Polibijus (gr. Πολύβιος; lot. Polybius g. apie203 m. pr. m. e. – m. apie120 m. pr. m. e.) – senovėsgraikų politinis veikėjas, istorikas, rašytojas, gyvenęs III a. pab. – II a. 4-3 deš. pr. m. e.
Polibijus gimė kilmingoje graikųpolitinio veikėjoLikorto šeimojeMegalopolio mieste, PietųArkadijoje. Polibijaus tėvas Likortas buvo įtakingasAchajų sąjungos politinis veikėjas bei įžymuskaro strategas. Duomenų apie tikslią Polibijaus gimimo datą neišliko.Istoriografijoje vyrauja įvairios nuomonės, tad graikų politiko iristoriko gimimas dažnai datuojamas su penkerių – dvidešimties metų paklaida. Vienintelis mūsų dienas pasiekęs liudijimas apie Polibijaus amžių priklausoPseudo – Lukianui, kuris rašė, kad „Polibijus, Likorto sūnus iš Megalopolio, grįždamas iš lauko, nukrito nuo žirgo ir nuo to susirgęs mirė, būdamas aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus“. Atsižvelgiant į Pseudo – Lukiano darbe aptinkamus chronologinius netikslumus,rašytojo pranešimas apie Polibijaus amžių vertinamas atsargiai.
Pats Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ užsimena, jog181–180 m. pr. m. e., kada jis buvo paskirtas su pasiuntinybe įEgiptą, pagal Achajos sąjungosįstatymus dar nebuvo pasiekęs amžiaus, leidžiančio vykdyti rimtas valstybines pareigas. Tačiau ir ši Polibijaus užuomina neatskleidžia tikslesnėsgraikų istoriko gimimo datos dėl to, jog nėra žinoma, kokio amžiaus vyrai, trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, galėdavo aktyviai dalyvauti sąjungos politinėje veikloje. Istorikų pastangos nustatyti Polibijaus gimimo datą remiantis antraeiliaisšaltiniais taip pat nedavė apčiuopiamų rezultatų, dėl tograikų politiko ir istoriko gimimą derėtų datuoti paskutiniuojuIII a. pr. m. e. dešimtmečiu.
Žinių apie Polibijaus išsilavinimą bei jaunystę taip pat neišliko. Manoma, kad Polibijaus išsilavinimas turėjęs būti kaip ir visųgraikų kilmingųjų vaikų. Būsimasis politikas turėjo pereiti visą trijų pakopų graikų lavinimo sistemą. Visų pirma graikų berniukai buvo mokomigramatikos, t. y. skaitymo, rašymo ir skaičiavimo, susipažindavo su garsiausiaisgraikų literatūros kūriniais. Vėliau, vadovaujamimuzikos mokytojo, jaunuoliai mokydavosi dainavimo meno,chore arsolo atlikdavo įvairias giesmesdievų garbei, mokydavosi skambintilyra ar kitu instrumentu. Paskutinioji graikų švietimo sistemos pakopa –gimnastika. Gimnastikos mokytojai, vadinamipedotribais, graikų berniukus lavindavo specialiai tam įkurtose įstaigose –palestrose arbagimnazijose. Čia jaunuoliai varžydavosibėgime,šuoliuose į tolį,disko irieties mėtime bei kitosesporto šakose. Polibijus, greičiausiai kaip ir daugelis jo amžininkų, visų pirma buvo apmokytas gramatikos ir muzikos. Išskirtinį dėmesį Polibijus teikė muzikai. Remdamasis tradicine muzikos traktuoteAntikoje, Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ ne kartą užsimena apie muzikos svarbą žmogaus išsilavinimui bei dorybingumui. Vienoje savo kūrinio dalyje rašytojas išsamiai aptaria muzikinį lavinimą bei pabrėžia jo giliastradicijas savo gimtajame krašte – Arkadijoje, kur, pasak Polibijaus, buvo priimta, kad muzika užsiiminėtų ne tik vaikai, bet ir jaunuoliai iki trisdešimties metų amžiaus.
