Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Japonų samurajus su šarvais, XIX a. septintas dešimtmetis.Felice Beato fotografija
Samurajus (jap. 武士 buši – „karys“; 士 / 侍samurai <- 侍うsamurau – „tarnauti“; 士とま –shitoma) –Japonijos XII–XIX amžiuje gyvavusiofeodalinio karinioluomo atstovas. Samurajai visą gyvenimą atiduodavo dvasiniam ugdymui, kovai.
Dauguma samurajų tarnavo japonųaristokratijai, buvo japonų kunigaikščiųdaimiovasalai; tik kai kurie iš jų turėjo žemės. Labiausiai privilegijuotieji, –hatamotai, – buvošiogūnų tiesioginiai pavaldiniai. Samurajai vadovavosi elgesio kodeksubušido,karo tarnybą laikė vieninteliu jiems derančiu verslu, niekinomirtį.
Samurajų luomas iškilo ir susiformavo 11-12 a (vėlyvajameHeian laikotarpyje) trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų, –Minamoto,Fujiwara irTaira, – karų dėl žemės metu. Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurajai buvo labai lojalūs savodaimio (kunigaikščiams), mainais už tai gaudami žemių ir galios. Kiekvienas daimio savo ruožtu naudojosi samurajais, kad apgintų savo žemes ir išplėstų jų valdas.
Ilgainiui samurajai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant žemės. Mokėsi beginklės ir kovos su ginklais. Ankstyvieji kariai pabrėždavo kovą sulanku irstrėlėmis, „artimai“ kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojokardus.Kamakuros laikotarpiu kovos su mongolaisXIII a. pakeitė samurajų kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kardus,ietis irnaginatą, galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės.
Tuo metu atsirado samurajų kodeksobušido užuomazgos. Idealiu samurajai vadino karį stoiką, kuris laikėsi šio kodekso, karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Ritualinė savižudybėseppuku laikyta kaip alternatyvanegarbei ar pralaimėjimui. Tada labai sureikšmintaskardo kultas.
Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kardus (daisho), taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Ilgasis kardas (daito –katana) buvo daugiau nei 60 cm ilgio, trumpasis (shoto –vakizaši) – 30-60 cm ilgio.
Pasibaigus feodaliniams vidaus karams,XVII amžiaus pradžioje suvienijus Japoniją, luomo reikšmė ėmė smukti.Edo laikotarpiu (1603–1867) iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininkoatlyginimą. Taip pat buvo leista užimtivaldininko vietas. Samurajai tapovalstiečių bruzdėjimų malšintojais, dalis tapęroninais, ėmė verstisamatais irprekyba. TačiauXIX amžiaus viduryje vis dar buvo apie pusę milijono samurajų.
Žemesnio rango samurajai, kurie troško pakilimo ir suvokėXIX a. įsiveržusių Vakarų jėgų nacionalinius tikslus, prisijungė prie judėjimo priešTokugavų režimą. Vakarų Japonijos (Čiošiu irSacuma sričių) samurajų sukeltas sukilimas 1867 m. nuvertė šiogūną. Tokiu būdu eiliniai samurajai stipriai prisidėjo prieMeiji restauracijos.
Kai 1871 m. oficialiai panaikintas feodalizmas, samurajų luomas buvo panaikintas, tačiau jie padėtį išsaugojo, tapdamižemvaldžiais,valdininkas,karininkais.
Nepatenkinti buvę samurajai 1877 m., valdantTakamori Saigo, Satsuma srityje prisidėjo priemaišto, tačiau naujai suformuota nacionalinėkariuomenė greitai juos numalšino.
Samurajumi kartais vadinamas teisėtai į kompiuterinę sistemą įsilaužti pasamdytashakeris. Teisėtai įsilaužti bandoma tikrinant sistemos patikimumą, turint teisėsaugos leidimą (tiriant nusikaltimą) ir kitais panašiais atvejais.
