Pirmoji didelė slavų valstybė regione buvo Kijevo Rusia, susikūrusi apie 850 m. Ši valstybė išsiplėtė apimdama visas rytų slavų žemes, tačiau XII a. suskilo į dalines kunigaikštystes. Susiformavo trys pagrindiniai centrai: Vladimiras, Volynė ir Novgorodas. Šias valstybes labai susilpnino mongolų užkariavimas XIII a. viduryje. Po 1240 m. mongolų žygio visos rusų kunigaikštystės tapo mongolų duoklės mokėtojomis. Tuo pačiu metu rusų kunigaikštystėmis ėmė domėtis ir kitos kaimyninės valstybės: Švedija, Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Livonijos ordino ir švedų puolimą 1242 m. sustabdė Vladimiro didysis kunigaikštis ir Novgorodo valdovas Aleksandras Nevskis.
Rusijos, kaip ir jos kaimynių Baltarusijos ir Ukrainos istorijos pradžia yraKijevo Rusia – ankstyvųjų viduramžių valstybė su daugiausia slavų gyventojais ir valstybine pravoslavų bažnyčia su centru Kijeve.
IX a.rytų slavų genčių valstybingumo formavimuisi įtakos turėjovariagai, išSkandinavijos besiskverbiantys švedųvikingai. Viena iš versijų teigia, kad žodis „Rusia“ (rusiškaiРусь) kildinamas iš suomių „Ruotsi“ (irkluotojai), tačiau iki šiol nėra bendros istorikų nuomonės šiuo klausimu. Vikingų, irdavusių didžiosiomis upėmis – Dniepru ir Volga, įtakos Rusios susidarymui mastas taip pat nėra galutinai nustatytas.
Remiantis Nestoro kronika, 882 m. variagų kilmėsOlegas pasiskelbė didžiuoju Kijevo kunigaikščiu (882–912). Po jo kunigaikščiu buvoIgoris (912–945). Sukūrę valstybę variagai greitai asimiliavosi su slavais. Taip sukurta valstybė susidėjo iš teritorinių darinių, kuriuos valdę kunigaikščiai pripažino Kijevo didžiojo kunigaikščio valdžią. Vladimiras Sviatoslavičius (980–1015) 988 m. oficialiai priėmė krikštą.Krikščionybės atėjimas iš Bizantijos padėjo sustiprinti kultūrinius šių šalių ryšius, bažnyčia turėjo didelę įtaką kultūros ir teisės stiprėjimui Rusioje. Krikščionybės priėmimo laikais Kijevo Rusia dar buvo didžiausia Europos valstybė, bet vėlesniais amžiais ji ėmė skaidytis į kunigaikštystes.
X-XI a. Kijevo Rusios klestėjimo laikotarpis. Valdant Jaroslavui Vladimirovičiaus Išmintingajam (1019–1054) suklestėjo visas kraštas, buvo pastatyta naujų cerkvių, steigiamos mokyklos ir pan. Spėjama, kad jis Kijevo žemės rusų papročius, papildytus įstatymais ir teismo sprendimais surinko „Rusios tiesoje“. Po jo mirties buvo suirutė,Vladimiras Monomachas (1113–1125) trumpam ją sustabdė. Vėliau prasidėjo totorių-mongolų antplūdis į susiskaldžiusias Rusijos žemes.
Mirus Vladimiro sūnui Mstislavui (1125–1132) Kijevo Rusia suskilo į daug kunigaikštysčių, iš kurių ekonomiškai ir politiškai stipriausios buvo:
Vladimiro-Suzdalės;
Novgorodo-Pskovo;
Haličo-Volynės.
Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė atsiskyrė valdant Jurijui Vladimirovičiui (Monomacho sūnui) (1125–1157), kuris dėl didelių žygių buvo pramintas Ilgarankiu. Valdant Andrejui Bogoliubskiui 1169 m. buvo užimtas Kijevas, o jo brolis Vsevolodas Didysis Lizdas (1177–1212) pasisavino didžiojo kunigaikščio titulą ir paėmė valdžią Novogorode bei Riazanėje.
Haličo-Voluinės kunigaikštystė buvo labai patogioje geografinėje padėtyje XII a. pab. Romanas Mstislavičius (1199–1205) suvienijo Haličo ir Voluinės žemes. Haličo ir Voluinės žemes, po jo mirties, buvo užvaldžiusiVengrija irLenkija, bet Daniilas Romanovičius (1221–1264) vėl jas suvienijo ir dar prijungė Kijevą.1484 m. kunigakštis pasiskelbė „visosRusios“ kunigaikščiu ir pareiškė pretenzijas į dalį LDK žemių[1].
