Prancūzija yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičiųEuropos Sąjungos šalis. Bendras Prancūzijos plotas 643 801 km², iš jų atitinkamaiEuropinė Prancūzija 551 500 km²,Užjūrio Prancūzija 92 301 km². Prancūzijos sausumos plotas 640 427 km², iš jo Europinės Prancūzijos 549 970 km², Užjūrio Prancūzijos 90 457 km². Prancūzijai priklausantys vandenys iš bendro ploto užima 3 374 km², iš jų atitinkamai Europinėje Prancūzijoje 1 530 km² ir 1 844 km² Užjūrio Prancūzijoje.[6]
Prancūzija yra viena iš šalių, įkūrusių Europos Sąjungą. Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, turinti išvystytą pramonę ir paslaugų sektorių, ją kasmet aplanko 83 mln. užsienio turistų. Prancūzija yraEuropos Sąjungos,EBPO,NATO,ESBO,PPO,Frankofonijos beiG7 narė. Prancūzija yra viena išJungtinių Tautų įkūrėjų ir turi nuolatinę vietąJT Saugumo Taryboje.
Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasidedaKaroliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. PagalVerdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija.Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimaskryžiaus žygiuose,eretikų judėjimų (pvz.,albigiečių) persekiojimas, taip pat miestų augimas,scholastikos irgotikinės architektūros plėtra.
1337 m. prasidėjoŠimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliausKarolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijusanglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir tarp piliečių atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas pasibaigė 1453 m.
Ankstyvieji Naujieji laikai Prancūzijoje (1453−1789 m.)
Henrikas IV – pirmasisBurbonų karalius Prancūzijoje, Franso Porbuso Jaunesniojo portretas, apie 1610 m.
Prancūzija išfeodalinės šalies pasidarė centralizuota valstybe (nors ir su daugybe regioninių skirtumų), organizuota aplinkabsoliutinę monarchiją, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. PrisijungusBurgundiją irBretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.
Kovos suHabsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistųhugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės –Baltramiejaus naktis, didikai susiskaldė tarp protestantųBurbonų ir katalikųGizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią irHenrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.
Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. liepos 14 d.Bastilijos šturmuParyžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo nuverstas irmonarchiją pakeitėrespublika. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo Senojo režimo (pranc.Ancien Régime) – pusiau feodalinės luominės santvarkos, prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuoabsoliutinės monarchijos priekonstitucinės-parlamentinės santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvestaNapoleono Bonaparto vienvaldystė.
1799 m. respubliką į savo valdžią paėmėNapoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visąEuropą. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinėsEuropos, iki pralaimėjimoTautų Mūšyje 1813 metais netoliLeipcigo. Vėliau buvo ištremtas įElbos salą, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas kaip Šimto Dienų (pranc.les Cent Jours) laikotarpis. Vėliau buvo galutinai nugalėtasVaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas įŠv. Elenos salą, kur 1821 m. mirė.
Po Napoleono valdymo Prancūzijoje restauruotaBurbonų monarchija, kuri nuversta 1830 m. liepos revoliucijos. Karaliumi tapoLiudvikas Pilypas, kuris savo ruožtu buvo nuverstas 1848 m. revoliucijos. Buvo įsteigta antroji respublika, kuri 1852 m. pertvarkyta į imperiją, valdomąNapoleono III. 1870−1871 m. Prancūzija pralaimėjokarą su Prūsija, jos dalys –Elzasas ir rytųLotaringija, buvo aneksuotos susikūrusiosVokietijos imperijos. 1870 m. dar karo metu buvo panaikinta imperija ir Prancūzija grįžo prie respublikos valdymo formos.
XX a. pradžioje Prancūzija pasiekėdidžiausią teritorinį išsiplėtimą, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.
PerPirmąjį pasaulinį karą (1914−1918) Prancūzija kariavoAntantės sąjungos pusėje prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes. Mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai:Pirmasis Marnos mūšis,Verdeno mūšis,Somos mūšis,Antrasis Marnos mūšis. Karas baigėsi Antantės pergale, Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją iš Vokietijos.
Po trumpo laikinos vyriausybės, vadovaujamosŠarlio de Golio, valdymo, 1946 m. spalio 13 d. buvo priimta nauja konstitucija ir įkurtaKetvirtoji Respublika, kuriai vadovavo parlamentu besiremianti vyriausybė. Per kitus 16 metų iširo Prancūzijos kolonijinė imperija.
