Rusų kalbos užrašymui naudojama modifikuotakirilicos versija. Rusų kalbos abėcėlę sudaro 33 raidės. Lentelėje pateiktos visos rusų kalbos raidės pagal abėcėlę (po jomis pateiktasIPA tarimas):
Senosios rusų kalbos abėcėlės raidės:<ѣ>, susiliejusi su <е> (/e/); <і> ir <ѵ>, abi susiliejusios su <и>(/i/); <ѳ>, susiliejusi su <ф> (/f/); ir <ѧ>, susiliejusi su <я> (/ja/ arba/ʲa/).
Šioje lentelėje pateiktos rusų abėcėlės raidės ir jų tarimą ar vartojimą atitinkančios lietuvių abėcėlės raidės:
Rusų abėcėlė turi daugsimbolių kodavimo sistemų.KOI8-R buvo sukurtas vyriausybės kaip standartinė koduotė. Ši koduotė vis dar veikia įUNIX panašiose operacinėse sistemose. Tačiau populiariosMS-DOS irMicrosoft Windows naudoja kelias skirtingas koduotes.
Rusų kalba susidarė išsenosios rusų (rytų slavų) kalbos. Ji buvo vartotaRusioje. Šiai valstybei buvo būdingadiglosija. Stačiatikių bažnyčioje buvo vartojama bažnytinė slavų kalba, kuri darė įtaka rytų slavų tarmėms. Liko nedaug senosios rusų kalbos paminklų, bet kai kurie jos bruožai pateko į rusų bažnytinės slavų kalbos versiją (rus. извод). Po mongolų invazijos ėmė formuotis atskiros rytų slavų kalbos: vakarų ir pietų žemėse –rusėnų kalba, šiaurės ir rytų – rusų kalba.
XIV–XVII a. vyko svarbi fonetikos, morfologijos ir sintaksės pokyčiai. Susiformavo dvi pagrindinės tarmių grupės: šiaurinė ir pietinė. Rašto kalbos normos atspindi svarbiausius šiaurinių tarmių bruožus: nekirčiuoto o tarimas [o] (arba okavimas). Kiti balsiai nekirčiuotuose skiemenyse taip pat nepatiria redukcijos, priebalsis г visada sprogstamasis [g]. Maskvos tarmės bruožai pastebėti oficialiuose dokumentuose ir kūriniuose. Pirmoji rusų tipografija buvo įkurta Maskvoje 1553 m. 1564 m. Ivanas Fiodorovas ir Petras Timofejevas išMstislavlio išspausdino primają rusišką knygą – „Apaštalas“.
XVII a. prasidėjo rusų bendrinės kalbos formavimas. Sumažėjo bažnytinės slavų kalba svarba. Rusų kalbos raidynas (kirilika)Petro I 1708 m. buvo reformuotas į graždanką. 1755 m.Michailas Lomonosovas išleido pirmąją kalbos gramatiką. Seniausias rusų kalbos žodynas buvo išleistas 1789–1794 m. Dabartinės rusų kalbos rašybos normas 1918 m. priėmėbolševikai.
Rusų kalba yra labiausiai paplitusi Rytų Europoje ir Azijoje. Rusų kalba yra didžiausia išslavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja 300–320 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficiali kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 120 milijonų žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.
Rusų kalboje yra šeši linksniai, jie panašūs kaip ir lietuvių kalboje. Linksniuojamosios kalbos dalys – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis.
Rusų veiksmažodžiai kaitomi laikais. Jų yra trys: esamasis, būtasis ir būsimasis.
Taip pat šioje kalboje yra ir trys giminės. Daiktavardžio giminę daugeliu atvejų galima nustatyti pagal galūnę: moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a arba -я, niekatrosios -o, -ё arba -e. Dauguma kitų daiktavardžių yra vyriškosios giminės. Paprastai jie turi nulinę galūnę (t. y. jos neturi ir baigiasi priebalsiu arba minkštumo ženklu) ir labai retai, kaip ir moteriškosios giminės daiktavardžiai, baigiasi raide -a. Daiktavardžiai, kurie baigiasi minkštumo ženklu, gali būti ne tik vyriškosios, bet kartais ir moteriškosios giminės.
Daugumoje rusų kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (брат 'brolis'), bendruosius slaviškuosius (соловей 'lakštingala'), rytų slavų (белка 'voverė') ir grynai rusų kalbos (опыт 'patirtis').
Rusų kalboje nemažai skolinių išsenosios bažnytinės slavų,tiurkų,graikų ir kitų kalbų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiaiденьги 'pinigai',облако 'debesis',враг 'priešas',надежда 'viltis',плен 'nelaisvė',монастырь 'vienuolynas',ковёр 'kilimas' ir daug kitų. NuoXX a. pabaigos rusų kalbai nemažą įtaką daroanglų kalba.
↑Lewis, M. Paul, Gary F. Simons, Charles D. Fennig: Slavic (англ.) (недоступная ссылка). Ethnologue: Languages of the World (18th Ed.). Dallas: SIL International (2015).
↑Mufwene, Salikoko S. (2010), „Globalization, Global English, and World English(es): Myths and Facts“, in Coupland, Nikolas, The Handbook of Language and Globalization, Oxford, UK: Wiley-Blackwell, p. 31–55, doi:10.1002/9781444324068.ch1,ISBN 978-1-4443-2406-8
.jpg)
