Pusiaujo Gvinėja (oficialiaiPusiaujo Gvinėjos Respublika) – valstybė CentrinėjeAfrikoje. Šalis šiaurėje ribojasi suKamerūnu, rytuose ir pietuose suGabonu bei suBiafros įlanka vakaruose. Nors šalis ir vadinama Pusiaujo Gvinėja, tačiau ji yra kiek šiauriau.
Pirmieji gyventojai Pusiaujo Gvinėjoje buvopigmėjai, kurių pavienės gyvenvietės liko dabartinioRio Munio Šiaurės rytų dalyje.XVII a. –XIX a.bantų migracijos metu kontinentinėje Pusiaujo Gvinėjos dalyje atsiradofangų genčių. Įvairių genčių išKamerūno ir Rio Munio emigracijos metuBioke susiformavobubių tauta, kurie ir buvo pirmieji Bioko salos gyventojai.Anobono pirmieji gyventojai yra kildinami išAngolos, kurie buvo atgabentiportugalų išSan Tomės salos.
Dėl tropinių sąlygų, t. y. dėl to, kad didžiuma šalies apaugusi atogražų miškais, teritorijoje nesusiformavo jokia aukštesnė afrikinė kultūra. Tik Bioko salos bubiai, nuo maždaug XIII a. palaikę ryšius suibibijais šiaurėje, suformavo pirmuosius valstybinius junginius, buvo įjungti įKalabaro karalystės prakybinę sistemą.
Portugalų keliautojasFernão do Pó tapo pirmuoju europiečiu atradusiuBioko salą1472 m., kurią pavadinoFormosa („Grožis“). Vėliau pervadinta atradėjo vardu.1474 m. Fernando Po ir Anobono salos (kaip ir tarpe esančiosSan Tomė ir Prinsipė) tapoPortugalijos kolonijomis. Portugalai tyrinėjo ir žemyno pakrantes, tačiau dėl sunkių gamtinių sąlygų jų nekolonizavo. XVII a. regione sustiprėjo portugalų konkurencija suNyderlandais, tačiau Portugalai šią kovą laimėjo.
1778 m. Bioko ir Anobono salas bei komercines teises į kontinentinę teritoriją nuoNigerio ikiOgovės upių Portugalija perleidoIspanijai mainais į žemesAmerikoje. Nepaisant to dėl bubių valstybės pasipriešinimo ir tropinių ligų, iki XIX a. vidurio ispanai regiono nekontroliavo.
1827–1843 m. Pusiaujo Gvinėjos salose veikėJungtinės Karalystės bazė kovai su prekybąvergais, vėliau perkelta įSierą Leonę pagal susitarimą su Ispaniją, kuri susigrąžino teritorijas ir ėmė jas eksploatuoti, introdukuodama kakavos kultūrą. 1900 m. sutartimi su Prancūzija buvo nustatytos žemyninės valstybės sienos.1926–1959 m. visos Pusiaujo Gvinėjos teritorijos buvo sujungtos į kolonijąIspanijos Gvinėją.
1968 m. rugsėjįFrancisco Macías Nguema buvo išrinktas pirmuoju Pusiaujo Gvinėjos prezidentu. Tų pačių metųspalio 12 d. Pusiaujo Gvinėja paskelbė nepriklausomybę.
Žemės ūkyje dirba beveik pusė šalies gyventojų, nors tik 5 % žemės yra derlinga. Pagrindiniai žemės ūkio pelno produktai yra kava, kakava, bei mediena. Auginami ryžiai, batatai, plantanai (bananų rūšis), manijokai.
Gaminamos pagrindinės plataus vartojimo prekės, apdirbama kakava, mediena. Yra nedidelė žvejybos pramonė, auginama nedaug galvijų. Šalis turi naftos telkinių, iš kurių turėtų pagerėti gyvenimo sąlygos, bet taip nėra dėl valdžioskorupcijos. Šalis taip pat turi neeksploatuojamų mangano, urano, aukso, titano, geležies rūdos telkinių.
Pagrindiniai eksporto produktai yra kuras,metanolis, kava, mediena, kakavos pupelės. Pagrindiniai importo produktai yra naftos, maisto produktai, alkoholiniai gėrimai, įvairūs mechanizmai. Pusiaujo Gvinėjos pagrindiniai mainų partneriai yraIspanija,JAV,Kamerūnas,Japonija,Prancūzija.
Pusiaujo Gvinėjoje yra dvi didelės etninės grupės:
Fangai gyvena daugiausiakontinentiniame regione ir sudaro apie 80 proc. šalies gyventojų. Jie susiskaldę į keliasdešimt genčių, kurias vienija bendra kalba. Ta pačia kalba kalbantys fangai taip pat gyvena ir gretimuoseKamerūne beiGabone, tačiau tarpusavyje jaučia priešiškumą.
Kita svarbi etninė grupė yrabubiai, sudarantys maždaug 15 proc. šalies gyventojų. Jie koncentruojasi daugiausiaBioko saloje. Dėl istorinių aplinkybių tęsiasi priešiškumas tarp fangų ir bubių, kuris nuo šalies nepriklausomybės laikų reiškiasi kaip valstybės remiamas bubių genocidas ir jų separatistinis siekimas sukurti nepriklausomą valstybę.
Taip pat egzistuoja gerokai smulkesnės etninės grupės. Tai –fernandinai, ispanų ir bubių palikuonys Bioke, taip pat daugybė smulkių tautelių, gyvenančių pakrantės mangrovų sąžalynuose ir vadinamų bendru „krantiečių“ pavadinimu.
14 m. ir jaunesni žmonės sudaro net 41,9 % Pusiaujo Gvinėjos populiacijos.
Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas: 87 % (93,4 % vyrams, 80,5 % moterims).[3] Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo: 61,61 metų.Struktūra pagal amžių:[3]
0-14 m.: 41,9 %
15-64 m.: 54 %
65 m. ir vyresni: 4,1 % (2009 m. apsk.)
Pastarieji duomenys rodo, kad Pusiaujo Gvinėjos gyventojai bendrai paėmus yra labai jauni. Palyginimui,Europos Sąjungoje 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 15,44 % visos populiacijos.