Indokinijoje prancūzai kovojo su nacionalinio išsilaisvinimo judėjimuViet Min ir perPirmąjį Indokinijos karą po Dienbjenfu mūšio prarado visą regioną:Vietnamas buvo padalintas į dvi valstybes, oLaosas irKambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis. 1958 m. gegužės mėnesįAlžyre valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabųnacionalistams. Prancūzų vyriausybė žlugo, o Šarlio de Golio dėka buvo išvengta pilietinio karo. 1962 m. baigėsiAlžyro karas, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzijos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. rugsėjį prancūzai priėmėPenktosios Prancūzijos Respublikos konstituciją, susilpninusią prezidento valdžią.
Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantisNacionalinę Asamblėją (pranc.Assemblée Nationale) irSenatą. Nacionalinės Asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleistiministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą Asamblėjoje, lemia vyriausybės sudarymą.
Senatoriai renkami rinkikų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė Asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriaislois organiques (įstatymų, tiesiogiai numatytų konstitucijos) atvejais.
Šamoni slėnis su fone stūksančiuMonblanu, aukščiausiu kalnuAlpėse ir Vakarų Europoje
Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti − jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yraaukščiausia Europoje smėlio kopa − 102,5 m.[7]
60 % Prancūzijos teritorijos yra ne didesniame aukštyje kaip 250 m. Beveik visą tokią žemę sudaro banguotos lygumos, tarpais su uolienų atodangomis, kalvomis ir dideliais upių slėniais. Anksčiau išilgai Biskajos įlankos buvo neįžengiamos pelkės, bet jos buvo nusausintos ir apsodintos pušimis.Bretanės irNormandijos regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota − stambiausi kalnų masyvai yraPirėnai pietvakariuose,Centrinis masyvas irAlpės pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apimaCentrinis masyvas, susidaręs prieš 300 milijonų metų ir užimantis 15 % šalies teritorijos, didžiausias aukštis − 1886 m. (Piui de Sansi). Šiaurrytinėje šalies dalyje driekiasiVogėzų kalnai, švelniai apvaliomis viršūnėmis. Jiems jau daugiau kaip 200 milijonų metų. Į pietus nuo VogėzųŠveicarijos link tęsiasiJuros kalnai.
Jau 10 000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.
Jono (dešinėje) irSenos (kairėje ir apačioje) upių santaka
Dauguma didžiųjų upių −Luara,Sena,Garona,Dordonė − teka įAtlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse − ilgasestuarijas. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungtakanalais. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje − net 8000 km. IšAlpių įViduržemio jūrą teka vandeningiausia Prancūzijos upė −Rona. Šiaurės rytuose šalies siena tekaReinas, šiaurėje yraMozelio,Maso,Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasidedaCentriniame masyve.Alpių irPirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių − sniego ir ledynų tirpsmo.
Sollières-Sardières miškai,Natura 2000 saugomas objektas
Miškai dengia 27 % šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose augakaštonai,ąžuolai,beržai,liepos,bukai, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose augapalmės,pinijos, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamoslapės,elniai,stirnos, miškuose yrašernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.
Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.
Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyraujasubtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos irreljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 °C (šalies šiaurėje,Lotaringijoje,Žuroje,Alpėse ir žemiau) ir 16 °C (Viduržemio jūros pakrantėje,Korsikoje).
Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse. Šiaurės vakaruose, ypačNormandijoje ir Bretanėje, vyraujajūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos. Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. YpačLotaringijoje irVogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos.Reino irMozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai. Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yraCentriniame masyve. Pietvakariuose klimatą lemiąAtlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių. Pietryčiuose vyraujaViduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užkluptisausra.
La Défense yra svarbiausias Paryžiaus verslo ir finansų centras
Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Turėdama 1744,4 mlrd. doleriųBVP (2003) Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, poJAV,Japonijos,Vokietijos,Kinijos irJungtinės Karalystės.Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagaleksporto apimtis 2003 m. užėmė penktą vietą. Bendrasis vidaus produktas augo nuo 1995 iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1 %, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant suEuropos Sąjungos BVP, pagalperkamosios galios paritetą, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003 m.).[9]
90 % jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalisžemės ūkio produkcijos srityje. Prancūzija taip pat yra stambipramoninė valstybė, turinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. Valstybinisminimalus darbo užmokestis užtikrina darbuotojams 8,71 € valandinį užmokestį.[10] Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbibranduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šaliaLietuvos, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje.Vyno gamyba yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėtota sunkioji,chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis.
