| Punsko valsčius lenk.Gmina Puńsk | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Lenkija | ||||||
| Vaivadija |  Palenkės vaivadija | ||||||
| Apskritis | Seinų apskritis | ||||||
| Administracinis centras | Punskas | ||||||
| Viršaitis | Vytautas Liškauskas (lenk.Witold Liszkowski)[1] | ||||||
| Gyventojų(2016.06.30) | 4 213[2] | ||||||
| Plotas | 138,37 km² | ||||||
| Tankumas(2016.06.30) | 30 žm./km² | ||||||
| Pašto kodas | PL 16-515 | ||||||
| Tel. kodas | 87 | ||||||
| Tinklalapis | www.ugpunsk.pl/ | ||||||
Punsko valsčius (lenk.Gmina Puńsk) –kaimiškasvalsčiusLenkijoje,Palenkės vaivadijosSeinų apskrityje. Apie 75 % gyventojų –lietuviai, nuo2006 m. oficialiai vartojamos dvi kalbos:lenkų irlietuvių, o nuo2008 metų – tradiciniai vietovių pavadinimai lietuvių kalba.[3] Sudarytas iš Punsko, Smalėnų ir Vidugirio skyrių. Ribojasi suKrasnapolio,Seinų irŠipliškių valsčiais bei Lietuvos Respublikos (Kalvarijos irLazdijų rajono) savivaldybėmis.
SocialistinėjeLenkijoje valsčius atkurtas1952 metais, kaiSeivų valsčius buvo pervadintas ir jo centras išSeivų perkeltas įPunską.1975–1998 metais priklausėSuvalkų vaivadijai.
2009 m. valsčiui priklausoPunsko gyvenvietė ir 33 kaimai:Agurkiai,Bokšiai,Burokai,Didžiuliai,Dievetiškė,Giluišiai,Kalinavas,Kampuočiai,Kreivėnai,Navinykai,Ožkiniai,Paliūnai,Peleliai,Pristavonys,Punsko kaimas,Raistiniai,Sankūrai,Seivai,Senieji Bokšiai,Skarkiškės,Smalėnai,Šaltėnai,Šlynakiemis,Taurusiškė,Trakiškės,Trumpalis,Užvidugirių Būda,Vaičiuliškės,Vaitakiemis,Valinčiai,Vidugiriai,Vilkapėdžiai,Žvikeliai.
Savivaldybės, su kuriomis Punsko valsčius yra užmezgęspartnerystės ryšius:
Alytiškiai ir punskiečiai įgyvendina bendrą projektą „Alytaus rajono savivaldybės ir Punsko valsčiaus bendradarbiavimas per dainas ir šokius“.
Nuslinkusledynams, sąlygos gyventi žmogui dabartinio Punsko valsčiaus teritorijoje atsirado maždaug 10 000 m. pr. m. e. Kraštas buvo apaugęs miškais, kuriuose gausiai veisėsi žvėrys ir pirmieji gyventojai vertėsi medžiokle. Pirmosios medžiotojų stovyklos, kurios priskiriamosakmens amžiui, randamos prieOžkinių. Šisneolito laikotarpis tęsėsi iki V tūkstantmečio pr. m. e. Žmogaus gyvenimo pėdsakų randamaŠlynakiemio irValinčių kaimų teritorijose – ten buvo surasta ir keletas gaminių ištitnago.
Vėlyvojo neolito laikotarpyje žmonių gyvenimas tapo sėslesnis, šalia akmeninių bei titnaginių įrankių archeologai aptinka ir molinius indus. To laikotarpio puodynių likučiai rastiKreivėnuose ir Vaiponyse. Tyrinėtojai gyventojus priskiria indoeuropiečiams, kurie tuo metu jau buvo prisijaukinęožkas,avis. Prie Punsko irSeinų rasti akmeniniai kirvukai yra virvelinės keramikos kultūros pėdsakai.Bronzos amžius paliko nedaug radinių, šiokių tokių žmonių pėdsakų randamaBokšiuose. Apie I tūkstantmetį pr. m. e. Punsko apylinkėse atsirandabaltai. Jų palikimas – vadinamieji vakarų baltų piliakalniai.
