Plakatas, skirtas Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) šimtmečiui
SPD įkurta1863 m.gegužės 23 d.Leipcige kaipF. Lasalio vadovaujama Visuotinė vokiečių darbo sąjunga. Dalis sąjungos narių, vadovaujami V. Brakės,1869 m.Eizenache įkūrė Vokietijos socialdemokratų darbininkų partiją.
Pirmieji socialdemokratai į Reichstagą buvo išrinkti jau1871 m. (Augustas Bebelis).1875 m.Gotoje abi partijos vėl susijungė ir sudarė Vokietijos socialistinę darbininkų partiją. Kovai su jos įtakaO. Bismarkas priėmė Ypatingąjį įstatymą prieš socialistus.1890 m.Halės suvažiavime partija pasivadino SPD ir ėmė aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, stiprindama savo pozicijas įstatymų leidybos valdžioje, vadovaudamasi1891 priimtaV. Liebknechto parašytaErfurtoprograma. Partijoje išryškėjo trys srovės: dešinieji oportunistai suE. Bernšteinu ir E. Davidu, centristai suK. Kautskiu ir R. Hilferdingu bei kairieji suK. Liebknechtu irR. Liuksemburg. Sutaikyti šias sroves bandėA. Bebelis, vadovavęs partijai nuo 1867 iki 1913 m.
Jau1912 m.reichstago rinkimuose SPD gavo 35 % (4,5 mln.) balsų, nors jos gretose buvo tik per 1 mln. narių. Partijos struktūra buvo laisva, ir teritorinė, ir gamybinė, ji leido per 90 laikraščių.II Internacionale SPD vaidino pagrindinį organizacinį ir ideologinį vaidmenį, jos programa tapo daugelio socialdemokratų partijų pagrindu. Karo metais partijoje susiformavo Internacionalo grupė, 1916 m. tapusi Spartako grupe, 1917 m. balandžio mėn. įėjusi į atsiskyrusią centristinę Vokietijos nepriklausomą socialdemokratų partiją (VNSDP), o vėliau įVKP.
1918 m. įvykus Lapkričio revoliucijai, SPD vaidmuo dar padidėjo.1919 m. parlamento rinkimuose ji gavo 37,9 % balsų, buvo suformuotos F. Šeidemano ir G. Bauerio vyriausybės, 1919–1925 m.Veimarorespublikos prezidentu tapo SPD lyderisFridrichas Ebertas.
1922–1924 m. į SPD grįžo dalis VNSDP narių, išaugo jos įtaka profsąjungose, susikūrė socialdemokratinės jaunimo, sporto organizacijos, pusiau karinė formuotė „Reichsbanner“. Kai kuriose žemėse SPD įgijo tvirtas pozicijaslandtaguose. 1921 m. buvo priimtaGerlico, 1925 m.Heidelbergo programos. Pirmojoje partija pasiskelbė miesto ir kaimo partija, klasių kova buvo pripažinta kaip istorinė būtinybė. Heidelbergo programoje pareikšta kapitalizmo kritika ir numatytas organizuoto kapitalizmo bei ūkinės demokratijos kelias.
1928 m. SPD vėl grįžo valdžion, sudariusi koalicinį G. Miulerio kabinetą. Tačiau jis pademonstravo nesugebėjimą valdyti ekonominę krizę ir pasipriešinti didėjančiai fašizmo įtakai.1933 m. sausyjeHitleriui demokratiniu keliu atėjus į valdžią, SPD buvo uždrausta, daugelis vadovų atsidūrė konclageriuose ir žuvo, kai kurie pasitraukė įŠvediją,JAV,Britaniją.
