Psichoterapija (gr.ψυχοθεραπεία,psychotherapía – sielos gydymas) – psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją.
Pirmą kartą terminas panaudotas XIX a. pabaigoje D. H. Tuke. 1872 m. jo išleistoje knygoje „Proto poveikio kūnui iliustracija“ vienas iš skyrių pavadintas „Psichoterapija“.
Vieni pirmųjų entuziastų ir specialistų ugdytojų – doc.Napoleonas Indrašius ir dr.Aleksandras Alekseičikas. Nuo1976-1977 m. prasidėjo aktyvaus mokymosi ir savarankiškų studijų etapas. Tuomet susiformavo 12-15 specialistų grupė – vidurinė psichoterapeutų karta. Lietuvoje psichoterapeutų profesionalų rengimas yra gana aukšto lygio. Daugelis specialistų rengimo programų atitinkaEuropos psichoterapijos asociacijos reikalavimus. Dalį mokymo funkcijų atlieka psichoterapeutų draugijos, pavyzdžiui,Geštalto terapijos draugija; tuo tarpu psichoanalitinės psichoterapijos studijos vyksta aukštosiose medicinos mokslo įstaigose.KMU irVU Mokslo tarybos patvirtino psichoterapijos nenuosekliųjų studijų (kvalifikacijos kėlimo arba keitimo) programas. Psichoterapeutų rengimo programos reguliuojamos tikLR SAM ministro įsakymais.[1]
 | Šis sumedicina susijęs straipsnis yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį. |
 | Šis supsichologija susijęs straipsnis yranebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijospapildydami šį straipsnį. |