Maždaug pirmajame mūsų eros amžiuje susiformuoja gentys, kurios jau vadinamosjotvingiais. Apie tuos laikus yra gana nedaug duomenų, jotvingių gyvenimo pėdsakų archeologai daugiau randa išX a.-XIII a. NuoX a. jotvingiai nuolat kariavo surusėnų irlenkų kunigaikščiais.XIII a. amžiaus sekinantys karai sukryžiuočiais galutinai sunaikino jotvingius, tam pasitarnavo ir centralizuotos valstybės nebuvimas. VisaJotva ištuštėjo, vėliau apaugo milžiniškais miškais, vadinamais Sengire.
Apleistos buvusios jotvingių žemės sukėlė gausiuslietuvių ir kryžiuočių konfliktus. Tik1422 m. rugsėjo 27 d., pasirašiusMelno taikos sutartį, ginčas formaliai buvo išspręstas.Žygimanto Augusto laikais buvo nustatytos tikslios valstybinės sienos tarpLietuvos,Lenkijos irPrūsijos. Punsko kraštas atitekoLDK, jo didžiuliuose miškų plotuose pamėgo medžiotiVytautas irJogaila.
XV a. amžiuje Sengirė sudalijama rėžiais, besitęsiančiomis nuoNemunoPrūsijos sienos link. Kiekvienas rėžis priklauso tam tikram dvarui, vienas jų, vadinamasMerkinės giria, atiteko Merkinės karališkajam dvarui. Į miškus plūstelėjo pušų sakintojai, kurie savo laikinas trobeles (``būdas``) statėsi prie didesnių kelių, prie ežerų. Vietoj laikinų trobesių kilo kaimeliai. Taip atsiradoSmalėnai,Užvidugirių Būda. Teisę įeiti į girią turėjo dvarų valstiečiai, kurie pamiškėse šienaudavo; be jų į girią galėdavo keliauti miško kirtėjai, kurie aprūpindavo dvarus malkomis. Kirsti ir pardavinėti mišką tada nebuvo priimta.
NuoXVI a. prasideda Sengirės tarp Prūsijos ir Lietuvos, tarp jų ir Punsko apylinkių miškų,kolonizacija. Kviesti apsigyventi neaprėpiamuose plotose pradėjoKaralienė Bona. ŠiaurinęSudūvos dalį kolonizavodzūkai, iš rytų plūstelėjorusėnai,totoriai, iš pietų –lenkai ir persikėliai išŠveicarijos. Vakarinėje Sengirės dalyje apsigyveno Prūsijoje persekiojamikatalikai irprotestantai vokiečiai. Pirmajame kolonizacijos etape (XVI a. pr. –XVII a. pr.) Merkinės karališkojo dvaro valstiečiais buvo apgyvendinti šiauriniai miškų plotai iki linijosKlevai-Bokšiai-Šaltėnai-Kreivėnai.[4] AntrajameXVI a. etape buvo apgyvendintos žemės į vakarus nuoBokšių ir Punsko ežerų.
Punsko apylinkių kolonizacija siejama suSeivų girininku Stanislovu Zalivskiu, šiauriniameSeivų ežero krante turėjusiu sodybą. Pirmaisiais kolonistais buvo persikėleliai išMerkinės irPunios vietovių, kurie įkūrė naujuosius kaimus:Šaltėnus,Kreivėnus,Punią. Pastarasis kaimelis davė pradžią vėlesniamPunsko miestui, priklaususiam karaliui. Girininkas Zalivskis1597 m. skyrė lėšų pirmosios bažnyčios statybai, organizavo šventadieninius ir sekmadieninius jomarkus. Po jo girininku pradėjęs dirbti Feliksas Neverovskis Punskui išrūpino miesto teises. Nors Punskas kaip miestas minimas jau nuo1612 m., oficialias miesto teises gavo tikXVII a. pirmojoje pusėje,1791 m.Stanislovas Augustas jas dar kartą patvirtino. Kaimui buvo suteiktasPunsko herbas. Punsku buvo vadinami trys objektai: pats miestas, girininko dvaras ir klebonija.1700 metais miestelyje atidaryta mokykla ir pastatyta senelių prieglauda.1827 m. buvo 82 namai su 748 gyventojais, iš kurių pusė buvožydai. Kaime stovėjoPunsko žydų sinagoga. Negausius gyventojus naikino1655–1656 m. praūžusio karo su švedais bangos, taip pat antrąkart1709–1711 m. kilęs maras.