Eifelio bokštas yra lankomiausias paminklas pasaulyje, Paryžiaus ir viso Prancūzijos simbolis
Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2018 m. aplankė 89,4 mln. užsienio turistų.[11] Prancūzija yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (83,5 mln. 2019 m.) irJungtinės Amerikos Valstijos (79,3 mln. 2019 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yraParyžius), paplūdimiais, pajūrio kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų grožiu ir ramybe. ĮAukštutinių Pirėnų departamento miestąLurdą taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2017 reitingą[12] lankytojų per metus) yra: „Disneyland Paris“ (14,8 mln.),Luvras (8 mln.),Versalio rūmai (7,7 mln.),Eifelio bokštas (6,2 mln.),Žoržo Pompidu centras (3,3 mln.),Orsė muziejus (3,1 mln.).
Gyventojų tankumas pagal 1999 m. surašymą. Visos teritorijos rodomos tuo pačiumasteliu
Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje poRusijos beiVokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.[13] Pasak 2009 m. apskaičiavimų,vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.[14] 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6 % Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. − 16,4 %.
Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 − iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šaliųEuropoje. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonaišiaurės Afrikiečių ir 2,5 milijonojuodaodžių. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.
Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yraprancūzų. Neskaitantnykštukinių šalių, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86 % šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.
Pasak 2005 m. apklausos, 36 % Prancūzijos gyventojų gali susikalbėtiangliškai, 13 % −ispaniškai ir 8 % −vokiškai.[15] Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yraarmėnų,portugalų,italų irispanų.
Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yrakatalikai, 31 % −agnostikai arbaateistai, 10 % − kitų religijų atstovai, 4 % −musulmonai, 3 % −protestantai, 1 % −budistai, 1 % −judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[16] Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.[17]
Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaroMarselis,Lilis irLionas. Dešimt didžiausiu Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:
Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausiųEuropos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjoviduramžiais ir ypač XVII a. madas ir taisykles Europai diktavoParyžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapoprancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a.enciklopedininkų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas −impresionizmas.
Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:
Prancūzija turi stiprius istorinius ryšius su kinu. 1895 m. kiną išrado prancūzai broliaiOgiustas ir Lui Liumjerai.[18] Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių.[19][20]Kanų kino festivalis yra vienas reikšmingiausių ir garsiausių kino festivalių pasaulyje.[21]
Prancūzijoje gimė keli svarbūs kino judėjimai, tarp jųNaujoji banga. Šalyje dirba ne tik garsūs prancūzų režisieriai, bet ir menininkai iš kitų Europos bei pasaulio valstybių, todėl Prancūzijos kinas neretai persipina su kitų šalių kinematografija. Prancūzų kino kūrėjai taip pat padarė nemažą įtaką kitų šalių kinui.
Prancūzijos kino teatruose dominuojaHolivudo filmai, tačiau lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis (išskyrus JAV), Prancūzijoje pajamos, gaunamos iš amerikietiškų filmų, sudaro mažiausią visų kino teatrų pajamų dalį – 50,1 % (palyginimui, Vokietijoje – 77,3 %, Japonijoje – 69,4 %.[22] Pajamos iš prancūziškų filmų sudaro 34,8 % visų Prancūzijos kino teatrų pajamų – geriausias nacionalinio kino rezultatas iš visų išsivysčiusių šalių (išskyrus JAV; palyginimui Ispanijoje – 13,7 %, JK – 8,3 %.[22]
Prancūzijos renesanso dailė XVI a. pradėjo vystytis veikiama italų ir flamandų dailininkų įtakos, kuriuos kvietėsi Prancūzijos karaliai. Prancūzijoje gyvenimo pabaigoje gyveno ir mirėLeonardas da Vinčis. Svarbiausiais prancūzų renesanso tapytojais vadinamiŽanas Klujė ir jo sūnusFransua. XVII a. garsiausiais Prancūzijos klasikinio baroko dailininkais buvo Italijoje kūręNikola Pusenas irKlodas Lorenas. Prancūzijoje kūrėSimonas Vujė,Žoržas de La Turas. XVII a. pabaigoje Prancūzijos dailėje didelę reikšmę turėjo pirmasis Liudviko XIV oficialus dailininkasŠarlis Lebrenas.
Prancūzija ilgai buvo laikomaEuroposmeno irmuzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai išAfrikos,Lotynų Amerikos irAzijos. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje XII a. pabaigoje dirbo vieni iš anksčiausiai vardais žinomų Europos kompozitoriųLeoninas irPerotinas. XIV a. garsėjo poetas ir kompozitoriusGijomas de Mašo.
↑Be.fr, Prancūzijos užjūrio departamentuose ir teritorijose naudojami keli kiti interneto TLD kodai: .re, .mq, .gp, .tf, .nc, .pf, .wf, .pm, .gf ir .yt. Prancūzija taip pat naudoja.eu, bendrą su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Kataloniškai kalbančiose teritorijose yra naudojamas .cat.
.svg)
-2016.svg)
.jpg)