Tik 1945–1946 m. pradėta reorganizuoti SPD veiklą.1946 m. balandžio mėn. Rytų Vokietijoje likę socialdemokratai kartu su komunistais įkūrė O. Grotevolio vadovaujamą Vokietijos vieningąją socialdemokratinę partiją. Vakarų okupacinių zonų socialdemokratai1946 m. gegužės mėn.Hanoveryje atkūrė senąją SPD. Jos pirmininku buvo išrinktas K. Šumacheris.1949 m. rugpjūčio mėn. SPD dalyvavo pirmuosiuoseBundestago rinkimuose ir gavo 29,2 % balsų. Partijos įtaka nuolat augo.1953 m. gauta 28,2 %;1957 m. – 31,8 %;1961m. – 36,2 %;1965 m. – 39,3 % balsų ir nors buvo opozicijoje, pasiekė kai kurių laimėjimų – 1951 m. buvo priimtas SPD pasiūlytas įstatymas dėl darbininkų dalyvavimo anglies ir metalo įmonių valdyme, 1957 ir 1960 m. priimti įstatymai dėl ligos pašalpų, jaunimo teisių apsaugos.
1959 m. buvo priimta ilgai rengtaGodebergo programa, pripažinusi mišrią ekonomiką ir privatinę gamybos priemonių nuosavybę, tačiau pasipriešinusi monopoliniam kapitalui. Be to, joje buvo nemažai konkrečių reikalavimų švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos reformoms.
1966 m. jau prasidėjusio ekonomikos nuosmukio sąlygomis, SPD sudarė koaliciją su KDS/KSS bloku. Vicekanclerio ir užsienio reikalų ministro postus šioje vyriausybėje užėmė 1964 m. po E. Olenhauerio mirties partijos pirmininku išrinktasV. Brandtas, ekonomikos ministru tapo K. Šileris, vėliau išstojęs iš SPD. Tačiau šiai vyriausybei pavyko pažaboti ekonominę krizę ir, nors1968 m. buvo priimtas Ypatingasis įstatymas, leidžiantis vyriausybei apriboti demokratines teises ir įstatymus,1969 m. rinkimuose SPD pasiekė gerų rezultatų – už ją balsavo 42,7 % rinkėjų. Vokietijoskancleriu tapoVilis Brandtas. Be 11 socialdemokratų jo koalicinėje vyriausybėje buvo 9 ministrai, atstovavęLaisvąją demokratų partiją.
V. Brandtas kancleriu buvo iki 1974 m. gegužės, kai paaiškėjo, kad vienas iš artimiausių jo patarėjų yraSTASI (Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos) agentas. Po V. Brandto atsistatydinimo kanclerio postą iki 1982 m. užėmė kitas socialdemokratasHelmutas Šmidtas.
1969–1974 m. Vokietijos prezidentu buvo Gustavas W. Heinemanas.1972 m. SPD gavo 45,9 % (230 vietų),1976 m. – 42,6 % (213 vietų),1980 m. – 42,9 % balsų. Buvo užmegzti geri santykiai suTSRS irLenkija, patvirtintas sienų Europoje neliečiamumas. 1973 m. Vokietija neprieštaravo, kadJTO nare taptųRytų Vokietija. Buvo įvykdytos reformos, sulyginusios atskirų visuomenės sluoksnių, ypač jaunimo galimybes.
Valdant socialdemokratamsrinkimų amžiaus cenzas sumažintas nuo 21 iki 18 metų. Tačiau buvo priimtas ir įstatymas dėl profesijos draudimo, apribojęs galimybę kai kuriems asmenims užimti valstybinės tarnybos postus. Svarbų vaidmenį partijos politikai turėjo plačiai svarstyta „Ekonominė politinė orientacija 1975–85 metams“, kuriai didelę įtaką turėjo 1968 m. „jaunimo maišto“ išugdyta partijoje susiformavusi ir apie 1/3 visos SPD sudariusi „Jaunųjų socialistų“ organizacija. Tačiau partijoje sustiprėjus G. Šmidto vadovaujamam dešiniajam sparnui, prasidėjo jaunimo malšinimas. JS pirmininkas K. U. Beneteris 1977 m. netgi buvo pašalintas iš partijos.
H. Šmidtui nepavyko efektyviai kovoti su pasikartojančiomis ekonominėmis krizėmis, nes atlikti esmines reformas trukdė koalicijos partneriai. Dislokavus Vokietijos teritorijoje JAV vidutinio nuotolio raketas, susidarė nepatenkintųjų sluoksnis ir pačioje partijoje, todėl 1982 m. rudenį H. Šmidto vyriausybė atsistatydino.1983 m. rinkimuose partija gavo tik 38,2 % balsų bei 202 vietas Bundestage ir pasitraukė į opoziciją krikdemams iki pat 1998 metų. Po1990 m. gruodžio rinkimų Bundestage ji turėjo 239 narius. Tik apie pusėje žemių ir savivaldybių SPD išlaikė tvirtas pozicijas.