Po1795 m.Trečiojo ATR padalijimo, Punsko kraštas atitekoPrūsijai. Į kaimus pradėjo keltis vokiečiai, ypač gausi jų kolonija susitelkėPaliūnuose.1807 metais, pertvarkiusVigrių pavietą, Punsko valsčius priskiriamasSeinų ujezdui irVaršuvos kunigaikštystei.Užnemunei1815 m.Seivų valsčiui (būtent jam buvo priskirtas Punskas su aplinkiniais kaimais) atitekusRusijos imperijai,1816–1837 m. priklausėAugustavo vaivadijai,1837–1867 m.Augustavo gubernijai, vėliau iki patPirmojo pasaulinio karoSuvalkų gubernijai.
1852 m. Punskui atimamos miesto teisės.[5]1863 m. sukilimas atnešė lietuviškosspaudos uždraudimą. IšRytprusių perKreivėnus ir kitus kaimus uždraustą knygas ir laikraščius tolyn į Lietuvą gabenaknygnešiai: Agota Valinčiūtė ir Milončius iš Navinykų,Povilas Matulevičius iš Kreivėnų,Vincas Jonas Markevičius iš Giluišių,Povilas Kupstas iš Punsko. CarasNikolajus II miškingomis ir sukilti linkusiomis vietovėmis nepasitiki ir per valsčių1896–1898 m. tiesia karinįgeležínkelį Varėna – Gardinas – Suvalkai. Taip atsirandaTrakiškių geležinkelio stotelė. Netrukus prasidedaPirmasis pasaulinis karas ir Punsko krašto kaimus, kaip ir visą Lietuvą, užima vokiečių kariuomenė. Rusai kiek galėdami priešinasi – apie tai byloja skaitlingos kariškių kapavietės prieTaurusiškės. Valsčius įėjo įOberostoSuvalkų sritį,1916 m.- įVilniaus-Suvalkų, kuri1917 m. įjungiama įLietuvos sritį.
Vokiečiams traukiantis, tarp jaunų Lietuvos ir Lenkijos valstybių iškilo tarpusavio sienų klausimas. Lenkai, buvo linkę turėti vieningą su lietuviais valstybę, pastarieji norėjo būti nepriklausomi, nuolat vykdavo susidurimai.Vaičiuliškių ūkininkasPetras Pacenka, Vilniaus lietuvių konferencijos dalyviai – parapijos klebonasMotiejus Simonaitis ir ūkininkasKazimieras Mielkus – nusprendė steigti valsčių, pavaldų Lietuvos respublikai.1918 m.lapkričio 15 d. Punske įvyko mitingas, kuriame parapijos 49 kaimų atstovai tam pritarė. Pirmuoju viršaičiu tapo Petras Pacenka, jam padėjo P. Kupstas, sekretorius Vitlipaitis ir keletas lietuvių policininkų. Savivaldybė įsikūrė buvusio klebonoSimono Narkevičiaus-Norkaus name, prie kurio buvo iškelta lietuviškaTrispalvė ir pritvirtintasVytis.1919 m. gyventojų surašymo metu 4666 Punsko parapijiečių užsirašė lietuviais, 25-lenkais, o 289 žmonės-žydais. Kaip ir visoje šalyje taip ir Punske ginti jaunos Lietuvos Respublikos buvo šaukiami1897–1898 metais gimę jaunuoliai.Seivų,Šaltėnų,Ožkinių irPelelių dvarininkai reiškė nepasitenkinimą.1919 m. vasarą lenkai su dvarininkų pagalba užėmė Seinų kraštą, tarp jų ir dalį Punsko valsčiaus. Rugpjūčio viduryje Lietuvos kariuomenė atkovojo Punską. Į miestelį pasveikinti punskiečių buvo atvykęs Lietuvos Vyriausybės Ministrų kabineto pirmininkasMykolas Sleževičius.1919 m.rugsėjo 7 dienos ankstų rytą Lenkijos kariuomenė vėl užėmė Punską. Lietuviško valsčiaus administracija buvo priversta pasitraukti į Lietuvą. Pagal1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtasLietuvos Respublikai.
