Religija – išgyventas susitikimas sušventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla.[1] Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamųontologiniųetinių pažiūrų ir su jomis susijusiųritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe,pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis (animizmas) bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų,šventųjųrelikvijų irfetišų garbinimas.
Religijotyros požiūriu religija apibrėžiama kaip įsipareigojimų visuma tam, kas laikoma aukščiausiu, neginčijamu ir šventu (žmogiški, dieviški, imanentiški, transcendentiški individai, turintys ypatingą žinojimą, galią); autoriteto perduota, suvokta ar apreikšta ypatingoji tiesa, mokymas, įstatymas.[2]
Paties pavadinimoreligija kilmė siejama sulotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiami bent keletas aiškinimų.Ciceronas knygoje Apie dievų prigimtį (De natura deorum 45) religijos sąvoką kildino iš žodžio (lot. relegere) kas reiškia kruopščiai laikytis taisyklių.Laktancijus kildino iš veiksmažodžio surišti (lot.religari), nes su Dievu esame surišti (lot.religati) pamaldumo saitais.[3][4]
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyjeReligijotyra.
Teologija koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpureligijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.
Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškintižmogaus,Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.[5][6][7]Abraominėse religijose tikimapaskutinio teismo dalia (eschatologija), suteikiama amžinojo gyvenimo viltis (soteriologija).Dharminėse religijose pabrėžiamakarmos beisamsaros reikšmė.
Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškianuminozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiekkanibalizmas,žmonių aukojimas, tiekvedantiškas visatos vienio suvokimas arsufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis.[8]
Daugumos religijų išpažinėjai periodiškaimeldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusiasšventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.
Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvopoliteistinės arbahenoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vienądievybę. XIX–XX a.religijotyrininkai aiškino, kad visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškiniųpersonifikacijos „produktai“.
Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovėscivilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyjeEnteogenai.
Enteogenai nuo seno vartoti religiniuoseritualuose įvairiose pasaulio kultūrose.[9][10] Enteogenus naudojusių kultūrų geografija apima visus žemynus, spėjama, nuomezolito, galbūtpaleolito laikų jie veikėmeną,mitus irkultūrą.[9][10] Tarp labiau žinomų ritualizuoto enteogenų naudojimų pavyzdžių galima paminėtiSomos kultąIndijojevediniu periodu,Eleusino misterijas Senovės Graikijoje.[9] R. Gordon Wasson iškėlė hipotezę, kad pati religinė pajauta galėjo išsivystyti enteogenų dėka. Juos, anot jo, žmonės atrado atsitiktinairankiodami maistą. Tačiau daugelis religijotyrininkų nepalaiko tokios teorijos. Nepaisant to, enteogenai suvaidino svarbų vaidmenį religijų istorijoje. Šių dienų tyrimai atskleidė, jog haliuciogenai leidžia peržengti žmogaus suvokimo ribas, suteikia galimybę patirti gilius mistinius išgyvenimus. Anot mokslininkų, jie sukelia giliai užgniaužtas, protu nesuvokiamas pasąmonines reakcijas iškeldami į paviršių galutinės dieviškos tikrovės patyrimus.[11]
Islamas – sparčiausiai auganti religija. Spėjama, kad 2050 m. bus panaši dalis tiek krikščionių, tiek musulmonų pasaulyje.[16]
Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Jis praktikuojamas kai kuriųAzijos,Afrikos,Amerikos,Australijos,Polinezijos tautų. Apie 405 mln. pasaulio gyventojų priskiriami liaudies religijų išpažinėjams (neįtraukiant hinduizmo, šintoizmo).[17] Kinijoje tradicinės kinų tikybos,daoizmo,budizmo bruožai persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religijašintoizmas.Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos.Užsacharės Afrikojekrikščionybės beiislamo pasekėjai dažnai įtraukia ir tradicines tikėjimo praktikas.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyjeAteizmas.
Ateistų pasiskirstymas pasaulyje
Dalis žmonių (apie 1,1 mlrd.)[18] mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės,dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėlnesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiaumokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus,religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.
.jpg)