Išlikę romėnų palestros griuvėsiai Pompėjuose (I a.)
Graikų istorikas buvo susipažinęs ne tik su senaisiais graikų istoriografijos tėvais. Polibijus gana gerai išmanė savo amžininkų,helėninio laikotarpio istorikų darbus, jam buvo žinoma tuometinė graikų (Euforas,Timajas,Aratas ir kt.) ir romėnų (Fabijus Piktoras irAulas Postumijus Albina) istoriografija. Būsimasis istorikas gerai išmanė ir graikiškosretorikos teoriją, kuri padarė didžiulę įtaką didžiausiam Polibijaus veikalui – „Visuotinei istorijai“.
Didžiausi graikų politiko ir istoriko pomėgiai buvęmedžioklė beijodinėjimas. Tai buvo tradiciniaigraikų aristokratijos laisvalaikio užsiėmimai, kurių Polibijus neišsižadėjo iki pat savo gyvenimo saulėlydžio.
Po trijų pakopų lavinimo sistemos visi graikų berniukai turėdavo dalyvauti privalomose kariniuose mokymuose. Skurdžiausių graikų sūnūs čia tapdavolengvaisiais pėstininkais, vidutiniosocialinio sluoksnio graikų atžalos –sunkiaisiais pėstininkais, na, o turtingųjų ir kilmingųjų atstovai tarnaudavokavalerijos gretose. Karinis išsilavinimas reikalavo ir teorinių žinių. Dėl to Polibijus turėjo išmanyti karinętopografiją,astronomiją,matematiką beigeometriją. Tarytum tai patvirtindamas, pats Polibijus savo „Visuotinėje istorijoje“ prasitaria mokęsis geometrijos. Išsamūs istoriko pasakojimai apie sritis, kur vykdavo kariniai konfliktai, taip pat liudija apie puikias Polibijaus topografijos ir astronomijos žinias. Vėliau Polibijus išgarsėjo kaip puikus karinės teorijos specialistas. „Visuotinėje istorijoje“ yra išlikusios mūsų laikų nepasiekusio Polibijaus veikalo„Apie taktiką“ ištraukos. Minėtas kūrinys apie karo meną buvo gerai žinomas ir vėlyvesnio laikotarpio karo reikalų žinovams.
Būsimasis „Visuotinės istorijos“ autorius nuo pat mažens buvo ruošiamasvalstybinei tarnybai. Polibijaus tėvas Likortas ilgą laiką užėmė aukščiausias graikų Achajų politinės lygos pareigybes, t. y. net keturis kartus buvo išrinktas Achajų sąjungos strategu. Apie Polibijaus tėvopolitinę veiklą yra žinoma nuo 192 m. pr. m. e., kada Likortas, tuo metu buvęs sąjungoshiparchu, sėkmingai vedė karinius veiksmus priešSpartostironąNabisą. Vėliau Likortui teko dalyvauti pasiuntinybėse įRomą irAleksandriją. Apie 182 m. pr. m. e., trečiąkart tapęs vyriausiuoju sąjungos strategu, Likortas sugebėjo į Achajų sąjungą įtraukti tam besipriešinančiąMeseniją.
Polibijaus politinės karjeros pradžia šaltiniuose užfiksuota 180 m. pr. m. e. Jaunasis politikas drauge su savo tėvu buvo paskirtas pasiuntiniu į Egiptą. Sužinojus apie Egipto valdovoPtolomėjaus V mirtį, pasiuntinių kelionė buvo atšaukta. Rimtoji Polibijaus politinė veikla prasideda 169 m. pr. m. e. ir yra glaudžiai susijusi suTrečiuoju Makedonijos karu (171–167 m. pr. m. e.).