1920 m. rugsėjo mėnesį lenkų kariuomenė „Nemuno“ operacijos metu užėmėGibus,Seinus,Kapčiamiestį,Druskininkus.Suvalkuose porugsėjo 30-spalio 7 d. vykusių derybų buvo pasirašytasutartis pagal1919 m.gruodžio 8 d. padėtį. VėliauLozanos sutartimi buvo nustatyta 8 km neutrali juosta į kurią pateko Seinų ir Punsko kaimai. Nors pagal ją nė viena iš valstybių neturėjo teisės kištis į vietinių žmonių gyvenimą, Lenkija susitarimo nepaisė: rinko mokesčius ir ėmė jaunuolius į savo kariuomenę.[6] Siena galutinai susiformavo1923 m. kovo mėnesį. Didesnioji buvusio Punsko valsčiaus dalis atiteko Lenkijai, kuri bandė spausti vietinius gyventojus: areštavo 28 lietuviškų kaimų seniūnus irPunsko bažnyčios klebonąMotiejų Simonaitį. Galiausiai Punsko valsčius Lenkijoje buvo panaikintas, jo buvę kaimai prijungti prieSeivų valsčiaus. Likę Lietuvoje buvusio valsčiaus kaimai buvo apjungti įPunsko valsčių su centruSangrūdoje. Jis buvo pavaldus lietuviškaiSeinų apskričiai su centruLazdijuose.
1952 metųbirželio 25 d. Lenkijos Ministrų Tarybos nutarimu Seivų valsčiaus pagrindu įkuriamas šiuolaikinis Punsko valsčius.[7]
Apie 80 % gyventojų yra etniniai lietuviai, kalba pietinių aukštaičių, arba kitaip – vakarinių dzūkųtarme. Išimtį sudaro Giluišių ir Trumpalio kaimų gyventojai, kalbantys vakarų aukštaičių kauniškių tarme.[8] Punsko apylinkių tarmę tyrėKrokuvos Jogailos universiteto filologasVoiciechas Smočinskis ir1977 m. šioje aukštojoje mokykloje minėta tema apgynė daktaro disertaciją. Vandenvardžius tyrinėjoLundo universitetoprofesorius baltistasKnutas Olofas Falkas.2008 metų Lenkijos Statistikos departamento duomenimis, vidutinis gyventojų visame Punsko valsčiuje tankis – 32 gyv./kv. km. Vadinasi, 139 km² valsčiaus teritorijoje, apimančioje Punsko gyvenvietę ir 33 kaimus, tuo metu gyveno 4 371 gyventojas, iš kurių 2 167, arba 49,6 proc., – vyrai ir 2 204, arba 50,4 proc., – moterys. Pačiame Punske, 2009 metų duomenimis, gyvena kone 30,0 proc. visų valsčiaus gyventojų, t. y. 1 346, iš kurių 654, arba 48,6 proc., yra vyrai ir 692, arba 51,4 proc., – moterys.
2002 m. gyveno 4 454 žmonės:[9]
Kraštas išsidėstęsSudūvos aukštumos pietinėje dalyje ir Suvalkijos ežeryno rytinėje dalyje. 79 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenys, o 546 ha arba 11,17 % valsčiaus ploto sudaro miškai, iš kurių didžiausia Kreivėnų giria, vietinių gyventojų vadinama Giluišgiriu. Labiausiai miškingi yraKreivėnų irSankūrų kaimai. Valsčius yra vidutinių platumųklimato juostoje, pereinamajame tarp jūrinio ir kontinentinio klimate. Atkeliavusios arktinio oro masės sukelia pavasarines ir rudenines šalnas, kurios ypač kenkia žemės ūkiui.
