Popiežius, padedamaskurijos, vadovaujaŠventajam Sostui – nevalstybiniam tarptautinės teisės subjektui, atstovaudamas visiems pasaulio Romos katalikams. Popiežius taip pat yra irVatikano valstybės vadovas,absoliutus monarchas.
Popiežius yra svarbus moralinis lyderis daugiau kaip milijardui katalikų, į kurio nuomonę atsižvelgiama, norsVatikano miestas neturi reikšmingos karinės jėgos ar politinės galios. Popiežius laikomasapaštalo Petro įpėdiniu. Tai suteikia jam Katalikų Bažnyčioje tam tikras ypatingas teises, kurios grindžiamosBiblija irBažnytine tradicija.
Popiežiumi gali tapti bet kuriskrikštytas vyras (popiežius renkamas Romos vyskupu, kuriuo negali tapti moteris), slaptu balsavimukonklavos metu, tačiau paskutiniu metu visi pontifikai renkami tik iškardinolų tarpo. Nuo 1871 m. popiežius reziduoja Apaštališkuose rūmuose šaliaŠv. Petro bazilikosVatikane. Iki XIII a. pradžios popiežiaus rezidencija buvoLaterane.
Terminas „popiežius“ kilęs išgraikiško žodžio „πάπας“ „tėvelis“. Ankstyvojoje krikščionybėje taip vadinti visi krikščionių dvasininkai Vakaruose.[1] Rytuose šis kreipinys taikytas tikAleksandrijos vyskupui, vienais duomenimis, pirmas istorijos šaltiniuose popiežiumi tituluojamas šios Bažnyčios vyskupas šv. Heraklijus (231/232–246/247), kitais duomenimis – šv. Aleksandras I (~313–326).[2]
Pradedant III a. popiežiais tituluoti tik aukščiausi bažnyčios vadovai, dažniausiai vyskupai.Siricijus (384–399 m.) manoma buvo pirmasis Romos vyskupas dokumentuose save vadinęs popiežiumi.[3] NuoVI a.Rytų Romos imperijos dokumentuose taip kreiptasi tik į Romos vyskupą. Vakaruose nuoVI a. ikiXI a. terminas vis dažniau taikytas Romos vyskupų, kol galiausiaiGrigalius VII įtvirtino išskirtinę Romos vyskupo teisę vadintis popiežiumi.
Iki dabar šį titulą yra išlaikęs (Bizantijos apeigų) autokefalinės Aleksandrijos Bažnyčios vadovas ir (koptų apeigų) Koptų Stačiatikių Bažnyčios vadovas, pirmasis paprastai vadinamas Aleksandrijos popiežiumi, antrasis – koptų popiežiumi.[2]
Kreipinys „tėve“ iki šiol naudojamas krikščionių dvasininkų atžvilgiu – dvasininkaiGraikijoje,Serbijoje vadinami mažai pakitusia graikiško žodžio „παπάς“ forma.
Kasmet leidžiamame Vatikanopopiežiškajame metraštyje (it.Annuario Pontificio) išvardijami oficialūs popiežiaus titulai: Romos vyskupas, Jėzaus Kristaus Vietininkas, Pirmojo apaštalo įpėdinis, arba Petro Įpėdinis, Katalikų Bažnyčios Vyriausiasis Vyskupas, Vakarų patriarchas (nuo 2006Benedikto XVI nebevartojamas), Italijos primas, Romos provincijos arkivyskupas metropolitas, Bažnyčios valstybės valdovas, Dievo tarnų tarnas.
Jėzaus Kristaus Vietininkas (lot.Vicarius Iesu Christi) pirmą kartą titulas panaudotas 495 metais Romos sinodeGelasijaus I atžvilgiu. Ilgą laiką ankstyvieji popiežiai vadindavosi „Petro Vietininkais“, taip pabrėžiant popiežiaus institucijos tąsą nuo pirmojo popiežiausapaštalo Petro, tuo tarpu „Jėzaus Kristaus Vietininku“ tituluotiRytų Romos imperijos imperatoriai.[4]
Tradiciją Romos popiežiams tituluotis „Kristaus Vietininkais “ įvedėInocentas III,[4]II Vatikano susirinkimas 1964 m. dogmatinėje Bažnyčios konstitucijoje įtvirtino šį titulą.[5], tačiau ir dabar „Petro Vietininko“ titulas naudojamas Romos mišiolo (lot.Missale Romanum) maldoje už mirusį popiežių.[6]
Petro Įpėdinis (lot.Successor Petri) titulas siejamas su apaštalo Petro veikla Romoje ir katalikų tikėjimu, kad jis buvo pirmasis Bažnyčios popiežius. Šiuo titulu buvo grindžiama Romos vyskupo „pirmumo“ teisė kitų katalikų bažnyčių atžvilgiu.[7]
Skirtingais Bažnyčios istorijos laikotarpiais dalis dvasininkų, kartais remiami pasaulietinių valdovų, išrinkdavo savo kandidatą popiežiumi ir ginčydavo Romos vyskupo vietą užimančio asmens teisėtumą.