Trečiojo Makedonijos karo išvakarėse Achajų sąjungos užsienio politikos kursas buvo nukreiptasMakedonijos ir Romos pusiausvyros išlaikymui. Achajų sąjungos valdžioje tuo metu dominavo Likorto „partija“, nesėkmingai siekusi užmegzti draugiškus santykius su Makedonijos valdovuPersėju bei išlaikytinepriklausomybę nuo vis energingiau įPeloponeso vidaus reikalus besikišančių romėnų. Trečiojo Makedonijos karo įvykiai gana plačiai yra išdėstyta Polibijaus „Visuotinėje istorijoje“ (XXII, XXV, XXVII, XXX knygose). Anot istoriko, Makedonijos ir Romos kare Achajų sąjunga siekusi neutralios pozicijos išsaugojimo. Nesikišimo taktika buvo būdinga daugeliui graikų valstybių, supratusių, kad Makedonijos ar Romos pergalė kare taps realia grėsme Peloponeso valstybių nepriklausomybei.Neutraliteto politinio kurso iniciatoriumi Polibijus įvardija savo tėvą Likortą.
Per pirmuosius karo metus romėnai perprato graikų poziciją bei puikiai nutuokė apie jiems nepalankių politinių jėgų vyravimą Achajų sąjungoje. Karo pradžioje, romėnams pareikalavus graikų paramos, graikai Romoslegionams į pagalbąChalkidės apsaugai pasiuntė vos tūkstantį karių. Vėliau, spaudžiant romėnams, papildomai buvo suteikta pusantro tūkstančio lengvai ginkluotų vyrų parama. Žinant, kad tuo metu Achajų sąjungai priklausė 30 – 40 tūkstančių kariuomenė, jų pagalba romėnams gali būti vertintina kaip simbolinė. Patyrę graikų nuotaikas bei perpratę sąjungos strategiją, romėnai be gailesčio pradėjo siaubti graikų miestus. 169 m. pr. m. e. karo veiksmai, vadovaujamiromėnų konsuloKvinto Marcijaus Filipo, persikėlė į Makedoniją. Pasikeitusi situacija bei išaugęs romėnų pranašumas kare su Makedonija nulėmė Achajų sąjungos pozicijos pasikeitimą Romos atžvilgiu.
Makedonijos valdovas Persėjas
169 m. pr. m. e. Achajų sąjungos strategu tapoArchontas, o Likorto sūnus Polibijus buvo išrinktas užimti antras pagal svarbą karines pareigas lygoje – jis tapo Achajų sąjungos kavalerijos vadovu – hiparchu. Tais pačiais metais romėnųTesalijosprokonsulasAulas Hostilijus suruošė Romos atstovų pasiuntinybę į graikų polius, kuri, savo ruožtu, turėjo pareikšti nepasitenkinimą graikų vedama neutraliteto politika bei pareikalauti realios Achajų sąjungos pagalbos kare su Makedonija. Šįkart achajiečiai nusprendė vykdyti įsipareigojimus romėnams, suruošę graikųkarinę ekspediciją. Vadovavimas kariuomenei buvo patikėtas Archontui. Norėdami graikų karinius dalinius sujungti su konsulo Kvinto Marcijaus Filipo legionais, Achajos sąjungos susirinkimas nusprendė prieš tai surengti achajiečių pasiuntinybę, kuri turėjo paruošti dviejų kariuomenių susitikimą. Pasiuntinybės vadovu buvo paskirtas Polibijus, jam taip pat buvo patikėti kariuomenės aprūpinimo reikalai. Polibijaus vadovaujama pasiuntinių grupė delsė susitikti su romėnų karvedžiu, tai galėjo lemti laikinos Marcijaus Filipo nesėkmės kovose su makedonais. Kai galų gale Polibijui pavyko susitikti su romėnų konsulu, išvedančiu legionus iš Tesalijos, Marcijus Filipas nusprendė atsisakyti Achajų sąjungos pagalbos. Polibijui ilgesniam laikui pasilikus romėnų konsulo draugijoje, pasiuntinybė išvyko pranešti džiugių naujienų achajiečiams. Nėra aišku, kodėl Polibijus nusprendė užsilaikyti romėnų legionų stovykloje. Galbūt tai buvo asmeninė Polibijaus iniciatyva, demonstravusi graikų politiko domėjimąsi kariniais reikalais. Kaip ten bebūtų, Polibijui, būnant greta Marcijaus Filipo, pavyko išvengti graikų kariuomenės siuntimo įEpyrą, kurio primygtinai reikalavo romėnųpretoriusApijus Klaudijus Centonas. Nors Achajų sąjungai pavyko įgyvendinti svarbiausią neutraliteto sąlygą – karine jėga neremti nė vienos iš kariaujančių pusių, tačiau ši nesikišimo politika neišgelbėjo graikų polių nuo romėnų pergalės prieš Makedoniją bei su ja susijusių liūdnų pasekmių visiemsBalkanams.