Vidutinis kritulių kiekis – 550 mm. Dažni pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarųvėjai. Vidutinis vėjo greitis 4 – 5 m/s. Vegetacijos laikotarpis užtrunka 190 dienų (balandžio – spalio mėnesiais).
Per valsčių teka didokaSeinosupė (lenk.Marycha), su Šalčios (13 km ilgio, teka perŠaltėnus,Šlynakiemį) ir Akuotės (11 km ilgio, teka perPelelius,Navinykus,Didžiulius,Vilkapėdžius) intakais.
Valstybės saugomi gyvūnai:baltasis gandras,gulbė,juodasis gandras,lakštingala,paprastasis suopis,paprastoji angis,pievinė lingė,vieversys,žaltys.Valsčiuje yra saugomi šie augalai:pakalnutė,palemonas,pataisas, pelkinisgailis,raktažolė,rusmenė,vandens lelija.[11]Saugomos ir uolienos atodangosPaliūnų kaimo teritorijoje.
Valsčiaus teritorijoje,Bebručio ežere, yra nedidelis 0,9 harezervatas. Šioje nuo1962 m. saugomoje teritorijoje gausiai veisiasiupiniai bebrai.
Naudingųjų išteklių nedaug, tai trysžvyro sanklodosŠaltėnuose (383 tūkst. t, 65 tūkst. t, 112 tūkst.t) irTrakiškėse (65 tūkst.t); taip pat nemažaí (23,7 mln. m³)durpių, kurių galima eksploatacija yra labai apsunkinta.
Gamyklų ir fabrikų nėra, išskyrus mėsos perdirbimo įmonę „Dešra“ ir I. B. Mročkovskio kepyklą. Užregistruotos 45 prekybos ir paslaugų įmonės. Kaimų gyventojai verčiasilaukininkyste irgyvulininkyste, įsteigti 741 ūkiai, kurie apima 10 875,9 ha dirbamos žemės. Sąlygos tuo užsiimti nėra palankios – šaltos ir ilgos žíemos, mažai kritulių. Dirbama žemė priskiriama IVa, IV b ir V klasėms. Punsko valsčiaus administracijos skaičiavimais tik 92 ūkiai (17 proc.) yra perspektyvūs, o 48 proc.ūkių be aiškios ateities.[12] Krašto bitinikai kartu su kolegomis iš Lazdijų siekia, kad vietinis medus būtų Europos Sąjungoje pripažintas regioniniu produktu.[13] Ilgą laiką punskiečiai nebuvo lepinami šalies vadovybės: kaimus elektrifikuoti pradėta tikXX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusëje, valsčiaus keliai buvo apleisti. Pokaryje valsčiuje bandyta kurti valstybinius ūkius (kolūkių analogus). Tokie ūkiai atsirado Agurkiuose, Kampuočiuose, Ožkiniuose, Peleliuose, Paliūnuose, Pristavonyse, vėliau Trumpalyje, Valinčiuose ir Vidugiriuose. Beveik visi jie žlugo, tik Ožkiniuose ir Valinčiuose išsilaikė kiek ilgiau. Vaivadijos kelias
Suvalkai –Seinai. Geležinkelis E-75Šeštokai –Trakiškės –Varšuva.Punsko valsčiuje pramonė nėra išvystyta, čia vyrauja žemės ūkis. Privatūs ūkiai apima 94,0 proc. visų žemės ūkio paskirties plotų. Iš 685 valsčiuje užregistruotų ūkininkų tik 6 užsiima ne žemės ūkio veikla, 49 ūkininkai užsiima ir žemės ūkio, ir kita veikla, o 24 – neužsiima jokia veikla. Dauguma ūkių verčiasi pienininkyste. Palenkės vaivadijoje, į kurią įeina ir Punsko valsčius, pagaminama apie 25,0 proc. viso Lenkijos pieno. Gyventojai pieną parduoda Grajevo kooperatinei pieno perdirbimo įmonei. Per pastaruosius metus tradiciniai Punsko valsčiaus ūkiai buvo restruktūrizuoti. Smulkūs pieno tiekėjai pasitraukė iš pieno gamybos, suteikdami daugiau galimybių plėstis stambesniems šeimos ūkiams. Vidutinio valsčiaus ūkio plotas – 17,5 ha.
