovaizdžiai įspūdingi. Todėl Santa Kruse išvystytasturizmas. Svarbiausiai provincijos ir vienas svarbiausių šalies turistinių objektų –Ledynų nacionalinis parkas. Čia turistai stebi įspūdingus kalnų kraštovaizdžius, ežerus, ledynus, stulbinančias ledynų griūtis. PreiEl Čalteno gyvenvietės iškilę Sero Torės ir Ficrojaus kalnai, kuriuose populiarusalpinizmas, žygiai. Kalnuose taip pat yraFransisko P. Moreno nacionalinis parkas, kuriame yraKueva de las Manos – urvas, išmargintas priešistorinių laikų piešiniais. Kalnuose taip pat galima užsiimti sportine žūkle, plaukiojimu kalnų upėmis, žygiais.
Santa Kruse gyvena virš 300 tūkst. gyventojų. Dauguma jų neipaniškos kilmės: vokiečiai, slavai, britai. Provincija gyvenama labai retai. Dauguma gyventojų susitelkę pakraščiuose: vandenyno pakrantėje ir Andų priekalnėse. Centrinė dalis gyvenama rečiausiai.