168 m. pr. m. e. įvyko lemiamas romėnų ir makedonų kariuomenių susirėmimasPidnos mūšyje. Jame pergalę šventė romėnų legionai, vadovaujami konsuloEmilijo Paulo. Kautynės ties Pidna reiškė romėnų pergalę ne tik prieš makedonus, bet ir prieš graikų polių savarankiškumą. 167 m. pr. m. e. baigėsi paskutinieji karo veiksmai. Emilijus Paulas irRomos senato komisija ėmėsi Makedonijos irIlyrijos valdymo reorganizavimo darbų. Kai kurie graikų poliai prarado dalį teritorijos, imta persekioti buvusius romėnų priešus bei besipriešinančius Romos vykdomai politikai Balkanuose. Tuo metu Achajų sąjungoje įsigalėjo proromėniškos partijos atstovai, vadovaujami patyrusio achajiečių sąjungos politinio veikėjoKalikrato. Kalikratas buvo aršiausias Likorto oponentas, praktiškai dar nuo 180–170 m. pr. m. e. vadovavęs Achajų sąjungai. Deja, šaltinių trūkumas neleidžia atkurti dviejų Achajų sąjungos partijų kovos.
Nuo 167 m. pr. m. e. Kalikratas drauge su savo šalininkais ėmėsi aktyvių veiksmų prieš achajiečių politikus, kurie karo metais siekė neutralios graikų polių padėties išsaugojimo. Kalikratas skelbė, jog sąjungos vadovybė Trečiojo Makedonijos karo metais bendradarbiavo bei rėmė makedonų valdovą Persėją. Naujasis sąjungos strategasKsenonas paneigė Kalikrato pareiškimus bei teigė, jog senosios sąjungos vadovybės atstovai bet kuriame teisme, nesvarbu kur, Graikijoje ar Romoje jis vyktų, galį įrodyti tuos kaltinimus esant melagingus. Romėnams nepavykus rasti jokios Achajų sąjungą kompromituojančios medžiagos Makedonijos valdovoarchyve, buvo pasinaudota Kalikrato partijospropaganda ir Ksenono pareiškimais. Pažadėję surengti graikų politinių veikėjų teismą, romėnai įItaliją ištrėmė maždaug tūkstantį įtakingiausių Achajų sąjungos politikų. Į tremiamųjų sąrašą pateko ir Polibijus, kuris 167 m. pr. m. e. vasaros pabaigoje buvo atgabentas Romon.
Dėl seniai užmegztos pažinties su Persėjo nugalėtojo Emilijo Paulo šeima Polibijui pasisekė pasilikti Romoje, jis tapo romėnų karvedžio sūnų mokytoju. Nėra žinoma, kada graikų politikas susipažino suEmilijų šeima. Pats Polibijus rašo, kad jo asmeninė pažintis su Emiliju Paulu prasidėjusi po to, kai būsimasis istorikas perdavęs kelias knygas makedonų karaliaus nugalėtojui bei jas su juo aptaręs. Tai, kad Polibijui buvo suteikta galimybė tapti Emilijų šeimos mokytoju, buvo Emilijo Paulo sūnų –Fabijaus Maksimo irScipiono Emiliano – nuopelnas. Būdamas kilmingos romėnų šeimos mokytoju, Polibijus bent iš dalies galėjo koreguoti savotremtiniostatusą bei jam derančius apribojimus. Šaltiniai liudija, kad Polibijus ne tik mokė jaunąsias Emilijų šeimos atžalas, dalinosi su jomis gausiomis karinėmis ir politinėmis žiniomis, bet ir neatsisakė savo didžiausių pomėgių – kelionių ir medžioklės. Tad graikų politikui, į romėnų žemes atgabentam kaip tremtiniui, buvo suteikta nemažai laisvės, jis netgi galėjo beveik nevaržomas keliauti poApeninų pusiasalį.