Ankstyvaisiais krikščionybės laikotarpiais alternatyvių popiežių rinkimai dažniausiai vykdavo dėl dogmatinių nesutarimų (erezijų). Daugiausia antipopiežių buvo popiežių irŠventosios Romos imperijos imperatorių varžymosi laikotarpiuXI-XII a. irXIV a. pabaigoje –XV a. pradžioje, vadinamosios Didžiosios Vakarų Schizmos metu, kai nuolat buvo keliolika besivaržančių popiežių.
Vidutinis popiežių valdymo laikas yra apie septynerius su puse metų.[8] Žemiau pateikiamas ilgiausiai valdžiusių popiežių sąrašas, kurių pontifikato laikotarpį galima patvirtinti istoriniais duomenimis.
Pijus IX (1846–1878): 31 metai, 7 mėnesiai, 23 dienos (11 560 dienos).
Jonas Paulius II (1978–2005): 26 metai, 5 mėnesiai, 18 dienų (9665 dienos).
Leonas XIII (1878–1903): 25 metai, 5 mėnesiai, 1 diena (9281 dienos).
Pijus VI (1775–1799): 24 metai, 6 mėnesiai, 15 dienų (8962 dienos).
Adrianas I (772–795): 23 metai, 10 mėnesių, 25 dienos (8729 dienos).
Pijus VII (1800–1823): 23 metai, 5 mėnesiai, 7 dienos (8560 dienos).
Aleksandras III (1159–1181): 21 metai, 11 mėnesių, 24 dienos (8029 dienos).
Silvestras I (314–335): 21 metai, 11 mėnesių, 1 diena (8005 dienos).
Leonas I (440–461): 21 metai, 1 mėnuo, 13 dienų. (7713 dienos).
Urbonas VIII (1623–1644): 20 metų, 11 mėnesių, 24 dienos (7664 dienos).
Manoma, kad pirmasis popiežiusPetras valdė apie trisdešimt metų, tačiau tikslių tai patvirtinančių duomenų nėra.
Visa eilė popiežių valdė mažiau nei mėnesį. Šiame sąraše pontifikavimo dienos skaičiuojamos pilnomis kalendorinėmis dienomis. Tad, pavyzdžiui, jei popiežius buvo išrinktas kovo 14 ir mirė kovo 15 dieną, jo valdymas bus dvi dienos.
Urbonas VII (1590 m. spalio 15–27 d.): 13 kalendorinių dienų, mirė prieš įšventinimą.
Bonifacas VI (896 m. balandžio 4–19 d.): 16 kalendorinių dienų.
Celestinas IV (1241 m. spalio 25 – lapkričio 10 d.): 17 kalendorinių dienų, mirė prieš įšventinimą.
Teodoras II (897 m. gruodis): 20 kalendorinių dienų.
Sizinijus (708 m. sausio 15 – vasario 4 d.): 21 kalendorinė diena.
Marcelas II (1555 m. balandžio 9 – gegužės 1 d.): 22 kalendorinės dienos.
Damasas II (1048 m. liepos 17 – rugpjūčio 9 d.): 24 kalendorinės dienos.
Pijus III (1503 m. rugsėjo 22 – spalio 18 d.): 27 kalendorinės dienos.
Leonas XI (1605 m. balandžio 1–27 d.): 27 kalendorinės dienos.
Benediktas V (964 m. gegužės 22 – birželio 23 d.): 33 kalendorinės dienos.
Jonas Paulius I (1978 m. rugpjūčio 26 d. – 1978 m. rugsėjo 28 d.): 33 kalendorinės dienos.
752 m. kovą nauju popiežiumi išrinktasRomos dvasininkas Steponas, tačiau jis mirė po trijų dienų taip ir neįšventintas į vyskupus. Steponas nelaikytas popiežiumi, jo įpėdiniai numeravosi II–IX.Tridento susirinkimas pabrėžė, kad išrinktasis popiežius renkamasŠventajai Dvasiai padedant ir tampa popiežiumi iš karto po balsavimo. Tad išrinktasis popiežiumi Steponas įtrauktas į popiežių sąrašus, suteikiant jam Stepono II vardą, visiems paskesniems popiežiams, pasivadinusiems Stepono vardu, padidintas numerio skaičius.
ValdantJonui XXIII1961 m. Stepono vardas vėl ištrintas iš Vatikano popiežiškojo metraščio, vėlesnių Steponų numeriai sumažinti vienu skaičiumi. Kasmet leidžiamas popiežiškasis metraštis nuo 1961 iki 2009 m. nemini išrinktojo popiežiaus Stepono popiežių sąrašuose.
.png)