XIV amžiuje, nors ir mongolų kontroliuojama, sustiprėjo Maskvos kunigaikštystė.Ivanas IV Rūstusis (1533–1584) tapo pirmuoju Rusijos caru, o carystė prisijungė Kazanės ir Astrachanės chanatus bei retai gyvenamąSibirą. Šalį nuo 1613 m. valdė Romanovų dinastija. Dinastijos atstovasPetras I, valdęs nuo 1689 m., sugebėjo dar primityvioje šalyje pritaikyti Vakarų šalių idėjas ir kultūrą, žymiai modernizuodamas šalį. Jis taip pat perkėlė sostinę išMaskvos įSankt Peterburgą, o1721 m. šalį pavadino Rusijos imperija[2]
ImperatorienėJekaterina II, valdžiusi 1767–1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Tuo metu prie Rusijos prijungta ir didžioji dalis Lietuvos bei kitos padalintosAbiejų Tautų Respublikos teritorijos.
XX a. devintame dešimtmetyje žlugus Sovietų Sąjungai, valstybė skilo į 15 nepriklausomų valstybių, iš kurių Rusijos Federacija didžiausia. Ji yra Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja.
1999 m. Rusija įvedė kariuomenė ir nemažai karinės technikos, į prorusiškus separatistiniusGruzijos irMoldovos regionus. Į Gruzijos regionąAbchaziją įvedė 300 rusų karių, o į MoldovosPadnestrę 1 500 kareivių.[3] 2006 m. kilo energetiniai konfliktai tarp jos ir kaimynių: Ukrainos ir Baltarusijos.[4]
2006 m. spalį po to kai Gruzijoje buvo sulaikyti ir išsiųsti iš šalies Rusijos kariškiai įtariami šnipinėjimu, Rusijos pareigūnai pradėjo masiškai deportuoti Rusijoje gyvenančius gruzinus. Todėl Gruzija pateikė ieškinį Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre dėl grubių teisių pažeidimų deportuojant Gruzijos piliečius ir etninius gruzinus.[5] Rusija taip pat remia Gruzijos separatistinius režimus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, kurie pasiskelbė nepriklausomi nuo Gruzijos. Šiuo režimus palaiko tik Rusija, tokiu būdu negerbdama Gruzijos teritorinio vientisumo.
2007 m. balandžio 14 ir 15 dienomis „Kitokia Rusija“ surengtas taikių protestų akcijas numalšino brutualia jėga, milicija irOMON daliniai dalyvius žiauriai sumušė ir suėmė motyvuodami tvarkos pažeidimais. Buvo suimti akcijų lyderiai:Garis Kasparovas,Aleksandras Ryklinas irSergėjus Parchomenka. Po mitingo į gydymo įstaigas buvo atgabenta daugiau nei 150 nukentėjusių žmonių. Mitingų malšintojų veiksmams vadovavo Rusijos prezidentasVladimiras Putinas.[6]
2007 m. balandžio 27-28 d. Rusija išprovokavo savo pareiškimais riaušes įvykusias Estijos sostinėje, kur buvo demontuojamas Antrojo pasaulinio karo paminklas. Buvo daugiau nei 100 suimtų riaušininkų ir apie 800 areštuotų, kurių dauguma buvo neblaivūs. Riaušių metu žuvo vienas Rusijos pilietis.Estija apkaltino Rusiją įsikišus į jos vidaus reikalus.[7]
2008 m.rugpjūčio 8 d. Rusija gindama Pietų Osetiją atakavo Gruziją, prasidėjoRusijos ir Gruzijos karas. Rusija išstūmė gruzinus iš Pietų Osetijos ir bombardavo Gruzijos miestus. Rugpjūčio 10 d. Rusija okupavo iki tol jos kontroliuota Gruzijos separatistinį regioną Abchaziją ir su separastinio judėjimo lyderiu pradėjo Gruzijos pajėgų puolimą iš Abchazijos pusės. Karą su Gruziją laimėjo per 5 dienas[9], tačiau nevykdė pasirašytos paliaubų sutarties, neišvesdamas karių iš Gruzijos neseparatistinių teritorijų. Pasibaigus karui Pietų Osetijoje įvykdė gruzinų etninį valymą ir vienašališkai pripažino separatistinių teritorijų nepriklausomybę.[10]
↑(red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999,ISBN 9986-892-34-1, s. 30.
.svg)