Tremtis Polibijui visų pirma reiškė jo politinės veiklos nutraukimą. Tad, būdamas tikras graikas, buvęs politikas ėmėsiliterato darbo. Spėjama, kad Romoje Polibijus rašė Achajų sąjungos istoriją. Aprašydamas romėnų karą su makedonų karaliumi Persėju, Polibijus greičiausiai rėmėsi savo dienoraščio užrašais bei žinoma atsiminimais. Tačiau Polibijus buvo užsiėmęs ne tik mokytojo pareigomis ir literatūrine veikla. Atsidūręs tuometinio pasaulio politiniame centre – Romoje, Polibijus stengėsi perprasti Romos valdymo ypatumus, jos valstybinę santvarką, akylai stebėjo vykstančius procesus politiniame gyvenime. Polibijui atsivėrė ir kitų Romos kilmingųjų namų duris. Jis susipažino suScipionų,Kornelijų,Fabijų šeimų atstovais, užmezgė santykius su įtakingiausiaisRomos politikais ir visuomenės veikėjais.
Buvęs Achajų sąjungos hiparchas Romoje nenutraukė net ir aktyvios politinės veiklos. Vienas ryškiausių Polibijaus aktyvaus gyvenimo Romoje epizodų yraSeleuko V Filopatoro sūnausDemetrijaus, buvusio romėnų nelaisvėje, pabėgimo organizavimas.
Seleukidų imperijos valdovo Demetrijaus I Sotero moneta
Demetrijaus pabėgimas į Rytus yra atpasakotas kai kuriose Polibijaus „Visuotinės istorijos“ fragmentuose. Dar vaikystėje Demetrijus tapo romėnų įkaitu. MirusSeleukidų valstybės karaliuiAntiochui IV, Demetrijus du kartus buvo kreipęsis į Romos valdžią, prašydamas leidimo grįžti namo į rytus. Romėnų senatas nepatenkino nė vieno Demetrijaus prašymo. Romėnams buvo naudingiau išlaikyti Seleukidų valstybėje susidariusią situaciją – tuo metu valstybės sostą užėmė mažametis Demetrijaus dėdės Antiocho IV sūnus –Antiochas V.
Demetrijus, pasitaręs su Polibijumi bei gavęs pastarojo patarimą įgyvendinti pabėgimo planą, nusprendė sprukti iš Romos. Naudodamasis pažintimi suPtolemėjo VI pasiuntiniu Menilu, pats Polibijus ėmėsi aktyviai organizuotiSeleukidų dinastijos atstovo pabėgimą.162 m. pr. m. e. Demetrijus sėkmingai pabėgo iš Romos bei tais pačiais metais tapo Seleukidų valstybės valdovu.
Kas galėjo remti Polibijų šioje akcijoje nežinia. Galimas daiktas, kad buvusį Achajų sąjungos hiparchą rėmė Scipionų giminė, kuri 60-aisiais II a. pr. m. e. metais buvo opozicija tuo metu Romą valdžiusiai „Fulvijų partijai“. Polibijus greičiausiai aktyviai dalyvavo ir romėnų – graikų politikos santykiuose, kadangi ne kartą graikų pasiuntinybės Romoje prašė graikų tremtinių išlaisvinimo, visada pabrėždamos norą susigrąžinti Polibijų irStratijų.
