„Būties cikliškumas“, susijusių atgimimų grandinė (gimimas, gyvenimas, mirtis), per kurią „būtybė“ eina įvairių egzistencijų metu. Atgimimų cikliškumui ar ratui yra būdingas kentėjimas, laikinumas ir neišmanymas. Ir „būtybė“ jame sukasi, kol neišsilaisvina ir neįžengia įnirvaną. „Būtybės“ įkalinimą samsaroje sąlygoja trys „nesveikos šaknys“ (akušala): pyktis (dveša), troškimas arba geidimas (trišna) ir neišmanymas (avidja). Atgimimo samsaroje pobūdį nulemia „būtybės“karma.
Budistiškai suvokiama būtybė yra tiktai laikinoji, penkių elementų (skandhų) dermė, kuri yra tik šį mirksnį. (Apie tai dar žr.nesavastingumas).
Samsara dar turi ir siauresnių prasmių:
Paprasta jutiminė būsena, kurios būdama būtybė yra supančiota neišmanymo, dualistinio suvokimo, karmos ir trikdančiųemocijų; galima sakyti, samsara yra neišmanymo sinonimas.
Kasdienė tikrovė ir jos nesibaigiančio nusivylimo ir kentėjimo tąsa, kuri yra kaip karmos pasekmė.
Hinduistų gyvenimo koncepcija – tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų. Būtent tai ir išreiškia samsaros samprata, ji nusako gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties ir vėl į naują gimimą. Samsara yra glaudžiai susijusi sukarma. Karma nusako vienos egzistencijos poelgių padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip jai daro įtaką. Hinduistai trokštamokšos, t. y. išsilaisvinimo iš šio nesustojančio žemiškų atgimimų ciklo – samsaros.