Vidutinis mėnesinis uždarbis siekia 1514,79zlotų – tai vienas žemiausių rodiklių visoje Lenkijoje.
Pažvelgus į valsčiaus turistinį žemėlapį[14] matyti, kad kraštas gali pritraukti poilsiautojus visų pirma savo ežerais.[15] Prie žymesnių ežerų ir kitose patraukliose vietose įsikūrė kaimo turizmo sodybos.[16]Suvalkijos ir Mozūrijos mylėtojų draugija rekomenduoja aplankytiPunsko bažnyčią, Kraštotyros muziejų,Bebručio rezervatą irSmalėnų vienuolyną[17] Punsko valsčius kartu suLazdijų rajonu įgyvendina turistinį projektą,[18] skatinantį keliauti po abu, Lenkijai ir Lietuvai priklausančius, kraštus. Prie Punsko savivaldybės veikiaTurizmo informacijos punktas, kuriame galima gauti informaciją apie nakvynę, maitinimą, lankytinus objektus.„Aušros“ leidykla kasmet išleidžia turistams skirtų lankstinukų, atvirukų, vadovų.
Per valsčių einaLenkijos turizmo ir kraštotyros draugijos sudaryti:
Raudonasis pėsčiųjų ir dviratininkų turistinis maršrutas:Gibai –Zelva –Berznykas –Seinai –Klevai – SMALĖNAI – PUNSKAS –Fornetka –Beceilai –Rūdelė, (bendras ilgis 82 km);Be to egzistuoja maldininkų
Kitos lankytinos vietos:
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinė valdžia leido kurti mokyklas su lietuvių dėstomaja kalba. Punsko kraštui atitekus Lenkijai, nepaisant vietinių gyventojų protestų buvo uždarytos mokyklos Skarkiškėse, Vidugiriuose, Punske, Valinčiuose ir Vaitakiemyje. Trumpai veikė pradinės mokyklos Vaičiuliškėse, Paliūnuose. Visgi po1920 m. leista kai kuriose mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip neprivalomą dalyką.
1944 m., frontui nuslinkus į vakarus, atkurtos lenkiškos mokyklos Punske, Pristavonyse ir Vidugiriuose. Pirmosios lietuviškos mokyklos įsteigtos1952–1953 m. Punske, Vaitakiemyje, Vidugiriuose ir Navinykuose, o kitose kaimų mokyklose lietuvių kalba buvo dėstoma kaip dalykas.1956 m. Punske įkurtaslietuviškas licėjus.
2008 m. valsčiuje veikė lenkų-lietuvių pagrindinės mokyklos Navinykuose, Pristavonyse, Vidugiriuose, Punske – šešiametė lietuvių pagrindinė mokykla ir gimnazija su lenkų ir lietuvių dėstomaja kalba.[22]
Liaudies meno tradicijų puoselėjimu valsčiuje rūpinasi Meno komisija, įsteigta1982 m. prieLietuvių visuomeninės kultūros draugijos. Komisijos pastangomis organizuojamos parodos, per Punsko parapijos šventę Žolines rengiamos mugės, kuriose savo gaminius eksponuoja ir parduoda krašto menininkai: tapytojai Zenonas Knyza iš Vidugirių Būdos ir Natalija Janušauskienė iš Punsko; audėjos Genė Aleksienė iš Žvikelių, Nastutė Aleksaitė iš Vaitakiemio, Veronika Valenskienė iš Punsko; kalvis Vytautas Malinauskas iš Šlynakiemio ir skulptorius Saulius Jurkūnas iš Punsko.
|
|
| |||||