Polibijaus mokinio bei gero draugo Scipiono Emiliano pastangomis150 m. pr. m. e. buvo išlaisvinti Achajų sąjungos politikai tremtiniai. Scipionas Jaunesnysis paprašė to meto itin įtakingo romėnų politikoMarko Porcijaus Katono pagalbos. Senato posėdyje, siekdamas galų gale įtikinti Romos politikus išlaisvinti graikų belaisvius, Katonas karčia ironija prabylo: „Tarytum nežinodami, kuo užsiimti, mes visą dieną sėdime ir aptarinėjame, mūsų ar graikų duobkasiai palaidoshelėnų senius“. Garsiojo romėnų žodžiuose nuskambėjo liūdna tiesa: pasak istoriko Pausanijaus, iš buvusio tūkstančio belaisvių gyvi bebuvo likę tik trys šimtai garbingo amžiaus graikų.150 m. pr. m. e., po 17 metų nelaisvės, graikų tremtiniams buvo leista grįžti į gimtąjąHeladą.
Nežinia, ar Polibijui iškart pavyko įsitraukti įGraikijos politinį gyvenimą, tačiau jau 147 m. pr. m. e. Polibijus, kviečiamas buvusio savo mokinio Scipiono Emiliano, išvyko įTrečiąjį pūnų karą. Istorikas atsidūrė prieKartaginos sienų, dalyvavo miestoMegaros kvartalo ir uosto užėmime bei savo akimis stebėjo galutinįKartaginos šturmą. Polibijaus dalyvavimas kare patvirtina jo karinių žinių vertę bei jo įtaką tuo metu jau romėnų karvedžiu tapusiam Scipionui Emilianui, pramintam Afrikiečiu Jaunesniuoju.
Tebevykstant Trečiajam pūnų karui, buvo surengtajūrinė ekspedicija tiesŠiaurės Afrika. Ji buvo organizuota tuometinio Afrikos konsulo Scipiono Emiliano pastangomis bei būtent jo dėka joje dalyvavo Polibijus. Nors mokslininkai pabrėžė išskirtinai pažintinį ekspedicijos charakterį, yra pakankamai aišku, jog Romos skverbimasis į Šiaurės Afriką buvo nulemtas tiek ekonominiais, tiek ir kariniais tikslais. Iki šių dienų tiksliai nėra žinoma, kelintais metais buvo surengta ši romėnų ekspedicija.
Jau 146 m. rudenį Polibijus buvo Graikijoje. Pastarasis graikų istoriko ir politiko gyvenimo laikotarpis glaudžiai susijęs su tuo metu Graikijoje prasidėjusiu paskutiniuojuAchajų sąjungos sukilimu prieš romėnų valdžią. Achajos pasipriešinimas buvo nuslopintas. Roma negailestingai nubaudė sukilusias sritis:graikų karvedžiams buvo įvykdytosmirties bausmės, gyventojai parduotivergijon, graikams paskirtos milžiniškos piniginės baudos, nugriauti kai kuriųpolių kariniai įtvirtinimai, vyrams uždrausta nešiotis ginklus. Romėnų dešimties vyrų (decemvirų) komisija iš esmės pertvarkė Graikijos valdymo sistemą, buvo uždraustos federalinės polių sąjungos. Kiek vėliau buvo atsisakyta piniginių baudų bei draudimo poliams kurtifederalines sąjungas. Vis dėlto graikams tebereikėjo mokėti mokesčius romėnas, taip pat buvo apribotos jųnuosavybės teisės. Daugelyje graikų polių buvo uždraustademokratinė santvarka.
Tuo metu Polibijus buvo romėnų konsuloMumijaus svitos narys. Įvykusį nesėkmingą sukilimą graikų politikas traktavo kaip didelę nelaimę, tad naudodamasis savo ryšiais romėnų aplinkoje, stengėsi kuo daugiau padėti pralaimėjusiems achajiečiams. Polibijui buvo patikėta spręsti iškylančius prieštaravimus Achajos teisme. Taip pat romėnai Polibijui patikėjo sukurti visuomeninės teisėtvarkos įstatymus Achajų sąjungoje.