1983 m. Vokietijos politiniame fronte pasirodžiusi „žaliųjų“ partija privertė ir socialdemokratus atkreipti dėmesį į gyvenamosios aplinkos apsaugos problemas. 1989 m. buvo priimta nauja „Principų programa“, kurios projektas buvo svarstomas nuo 1986 m. Joje siekta sukurti socialiai teisingą ir žmogaus vertą visuomenę, išsaugoti viską, kas turi vertę, išvengti visų pavojų, gresiančių gyvybei Žemėje.1987 m. rinkimuose gavo 37 % balsų ir 186 vietas Bundestage.
1990 m. rugsėjo 26–28 d. vykusiame neeiliniame suvažiavime Vakarų Vokietijos SDP (925 400 narių) susijungė su 1989 m. atnaujinusia veiklą Rytų Vokietijos socialdemokratų partija (35 000 narių). Tačiau, nors ir turėdama daugumą žemių parlamentuose ir savivaldybėse (išskyrus Bavariją ir Rytines žemes), SPD iki 1998 m. buvo opozicijoje federalinėje valdžioje.
1999–2004 m.Johanas Rau buvo Vokietijos prezidentu.
Tik galutinai finansinėse machinacijose susikompromitavusH. Kolio krikdemams, socialdemokratai, vadovaujami Gerhardo Šrioderio,1998 m. kartu su žaliaisiais, vadovaujamaisJ. Fišerio, gavo daugumą Bundestage ir sudarė vyriausybę.
Nors jiems ir nepavyko po vieningos Europos valiutos įvedimo atgaivinti stabtelėjusios Vokietijos ekonomikos, o 2002 m. vasarą Vokietiją nuniokojo stiprus potvynis, „raudonųjų ir žaliųjų“ koalicija2002 m. vėl laimėjo Bundestago rinkimus. SPD gavo 38,5 % balsų ir 251 vietą parlamente (tik 9000 balsų mažiau, bet 248 vietas gavo krikdemai), o žalieji – 8,6 % ir 55 vie – tas. Dar 2 vietas mažoritariniuose rinkimuose gavo demokratiniai socialistai (buvę VDR komunistai).
2005 m. ekonominei ir socialinei krizei pagilėjus ir patiems socialdemokratams nusivylus G. Šrioderio vyriausybės politika, buvo surengti priešlaikiniai Bundestago rinkimai, kuriuose SPD gavo 222 vietas, krikščionių demokratų ir krikščionių socialistų koalicija – 226, laisvieji demokratai – 61, Kairioji partija, susidariusi iš demokratinio socializmo partijos ir O. Lafonteno vadovaujamų išeivių iš SPD – 54, o žalieji – 51. Buvo sudaryta didžioji socialdemokratų ir krikdemų koalicija, kanclere tapoAngela Merkel (užsienio reikalų ministru –Frankas Valteris Šteinmajeris).
Turi apie 600 tūkst. narių. Organizuota teritoriniu principu, yra apie 10 000 vietinių organizacijų. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas dveji metai vis kitame mieste. Į suvažiavimą renkama 400 žemių organizacijų delegatų. Suvažiavime renkama Valdyba. Prie Valdybos sudaroma profsąjungų taryba, palaikanti nuolatinius kontaktus su Vokiečių profsąjungų susivienijimu. Partijoje veikia savarankiškos jaunimo, moterų, sporto, kultūros organizacijos.
Mokslo tiriamąjį ir švietimo darbą atliekaF. Eberto fondas ir institutas. Savo spaudos organo neturi, tačiau leidžiamas informacinis žurnalas „Vorvärts“ (Pirmyn) ir teorinis žurnalas „Neue Geselschaft“ (Naujoji visuomenė). Nuo 1999 m. būstinėBerlyne, Vilio Brandto rūmuose „Willy-Brandt-Haus“ Vilhelmo gatvėje 141.
.svg){kind=logo}