Apie paskutiniuosius Polibijaus gyvenimo metus duomenų yra labai nedaug. Polibijus ir toliau tebepalaikė artimus santykius su romėnų politikais, tebebuvo Scipiono Emiliano patarėju ir rėmėju, vieną kartą vyko į Romą ir galbūt netgi dalyvavo Emiliano kelionėse įrytus irIspaniją. Žinoma, jis teberašė svarbiausią savo kūrinį – „Visuotinę istoriją“.
Šiuo metu nėra žinoma tiksli Polibijaus mirties data bei priežastis, taip pat neišliko jokių liudijimų apie graikų politiko ir istoriko palikuonis. Išlikusių šaltinių žiniomis paskutinieji Polibijaus gyvenimo metai minimi apie 133–132 m. pr. m. e.
Polibijus parašė net kelis kūrinius, tačiau iki mūsų dienų dauguma jų neišliko. Ankstyviausias graikų istoriko kūrinys buvo biografinis graikų politikoFilopomeno gyvenimo aprašymas, kuriuo kaip šaltiniu naudojosi patsPlutarchas. Deja, šių dienų šis Polibijaus kūrinys nepasiekė. Būdamas geras ir smalsus karo reikalų žinovas, dar jaunystėje Polibijus parašė darbą apie graikų ir romėnų karo meną. Dažniausiai šis veikalas yra vadinamas „Apie taktiką“. Pastarasis kūrinys taip pat neišliko, tačiau jo ištraukų galime aptikti didžiausiame Polibijaus literatūrinės veiklos pasiekime – jo „Visuotinėje istorijoje“. Kitas neišlikęs graikų istoriko darbas –monografija apieNumantino karą, kuriame 134–133 m. pr. m. e. drauge su Scipionu Emilianu galėjo dalyvauti ir pats Polibijus.
Svarbiausias Polibijaus darbas „Visuotinė istorija“ buvo sudarytas iš 40tomų, išliko vos 5. Kūrinyje pasakojama visaViduržemio jūros regiono istoriją nuo 220 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e. Iš tiesų Polibijus nerašė praeities istorijos, jis buvo savo laikmečio liudininkas, kuris savaip interpretavoamžininkų darbus bei tuo metu vykusius politinius procesus. Polibijus stengėsi rašyti ne konkrečios valstybės istoriją, o aprėpti visą tuometinio Antikos pasaulio raidos paveikslą. Tai, kad Polibijui buvo svarbu perteiktipasaulinę istoriją, yra glaudžiai susiję su II a. pr. m. e. vykusiais politiniais procesais Viduržemio jūros regione. AugantiRomos respublikos galybė, jos pergalės prieš Kartaginą ir Makedoniją demonstravo naujos, iki tol nematytoshegemonijos augimą Antikos pasaulyje. Polibijus suprato, jog Viduržemio pasaulis ateityje priklausys Romos viešpatavimui, dėl to jam buvo itin svarbu parodyti ne tik Romos tam tikrą pranašumą valstybės valdymo sistemoje, bet ir demonstruoti visų pirma Antikos pasaulio vienovę bei bendrumą, neskaldant jo į lokalias atskirų valstybių istorijas. Polibijus skyrė įvykių priežastis irpretekstus, istorinius reiškinius aiškino jų tarpusavio sąryšiu, tačiaulemties vaidmuo galutinai atmestas nebuvo. Graikas kritiškai vertino kai kuriuos šaltinius irliudininkų pasakojimus, taip pat didelę reikšmę skyrė asmenybės vaidmeniui istorijoje. Išlikusiose penkiose knygose pasakojamiPūnų karų įvykiai, baigiantKanų mūšiu.
Polibijaus "Visuotine istorija" plačiai naudojosi Titas Livijus, taip pat ja rėmėsi daugelis vėlyvesnių laikų Antikos istorikų. Naujaisiais laikais "Visuotinei istorijai" didelį dėmesį savo darbuose skyrėN. Makiavelis irŠ. L. Monteskje.
.jpg)
